Antanas Stugys
Feljetonas
Vidurvasaris. Oras – pats tas. Lietuviams – vis tiek neįtiksi. Blogai ir kai karšta, ir kai drėgna. Ir kai sinoptikai meluoja, ir kai sinoptikai teisybę sako. Užtat komersantams, tiems kurie kels produktų kainas „dėl sausros padarinių“. Ir tiems, kurie kels kainas „dėl vandens trūkumo“ – pats gazas. Semk pinigus abejomis saujomis. Ūkininkams, nesudariusiems sutarčių su Dievo tarpininku atsakingu už pasėlių palaistymą – kam kaip pasiseks…
Gyvenu blokiniame skruzdėlyne – su patogumais. Skruzdėlių dar nėra, viso kito: lojančio, miauksinčio… Tai nei elitnamis, nei bomžatnikas – per vidurį. Užsinoriu atsigerti – pasuku kraną. Užsinoriu atlikti reikalą, arbą reikaliuką – patraukiu rankenėlę. Nori – miegok apsikabinęs žmoną. Nori – miegok apsikabinęs radiatorių. Visi patogumai. Gyvenk ir džiaukis. Vieni – taip ir nugyveną visą savo patogų gyvenimą. Džiaugdamiesi civilizacijos privalumais. Kiti, persivalgę patogumų, pradeda ieškoti nepatogumų ant savo sprando. Net bando išsiaiškinti: „Kada patogumai gali tapti dideliais nepatogumais sveikatai?“
Karštymetis. Žmona, kad būtų vėsiau, dažniau mazgoja grindis. Dažniau gauna ir „nakačkos“ – tai toks žodinis triaukštis avansas – už rūpestį ir kruopštų darbą. Už tai, kad į taziką prideda per daug Chlorkės. Ji aišku dievagojasi, kad grindis plauna tik su švariu vandeniu, nors Chlorkės smarvė nosį riečia ir akis graužia. „Net šampūno nepyliau“… Esu patiklus „kandis“. Po šešis kartus sukalbėtų poterių: „Tėve mūsų“ ir keturis kartus „Švenčiausia Marija“ – apsiraminu. Iki kito plovimo. Kai tik atėjo tas kitas kartas. Kai tik vėl pradėjo smirdėti… – savo mieląjį, žavųjį angelą ginkluotą šepečiu, paprašiau sustoti. Triaukštėmis „nakačkomis“ paprašiau neatsisakyti sudalyvauti mažame eksperimente. Išvalyti sausu skuduru dar drėgnus du kvadratus grindų. Bute su patogumais nepatogus kvapas iš karto dingo. Tada pauosčiau vandenį… Viską supratau. Kai vandenyje tiek Chlorkės – Radviliškis, Eibariškės… vasara.
Noriu ne noriu, pradedu tikėti TUO, ką pats kiekvieną rytą užuodžiu pakėlęs vandens stiklinę prie lūpų. Tai yra – nemalonų, Chloruotos civilizacijos dvoką. Net po kasetinio filtravimo, nusistovėjusį vandenį, perpylus iš stiklinės į stiklinę 20 kartų (kad jį papildomai prisodrinti deguonimi) – Chlorkės kvapas išlieką. Vadinasi, DOZĖ – garantuoja užmušimą visų mikrobų. O kokia iš to „NAUDA“ žmogaus organizmui?! O vaiko organizmukui? Kai tokiomis porcijomis į mus kišami nuodai – vėžiniai susirgimai – GA-RAN-TUO-TI. Kas yra CHLORKĖ, aiškinti… reikia. Vienas dalykas, kai ja smirdi vieši tualetai, bet kai ja smirdi geriamas vanduo. Kuriuo plaunamos daržovės ir vaisiai. Gaminamas maistas. Jeigu „Nikotino lašas užmuša arklį“. Pasistoja klausimas: Kiek reikia kibirų Clorkės, užmušti vienam nuo kapitalizmo apspangusiam čiabuviui (lietuviui)?
Kol nebus noro pasidomėti: „Už kokio, gyvybiškai svarbaus produkto tiekimą – galutiniam vartotojui, tiekėjui monopolistui „atsegamos ubagų ašaras“? Kokia produkto kokybė? Kokia jo nauda ir žala? Po teisybei, apie tokius „NIEKUS“ galvoti nėra kada. Daugelis žmonių – kaip ir aš. Klaidingai galvoja, kad vandeniui išvalyti nuo Chloro užtenka jį užvirinti. Iš tikrųjų, virinant vandenį, Chloras pavirsta dar pavojingesniu kancerogenu (medžiaga, skatinanti navikų susidarymą organizme) HLOROFORMU! Ant lietuviškai kalbančių čiabuvių kaklų užrištas mazgelis, po truputi narpliojasi. Žmonės iš kaimų bėgą į miestą, o čia jų laukia kas? Atspėjote – ponas VĖŽYS! Pačiomis įvairiausiomis formomis. Kas jį mums kiša ir kodėl kiša – galvokite patys. Globalizacija – gražus žodis. Chlorizacija – „nekaltas naikinimas“. Toks mažas, su visais patogumais, valstybės kontroliuojamas Aušvicas – pasmerktukų rezervate.
Kad kaimynams ir tautiečiams būtų aiškiau – prisegu porą nuorodų su labai naudinga informacija (Rusų kalba). „Kuo Chloras pavojingas žmonėms? Kaip gydytis apsinuodijus? Kaip kenkia Chloras esantis dezinfekuojančiose priemonėse? Kaip apsaugoti save nuo Chloro poveikio? Koks Chloro poveikis žmogaus organizmui? Kaip valyti vandenį nuo Chloro?
Chloras – savotiškai patogi (leidžianti ilgiau pasispardyti) – mažo galingumo psicho-chemi-neutroninė bomba (Taktinis branduolinis ginklas, pritaikytas žudyti žmonėms, padarant nedidelę žalą statiniams). Multiplikacinį filmą „SPRAGTUKAS“ – matėte? Įkvėpei… ir AMEN. Ne tik Sirijoje, chlorą „partizanai“ deda į bombas ir bombarduodami nuodija gyventojus. Lietuvoje, savi saviems, Chlorkę deda – į geriamą vandenį. Visi viską užraukę tyli. Atbuko uoslės? Ar tiek pripratom visko bijoti ir nebetikėti ateitimi, kad gatavi mokėti už viską – kas bėga iš kranų ir vadinasi „lietuviškai švariu geriamu vandeniu“?
Šulinistams (Geriantiems vandenį iš šachtinių šulinių) – pasisekė labiau. Jie ir gyvens ilgiau, ir supus greičiau. Jie, kol kas, patys sau ponai. Nors, pagilinti šulinį per vieną-kitą rintinį, ne viename kieme tikrai nepakenktu. O mes – dabartinės civilizacijos iškamšos – infrastruktūrininkai. Be prie sienos prisukto vandens čiaupo – gyvenimo nebeįsivaizduojame.
