Radviliškietis Vytautas Jakubaitis atėjęs į savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakciją skundėsi, kad yra kaltinamas kapinių paminklo suniokojimu – ant buvusios sutuoktinės paminklo galimai iškalė nepriderantį užrašą
Visada rūpinausi šeima…
69 metų radviliškietis skundėsi, kad yra šmeižiamas, nes visada rūpinosi savo artimaisiais, šeima, kurie jam ne visada atsilygindavo geru.
„Kaip jūs pavadintumėte žmogų, kuris rūpinasi jūsų šeima? Kai būna sunku – jis visada būna šalia. Mano žmonos brolis be mano žinios išleido mano santaupas, duotas pasaugoti jo motinai. Pinigai ilgai buvo kaupti automobiliui. Aš jam atleidau, neprašiau grąžinti pasisavintų pinigų, nors jis iš manęs ir juokėsi.
Jau buvau susiradęs pirkti automobilį, nežinojau, kad mano santaupų nebėra – už jas svainis nusipirko automobilį“,- savo gyvenimo istoriją pasakojo Vytautas.
Pasak vyriškio, iš jo pasijuokė ir svainio brolis, kuris taip pat žinojo, kad vyro kauptų santaupų nebėra – jas išleido giminaitis
Vietoje padėkos – nesantaikos kurstymas
Radviliškietis jau ilgai dirba kapinėse – atnaujina esamus užrašus ant paminklų, užrašo naujus, iškala ant paminklų datas.
Pasak meistro, kai nedėkingo svainio žmona mirė, šis paprašė ant paminklo iškalti moters mirties datą.
„Paprašytas iškalti datą, aš taip ir padariau, tačiau padėkos nesulaukiau – prieš mane buvo kurstoma šeima, kuri iširo. Teko palikti šeimos butą, kelerius metus gyvenau automobilyje, kol gyventi priėmė geri žmonės. Už tai esu labai dėkingas – jie tapo tikra mano šeima“,- graudindamasis pasakojo radviliškietis
Ant paminklų užrašyta tiesa
Nesantaika tarp giminaičių tęsėsi, kuri buvo „įamžinta“ ant paminklų „Už savo lėšas uošviams pastačiau paminklą, prie kurio jų vaikai neprisidėjo. Beje, rūpinausi ir uošve, kol ji dar buvo gyva – pirkdavau reikalingus vaistus, maistą. Močiute jos sūnūs nesirūpino.
Po 30 metų svainis paprašė ant jo motinos, o mano uošvės, paminklo iškalti užrašą „Liūdi sūnai“. Aš ant paminklo iškaliau vien tiesą: „Nei pagarbos, nei paramos, nei meilės mamai“. Ką aš blogo padariau – juk jai gyvai būnant sūnums motina nerūpėjo“,- guodėsi užrašų meistras.
Kai vyriškis su žmona išsiskyrė, ant žmonos paminklo taip pat iškalė užrašą: „Nereikėjo šeimos meilės tau, dėl to mus palikai čia“.
Vyras nesijaučia esąs vandalas, išniekinęs paminklą. „Aš visada stengiuosi padėti žmonėms, užrašus iškalu pigiau nei kiti meistrai. Radviliškio miesto bažnyčios atstovas sakė, kad Dievas davė man rankeles, kad ant paminklų kalčiau raideles. Noriu pabrėžti, kad aš nesu vandalas, nes ant paminklo iškaliau teisingą užrašą. Nenoriu, kad būtų pajuoka, noriu, kad žmonės žinotų tiesą“,- sakė vyriškis.
Kuo baigsis savavališkas raidžių iškalimas ant paminklų – neaišku, padaryta žala tikslinama, įvykį tiria policija.
Vytauto nuomone, giminaičiai turėtų jam atlyginti padarytą moralinę žalą, nes policijos suvestinės žinutė apie galimai suniokotą paminklą buvo patalpinta spaudoje.
Paliekame spręsti skaitytojams, kas šioje istorijoje teisus, o kas kaltas dėl galimai netinkamų užrašų ant paminklų ir giminaičių nesantaikos.
Straipsnyje pateikta subjektyvi V. Jakubaičio nuomonė, giminaičių pakalbinti nepavyko.
„Radviliškio krašto“ informacija
