Pradžia
Gruodis 24-osios rytas. Pasirąžau lovoje uu…uch. Šiandien Kūčios, ryt šv. Kalėdos, o ten ir Naujieji už durų. Iš lėto riedu iš lovos ir nubindzinu į tualetą, po to svetainėje pasirinkęs laisvesnę erdvę pradedu kas rytinę mankštelę: viens, du, trys, keturi, kai staiga krūtinėje nutinka kažkas nesuprantamo. Aš apstulbęs, mano galva ieško atitikmens šiai situacijai, bet nieko panašaus neranda. Nebent prieš gerą keletą dešimtmečių, bestumiant žmonos automobilį, kad jį užvest (buvo paliktos šviesos). Mano ausyse labai garsiai pokštelėjo ir aš parklupau. Pirma mintis tuomet atėjusi į galvą, kad kažkas beisbolo lazda smagiai vožtelėjo man per sprandą parklupdydamas mane. Tada klūpėdamas atsisukau ir žvilgsniu ieškojau savo skriaudiko. Nieko nepamačiau. Atmintyje dar ilgai skambėjo tas pokštelėjimas. Skaudėjo? Na, gal truputį. Man plyšo blauzdos raumuo. Traumatologas tada paklausė, ar aš sportininkas ir išgirdęs, kad ne, suleido man porą ampulių į jam parankią vietą konstatuodamas, kad kojos pirštuose jėga ir nebūtina, vaikščioti ir taip galima. Žinoma, kad galima, sutikau tada aš. Kas tokiais niekais traumatologą trikdys. Po to įvykio daug metų prabėgo, bet vaikštau vis taip pat. Pirštai yra, bet jų lyg ir nėra, paradoksas. Na, bet grįžkime į dabartį. Taip, aš apstulbęs, kad tas kažkas kažką mano krūtinėje pridirbo. Ir visa tai be mano sutikimo. O kaip skausmas? Ne, neskauda tik jaučiu kad krūtinėje dega, lyg būčiau karšta kava užspringęs. Pro šalį einanti žmona atkreipia į mane dėmesį.
– Kas nutiko? – klausia ji.
Gaudydamas orą aš plasteliu rankomis ir nykščiais rodau sau į krūtinę. Ji sugauna mano ranką ir vedasi į miegamąjį.
– Prigulk, prigulk, mielasis, aš tuojau, tuojau atnešiu priemonę, pamatuosime kraujospūdį. – Ji nuskuba prie spintelės ir netrukus pasirodo su kraujo spaudimą matuojančiu aparatėliu. Sūnus padovanojo instruktuodamas tėvukus, kad kraujospūdį matuoti reikia kasryt, nes, pasak jo, jauniems diena duota darbams nudirbti, o senukams sveikata pasirūpinti, pasitikrinti. Aparatėlis pablerbęs, nutyla. Žmona įdėmiai stebi ekranėlį:
– O dieve, – išgąstingai sušunka ji, – ką jis čia rodo?
Ir tikrai rodo, kad širdelė dirba benzopjūklo dažniu, pulsas 130, o spaudimas kaip niekada 87/43
– Nesąmonė, – pritariu aš, – pameni buvo atvejis, kai, vartojau tas sumautas tabletes, spaudimas buvo visai nukritęs. Į tualetą eidavau sienas gaudydamas. Pasimatuok tu savo kraujospūdį.
