Šalyje plačiai žinoma apie Kražių skerdynes, pasiaukojamą didvyrišką savo bažnyčios gynimą. Tačiau apie kitą, ankstesnį nepaprastą įvykį, šalies mastu žino nedaug kas. Gal todėl, kad tai įvyko nuošalioje vietoje, Alsėdžių parapijos pakraštyje, nedidelėje Kęstaičių bažnyčioje, turėjusioje tik filijos teises?
Dabar šioje vietoje tik atminimo ženklai ir kryžiai, o XIX a. buvo daug pastatų, virė gyvenimas. Kęstaičiuose dar XVII a. medinę bažnyčią pastatė bajoras Kenstavičius. Pakviesti vienuoliai rokitai, ligonių, neįgaliųjų globėjai, susirentė vienuolyną ir ligoninę, vėliau įkūrė Invalidų (neįgaliųjų) namus, turėjo savo žemės ir ūkį. Žemių jiems padovanojo Jonas Antanas Rimgaila. Iš giminės, davusios kraštui ir šaliai žymių žmonių( Osvaldas Rimgaila buvo Šiaulių burmistras XIX a. pab., o Fulgencijus tame pat amžiuje – žymus architektas).
1886 m. vasarą caras Lietuvos rusifikatorius Aleksandras III įsakė rugsėjo 24 d. panaikinti Kęstaičių Invalidų namus ir uždaryti bažnyčią. Tai sužinoję kęstaitiečiai, veikė ryžtingai. Pirmiausia išsiuntė delegaciją pas carą, laiškus aukštiems valdininkams, paskui pradėjo nuolatos budėti, kad neišneštų švč. Sakramento. Nieko neprileisdavo prie Didžiojo altoriaus, padarė net barikadą. Caro pareigūną ispravniką, bandžiusį eiti ten, giedodamos moterys pagriebė už kojų ir neleido. Moterys buvo veikliausios gynėjos. Atėjusiems paimti sakramento šaukdavo: „Nelaisme, neduosma”.
Kol vieni budėjo, kiti čia pat vietoje, vienuolyne ar net lauke, gamino valgį šimtams žmonių. Per bažnyčios gynimo laiką, trukusį beveik du mėnesius, buvo papjauta 400 avinų. Bažnyčia dienomis buvo sausakimša ir dar daugybė žmonių šalia jos. Galiausiai Kauno gubernatorius įsakė žmones išvaikyti ir bažnyčią sugriauti. Lapkričio 19 d. į Kęstaičius iš Telšių atjojo apie 400 kazokų. Paskui juos tarškėjo keli vežimai, pakrauti kirvių, pjūklų, kopečių, virvių, etc. Kazokai, čaižydami rimbais susirinkusius prie bažnyčios, prasiskynė sau kelią, o paskui šturmavo bažnyčią. Iš jos ištempė klūpančius, susikibusius ir giedančius gynėjus, kurie visaip priešinosi.
Keturių žirgų traukiama karieta atvyko pats gubernatorius, pasižiūrėti, kaip įvedama „tvarka”. Jį lydėjo kazokai su dūdomis ant nugarų … Grumtinių metu vienuolyno tarnaitė Klara, pribėgusi prie gubernatoriaus, abejomis rankomis įsikibo į gubernatoriaus barzdą. Kazokams ją nuo gubernatoriaus atplėšus, mergaitės rankose liko rudos barzdos plaukų kuokštai …Kunigui išnešus šventenybes, švč, Sakramentą ir šv. Roko paveikslą, kazokai barbariškai viską daužė, naikino, kapojo kirviais, bet nepajėgė nugriauti bažnyčios labai tvirtai suręsto bažnyčios bokštelio ir, palikę suniokotą, išniekintą, šventovę, išjojo atgal į Telšius.
Daugelis primuštų bažnyčios gynėjų buvo suimta ir išgabenta į Telšių kalėjimą. Kęstaičių šv. Roko bažnyčią žemaičiai nepaprastai narsiai gynė likus 7 m. iki garsiųjų Kražių skerdynių. Nors mūšį pralaimėjo, parodė valdžiai, kas jie tokie ir ką gali žemaičiai, paprasti žmonės, jeigu žino dėl ko kovoja, kas yra jų vertybės. Gubernatorius, kad ir netekęs dalies savo barzdos, atrodo, suprato su kuo turi reikalą, ir pasielgė protingai: suimtiesiems bylų nekėlė, iš kalėjimo paleido.
Jonas Sireika
Po nuotrauka