Aparatas geras ir rodo teisingai. Žmona ieško mobilaus, ruošiasi kviesti greitąją, bet aš griežtai užprotestuoju, esu devynis kartus operuotas ir patirtis man kužda, kad jų – medikų – savaitgaliais ir per šventes jei tik yra galimybė, netrukdyti. Esu žmogus seno kirpimo, aštuntą dešimtį baigiantis ,,liekana-dinozauras’’. Mano atveju, šiandien – Kūčios, rytoj šv. Kalėdos – šeštadienis, poryt sekmadienis vis dar Kalėdos. Taip, kad iš gydytojų, jei ir pagausi kokį nelaimėlį – kaltink tik pats save. Jie tokie pat žmonės kaip ir mes. Ir jiems viskas kas žmogiška – nesvetima. Jeigu iki pirmadienio ši negalia nepraeis, kviesime greitąją. Žmona, atsinešusi vaistinėlę, suranda aspirino, sugirdo jį man sakydama, kad kraują reikia skystinti ir visus kitus mano geriamus vaistus deda į šalį, perspėdama mane susilaikyti, negerti jų. Man silpna ir krečia šaltis. Ji užkloja mane dar vienais patalais, patikrina temperatūrą. Ne, temperatūros nėra ir aš užmiegu. Miegojau geras keturias valandas. Prabudęs jaučiuosi neblogai, nėra to krūtinę deginančio jausmo, tik pati negalia galvoja ką dar man iškrėtus. Bandau keltis, lyg ir nieko. Bandau eiti, bet paėjus keletą žingsnelių, jaučiu kaip jėgos senka ir apleidžia mane. Šūkteliu žmoną, kuri, atskubėjusi ir apglėbusi mane, padeda nueiti iki stalo virtuvėje. Nebelaukdama Kūčių ji bando pamaitinti mane ruošta vakariene. Nurijęs keletą kąsnių, aš prarandu jėgas kramtyti, kad ir minkščiausią vakarienės dalį – kūčiukus. Iš lėto esu transportuojamas miegamojo link ir vėl į lovą. Pulsas vis šokinėjo sukildamas gerokai virš šimto. Sekmadienis – Kalėdų antra diena. Po pietų, aš jau buvau ant kojų. Jaučiausi šiaip sau, bet prie kompo trumpam prisėdau, gentainiams sveikinimus išsiunčiau. Pirmadienį ryte matuoju kraujospūdį, kentėti galima. Po valandėlės vėl matuoju. Taip, širdelė šėlsta tarsi įjungusi forsažą. Skambinu. Greituke, kū kū, kur tu?
Ligoninės priimamasis
Pasipiktinusi, kad greitoji nebuvo iškviesta tik man sunegalavus, felčerė nurankioja nuo manęs tą šlangučių raizgalyną ir žiūrėdama kardiogramą nepatenkinta mina judina galvą lyg kažkam sakytų ne. Surinkdama prietaisą į lagaminėlį pareiškia, kad kardiograma jai nepatinkanti, labai nepatinkanti, tad įsako man apsirengti ir – į automobilį. Žmona įteikia man paruoštą tam atvejui paketėlį ir atsisveikinęs su ja palieku namus. Ausyse kažkodėl suskamba Vitalijaus Pauliuko atliekama: ,,sveiki sveiki namai gimti”. Aš pasipiktinu, o kokia proga mano pasąmonė artėjant prie apskrities ligoninės priimamojo išmetė į klausos organą tokį gabalą šlagerio? Tai neetiška ir neprofesionalu. Ne į balių važiuoju. Programa keičiasi: ,,galandam kirvius, kalavijus aštrius”,- įsijungia dainuojančių chirurgų vaizdelis.
„Po velnių, dar ir stogas važiuoja, – susinervinu aš – Stop! Ne vieta ir ne laikas panikuoti.”
,,Ligoninės priimamasis”– dega užrašas virš durų. Sodina mane į vežimėlį ir aš viduje. Patalpoje šilta, švaru ir tylu. Visi su kaukėmis. Korona. Pažiūriu į laikrodį 11.10 val. iki pietų dar gera valanda. Sėdžiu vežimėlyje kaip prikaltas ir iš lėto apžiūrinėju mane supančią aplinką. Prieš mane dalis patalpos atitverta širma. Atitvertoji dalis padalinta širmomis dar į keturias dalis. Trejose stovi lovos su šalia jų esančia aparatūra, o ketvirtoji su užrašu virš širmos ,,Pirminis įvertinimas”. Slaugytojos…. Gal aš geriau vadinsiu jas sesutėmis, tai man įprastas ir gražesnis kreipinys. Taip vadinamos jos tampa artimesnės, šiltesnės mums, ligoniams. Taigi, sesutės. Tris jas matau pirminės apžiūros dalyje, čia pat už širmos, kuri nepilnai užtraukta, tad aš galiu stebėti, kaip įgudusios jų švelnios rankos apraizgo ligonį kardiogramos daviklių voratinkliu ir kaip į alkūnės veną įvedamas kateteris. Pagaliau jis perduodamas į kitas rankas, o ligonio daviniai įvedami į kompiuterį. Laukiantis ligonis užima buvusiojo vietą apžiūrai. Eilė juda pakankamai greitai. Per keletą metrų nuo manęs sėdi akiniuotas trumpai kirptas vyras, mano bendraamžis ir stebi mane. Sėdi jis ant paprastos kėdės, stovinčios prie sienos. Nesuprantu, kodėl jis į mane žiūri susiraukęs, lyg prasikaltęs būčiau? Žinau, kad yra žmonės antipodai, kurie be priežasties nepakenčia vienas kito, na tiesiog negali žiūrėti vienas į kitą, bet aš jam nieko nejaučiu. Ir iš kur gi tie jausmai gali būti? Nebaliavojome kartu, o ten visko nutinka. Mano pamąstymus, ištarusi mano pavardę, nutraukia sesutė. Aš prisipažįstu, kad tai aš, keliuosi nuo šios transporto priemonės, susirenku savo ,,lauknešėlį’’ ir seku paskui ją. Įėjęs į apžiūrai skirtą palatą (taip pavadinau pirminio įvertinimo vietą, o kodėl gi ne?) susidedu daiktus į kamputį ir guluosi į parodytą man vietą. Visa šita rutina praėjo normaliai. Vaistams suleisti į veną man buvo įvestas kateteris, padaryta kardiograma ir išpažinau visas ligas sėdinčiai prie kompiuterio seselei. Žengdamas pro praskleistą širmą iš palatos akimis ieškau sesutės, kuri mane nuvestų į ligoninės palatą, kur aš palaimingai galėsiu ištempti kojas. Ir tikrai, palietusi mano alkūnę, sesutė rodo priešpriešiais stovinčias kėdes prie sienos ir pasakiusi ant sienos matomą inventoriaus numerį, paprašo manęs ten atsisėsti. Kiek prisimenu ten stovėjo lyg ir trejetas kėdžių. Viena nuo kitos atskirta širmomis, šalia jų ant sienos kabliukai pakabinti drabužiams. Maišeliui užteko vietos šalia kėdės ant grindų. Užbėgdamas laikui į priekį pasakysiu, aš ,,įsimylėjau” tą vietą ir sėdėjau joje nepakeldamas užpakalio bemaž dešimtį valandų. Tos vietos ir kėdės garbei aš ją pavadinau VIP lože. Very Important Person Lodge. Labai Svarbios Personos ložė. O kaip kitaip, sėdėjau, stebėjau mąsčiau, svajojau tokia šilta vietelė, vieta. Taigi, nebesvaikime ir grįžkime atgal. Įsitaisiau aš VIP ložėje ir grįžau prie ankstesnio savo užsiėmimo – stebėti aplinką. Sėdžiu aš vėl atsisukęs veidu į širma dengtas palatas. Apžiūros palata nuo mano VIP ranka pasiekiama. Prieš kitas tris palatas, esančias už širmos laisvoje erdvėje, stovi dar trys lovos. Visos jos užimtos ligonių. Tolimiausioje man iš kairės guli traumuotas jaunas vyras, jam lūžusi koja. Dabar matau jį su koja įtvare. Kitos lovos užimtos galinčiais pasirūpinti savimi ligoniais. Už širmų yra trys lovos, iš jų užimtos tik dvi. Greitukės sunegalavusius veža ir veža, o atsidarančios – užsidarančios durys, tarsi angelo sargo sparnai su virš jų esančiu užrašu ,,Ligoninės priimamasis” priglobia bėdžius.
Realijos ir Paradoksai
Mano dėmesį patraukia seselės. Jų judėjimo, laiko bei darbo grafiko planavimas nepasiduotų jokiam administravimo algoritmui. Iš pirmo žvilgsnio chaosas, kurį sukuria atrodytų betikslis jų bėgiojimas įvairiomis kryptimis, kaip tik ir yra jo užgimimo performavimas į esamą tvarką. Bet nenukrypkime į šalį. Seselės jaunos merginos, moterys, nedaug suklysiu sakydamas, kad pusė jų brunetės, kita pusė – blondinės. Turi jos ir išskirtines savo profesijos nares. Tai grupė merginų, palankiai žiūrinčių į japonų jakudzų paprotį puošti savo kūną tatuiruotėmis, kai kurios šiam papročiui paaukojo savo dešinės rankos dilbį. Atrodo afigienai. Kiekvienam savo.Mano dėmesį patraukia mano bendraamžis. Sėdi jis dabar vežimėlyje, kuriame sėdėjau aš, atrodo patenkintas ir laimingas. Jis žvilgteli į mane ir mūsų akys susitinka. Matau jose šypseną. Kiek nedaug reikėjo žmogui, kad nusišypsotų – vežimėlio. Priėjusi seselė stumteli vežimėlį ir abu jie dingsta už pirminio įvertinimo širmos. Kurį tai laiką ramu, kai staiga:
– Prašau jūsų, atsigulkite, – prašo švelnus moteriškas balsas.
– Sakiau, kad nesigulsiu, vadinasi nesigulsiu.
– Mes jums kardiogramą padarysime.
– Jums reikia, jūs gulkitės ir darykitės
Ir taip gal kokį penketą minučių, kas ką.
– Jėzus Marija! – sušunka grakšti moteriška figūra, iššokusi iš už širmos ir aukštyn pakėlusi suspaustais kumščiukais rankas, sutrypia kojomis ir purtydama galvą vėl metasi į ,,mūšio lauką’’.
,, Banzai!” – mintyse už ją šūkteliu aš, linkėdamas pergalės.
– Kokie nusiskundimai? – po pietų meto kreipiasi į mane barzdotas pasamžis vyras. – Jūsų pavardė?
Pamatau kybantį ant krūtinės stetoskopą: ,,Aha, sprendžiant iš šio kabaldžiuojančio daikčiuko, tai – gydytojas”, – prisistatau ir išduodu apie save visas man žinomas paslaptis, ką žinau apie savo maištaujantį organizmą ir ką esu apie tai girdėjęs iš medikų.
– Jus nuves, kad peršviestų plaučius, po to iš jūsų tyrimams paims kraują, dabar atsistokite ir pakvėpuokite, – ir stetoskopu praeina mano krūtine tik jam žinomus taškus. Dingo jis kaip ir pasirodė – nelauktai. Vėliau aš išsiaiškinau, kad tai buvo mane gydantis gydytojas, kurio apsireiškimas turėjo mane lyg ir išgydyti, nes jo daugiau aš nemačiau. Pagalvojau: ,,gydytojai išnarsto šviesiąją-fizinę ligonio pusę, dvasininkams palikdami dvasinius patamsius. Ir šiuo atveju – geras, iš manęs ištraukė viską, ką tik įmanoma išgirsti, neištaręs nė žodžio pacientui. Ar sergu? Jei taip, tai ką įtaria, būtų bent šnibštelėjęs, bent jau preliminariai. Och, lapinas. Sėdžiu nežinomybėje, laukiu bemaž tris valandas ir niekas nieko, tarsi būčiau tuščia vieta.” Pagaliau priėjusi seselė pakviečia eiti kartu su ja į rentgeną. Einame. Peršviečia, ieško plaučių – neranda, peršviečia dar kartą, atrado – laisvas. Grįžtu į savo VIP ložę, krentu kaip į sostą. Pasirodo, kad pirmasis įspūdis apie tylą buvo klaidingas. Ši tyla taip pat kaupia aistras į periodiškai sprogstantį burbulą. Prie manęs vėl prieina sesutė ir ruošiasi nuleisti kraują – ne, tik paimti tyrimams. Pirmas bandymas nesėkmingas. Kairės rankos alkūnės venoje kraujo nerasta. Išseko šaltinėlis, metai ne tie. Sesutė nepasimeta ir kala man į dešinės rankos plaštakos išorėje esančią veną. Opa, dar ne viskas prarasta, yra dar patriotų, kurie tiki, kad Lietuvoje gydytojai pensininkų neužmiršta, dėmesiu neskriaudžia. Pagaliau aš nukreipiu žvilgsnį į kairėje stovinčią lovą. Joje laužyta koja vyras jau kurį tai laiką kažkam į mobilų aiškinasi, kad negalintis ateiti, nes jam lūžusi koja, bet aname ryšio gale pasitaikė labai jau užsispyrusi, nepatikli ir reikli asmenybė. Klastingasis mobingas nurauna vyrui stogą. Jis nebešneka, bet riaumuoja į ragelį: „gerai, gerai tuoj būsiu.”- Ir iš lėto keliasi tuo pat metu įtvertą koją leisdamas žemyn. Jam bemaž tai pavyksta, kai staiga, užkaukęs vilku, susmunka į horizontalią padėtį praradęs sąmonę.
Į realybę grįžtu nuo įdėmaus žvilgsnio. Į mane žiūri mėlynakė, šviesiaplaukė moteris. Jos lieknas liemuo nepraslysta pro akis nepastebėtas. Ir šiai gracijai aš turiu atlikti išpažintį? Matau pas ją ant kaklo kabantį leidimą – stetoskopą. Vadinasi iš teisinės pusės čia viskas lyg ir tvarkoje, bet šiandien tai jau trečias kartas. Jie ką, kaip dvasininkai, žmogaus paslapčių saviškiams neišduoda? Marškinėlius pakeliu iki pat smakro, o ji stetoskopu atsižymi tik jai žinomose vietose, atseit, aš čia jau buvau ir atia. Viskas? Ir kas tai buvo? Aš su klaustukais akyse žiūriu į praeinančias seseles, o jos man tik išmeta drąsinančią šypseną: ,,laikykis.” Ką aš ir darau, įsikibęs į kėdę laikausi. Pažiūriu į laikrodį – pusė septynių vakaro aš vis dar laikausi, o mano skrandis maištauja. Pro mane praplaukia Lėja (asirų. ponia, valdovė) kojos iš pažastų, šviesūs plaukai iki juosmens, su išdidžia mina veide šiame promenade: ,,nebandykite.” Šios įstaigos nuostatai matyt jai negalioja. Apsirengusi pilna žygio uniforma: virš kelių ilgais, juodais botfortais, juoda blizgančia striuke stačia apykakle ir eisena su iššaukiančia laikysena – ,,dėjau ant jūsų visų”. Fizikai rašo: priešingi poliai traukia vienas kitą, ir tikrai. Iš priešingos pusės pasirodo įspūdingų gabaritų vyras. Jeigu mes laikysimės mums visiems žinomo principo, kad kas virš diržo, pas vyrus jau krūtinė, tai jo krūtinė XXXXX max. dydžio. Šiandien čia vyksta kastingas, kuriame pagrindinės varžovės – brutali masė prieš grožį ir eleganciją. Kaskart stebėdamas jų artėjimą vienas prie kito, aš su nerimu vis laukdavau katastrofos, bet jie nesuprantamu būdu paskutiniu momentu išvengdavo susidūrimo. Mano dešinėje už širmos – terra incognita, nežinomažemė. Aš surizikuoju (slankioti žingeidumo dėlei lyg ir draudžiama – korona) ir atsistojęs pasuku dešinėn. Jooo, prieš mano akis atsiveria didžiulė erdvi patalpa, pusračiu sustatyti stalai, ant jų monitoriai su klaviatūromis ir sėdintys prie jų žmonės baltais chalatais. Ir visa tai atitverta ištisine stiklo pertvara su langeliais pacientams. ,,Jooo – koliziejus”, – kažkodėl pagalvoju aš ir vaizduoju apstulbusį nuo matomo reginio iki man atvypsta žandikaulis. Pagaliau, šliurptelėjęs seilę, užsičiaupiu ir pradedu stebėti, kas vyksta anapus pertvaros. Netoli manęs sėdintis baltasis chalatas smiliumi susikaupęs taikosi į kažką klaviatūroje, taikosi, taikosi staiga – pyst ir, pakėlęs galvą, žiūri į ekraną – yra, lengviau atsidūsta ir vėl ieško, ieško ir vėl – pyst ir kaip jūs manote, nagi pataikė, ir taip baltieji chalatai ,,dirba” diena iš dienos. O pacientai? Prie manęs gydytojai buvo priėję keturis kartus, daugiausia po penkias minutes. Per dešimtį valandų man buvo skirta tik dvidešimt minučių specialisto laiko. Na, būkime teisingi, pridėkime rentgeną, kraujo tyrimą, kardiogramą. Štai jums ir pustrečios darbo valandos per kurias surinkta reikiama informacija apie paciento būklę, o kita pusaštuntos valandos? Jūs sakysite: ,,Na, nereikia ieškoti ambų’’. O gal pabandykime paieškoti. Ir kiek čia mūsų tokių esama, pretenduojančių į gydytojų darbo laiką? Mano paskaičiavimais turime trylika kandidatų, o kur koridorius už ,,koliziejaus”? Ten taip pat nemažiau, jeigu nedaugiau. Neužmirškime ir papildymo ligoniais greitąja į priimamąjį faktoriaus. Ir štai po tokios apžvalgos, ar gali kilti pretenzijų mus apžiūrintiems gydytojams. Pažiūrėkime ir anapus stiklinės pertvaros, kur taip pat eikvojamas jų neįkainuojamas laikas. Ir reikėjo dešimtį metų mokytis, kad po to dar dirbti ir sekretorės – mašininkės darbą? Pyst per klavišą – raidė, pyst per pareigas – raidė, pyst per žmoniškumą – raidė. Raidė aukščiau visko. Ji vyrauja ir kai kurių gydytojų veido išraiškoje: ,,kokie mes čia – oho”, ligonių nuolankume: ,,daktare, o daktare” ir ore, atmosferoje, ne, gal eteryje-kvintesensijoje, kuri tarsi kilsteli čia esančius nuo žemės. Visa tai mane taip pat paveikė, nežinau į gerą ar į blogą. O Lietuva Europoje pirmauja kraujagyslių ir širdies susirgimais ir ką – ir pofig. Žvelgdamas į anapus stiklo sustatytus apskritimu esančius stalus pamatau šviesią moters galvą. Man priėjus, anapus pertvaros ji pakelia akis ir lyg būtų įsižeidusi, paprašo manęs eiti į savo vietą, netrukus, pas mane, turi ateiti kardiologas. Ooo, tai jau rimta. Sugrįžęs į savo vietą atsisėdu. Neužilgo prieina vyras baltu chalatu ir stetoskopu ant kaklo, prisistato kardiologu. Lauktas, labai ilgai lauktas specialistas. Ketvirtą kartą kartoju man atsibodusią istoriją. Pakeliu marškinėlius, stetoskopu jis atidžiai, labai atidžiai išklauso širdies darbą ir subalbatavęs medicininių terminų tiradą (spėju, kad tai buvo diagnozė ar dar kuris galas), apsisukęs ant kulno, dingsta. Mano viltys – bemaž dešimtį valandų lauktas gydytojo verdiktas ir kad aš vertas išklausyti jo man suprantama kalba, sprogo kaip muilo burbulas. Aš pastebėjau, kad baltųjų chalatų cechas (klanas) ir jų ,,virtuvė’’ pakankamai paslaptinga, kaip ir kai kurie iš jų. Nežinia iš kur išdygsta, nežinia kur prapuola, nežinia ar jie kalba ir nežinia ar jie iš vis tokie yra. Ir kyla įtarimas, ar kartais jie ne masonai, o gal ir daugiau, matrica? (pasimetusiam pacientui galvelė nebeatlaiko ir pradeda jis tikėti tuo ko nemato – paranormaliais reiškiniais vykstančiais kažkur čia – šalia jo).
Pasižiūriu į laikrodį – pusė devintos vakaro, skambinu švogeriui į Pietinį. Ketvirtą ir paskutinį kartą, su popieriaus lapu rankoje prieina mano kalbinta gydytoja ir, tiesdama jį man, paaiškina, kad visa ši info bus ir mano šeimos gydytojos kompiuteryje, tuo pačiu ištraukia paliktą alkūnės venoje kateterį. Palinkėjusi sėkmės pasišalina. Liūdna net nežinau kodėl – pagalvoju, kad skęstančiųjų gelbėjimas jų pačių reikalas. Dvidešimt pirmą valandą lauke tamsu ir šalta. Šiandien gruodžio 27 diena, žiema. Privažiuoja lengvoji, atsidaro durelės: ,,sėsk, švogeri! – Tai Kęstas, žmonos brolis, – „na, bet tu, ir duodi, namuose sesei baimės įvarei.”– Aš į tai tik numoju ranka.
Jooo, nežinau nei ką sakyti, nei ką galvoti apie mano tuščiai prasėdėtą laiką. Šioje įstaigoje aš buvau niekam neįdomus, nei kaip sergantis asmuo, pretenduojantis į ligonio statusą, nei kaip normalus žmogus, ieškantis atsakymų į savo negalią. Tyla, visa kame keista tyla. Akvariumas. Manieringa tylos siena, į kurią nei prisibelsi, nei prisišauksi. Ir nesvarbu, kad mane atvežė su greitąja. Dabar svarbu, kad mano namai toli, kad aš senas, senas pirdžius ir mano kišenėse nėra šlamančiųjų, ir kad aš sėdėjau čia visą dieną, išgyvendamas trokštamos informacijos alkį ir ne tik, o atsakymų į visą tai – daug tylos. Ir galų gale Tyla, droviai pravėrusi duris į naktį ir į šaltį, mandagiai atsikratė manimi.
Versijos. Tai tik mano – pasimetusio paciento versijos. Viena iš jų – šioje įstaigoje tyla tapo madinga nemokšiško administravimo pasekme, kur įprastai pacientų laikas vertinamas, kaip dėmesio nevertas faktorius. Kita versija – pinigai, kurie esant reikalui ir tyli ir kalba. Jūs paklausite, o gydytojai? Pasakysiu, kad daktarus lyg ir mačiau, buvo lyg ir priėję (taip juos ten vadino esantys pacientai), o gydytojai? Ačiū Dievui, GYDYTOJŲ vis tik pas mus yra ir labai gerų. AČIŪ JIEMS už jų DARBĄ, sergantiems grąžintą SVEIKATĄ ir žmonėms teikiamą VILTĮ.
2022-02-05
Nijolė Paskočimiene
