Nauja galimybė pokyčiams… Pandemija… Beje, ar koronavirusas atneš šiuos pokyčius? Man rodos, pokyčiai jau seniai pribrendę, tik netikėtas pandemijos protrūkis suteikė ryžto kažką keisti, kažko atsikratyti…
Tįsia suplukęs žmogelis lagaminą be rankenos, nepatogu… sunkus – pilnas prikimštas nereikalingų senų šiukšlių. Šiukšlių turinys – biuro kultūra, planavimai, susitikimai, amžinos draugystės mėgdžiojimas korporatyvinės etikos rėmuose, aprangos „dress“ kodai, komandos formavimo metodika bei programinės įrangos naudojimo taisyklės, mūsų netektys, „neįkainojama“ darbo patirtis ir kiti mums brangūs niekniekiai. Nei nešt – nei mest! Be abejo, gaila tų, kuriems šurmulys dėl kopijavimo aparato naudojimo taisyklių pakeitė ir taip jau nelabai vykusį šeimyninį gyvenimą, tačiau ką tu čia gali padaryti – pažanga visada turi savo aukų.
Juda žmogelis savo stoties link, o traukinys, pasirodo, išvyksta po penkių minučių. Bėga suplukęs per peroną, suprasdamas, kad pavėluos, tikrai nespės…, našta per sunki, kai pagaliau tai suvokia, atsikrato viso to šlamšto, kad suspėtų į pilkais geležinkelio siūlais judančio traukinio paskutinį vagoną. Ir jei ne šis vėlavimas (pandemija) būtų visą šį šlamštą pasiėmęs su savimi, į savo ateitį… kur bilietai į laisvę ir visuotinis imunitetas…
Nuotolinis mokymas baigsis visam laikui: tėvai lengviau atsikvėps.
Galiausiai nuosaikiai apkūnus („body pozitiv“) mylimas vaikas atsikels daug anksčiau nei vidurdienį ir jau miegos apsirengęs ir sušukuotas klasėje, su įjungta „onlaine“ internetine kamera….oi, atleiskite, išjungta „oflaine“ kamera ir jau tai taps ne tėvų, o mokyklos problema. O mokytojas… ką mokytojas? Jei užsikrės dar kartą – atsiųs naują iš pedagoginio… – mano laimingi tėvai su lengva ironija lūpų kampučiuose.
Pažangūs tiek mokytojai, tiek tėvai pastebėjo: mokymasis internetu yra ne tik neefektyvus ir laikinas pakaitalas mokimuisi klasėje, kuomet kontaktuojama gyvai, tai jau yra visiškai kita tema – kaip filmas nėra teatro pakaitalas. Ši nauja mokymo kultūros šaka gali būti daug efektyvesnė. Tai atveria naujas galimybes pažangiems mokytojams į pamoką pakviesti kitą specialistą, suteikia galimybę bendradarbiauti kuriant tekstus, programas, įvairias duomenų bazes ir net suteikia galimybę dalyvauti pamokose net tiems, kurie vakar „peršalo“ ar iš vis tingėjo. Kita vertus, ši lanksti ugdymo forma neprivers vaiko mokytis, jei šis to nenorės, ji reikalauja noro mokytis.
Kas yra mokykla? Mes apie tai įprastai mąstome praėjusio amžiaus stereotipais: tai yra toks žinių fabrikas, į kurį vaikai perduodami lyg kokie ruošiniai – mažos tėvų kopijos, kad juos ten būtų galima formuoti pagal įvairias mokymo programas, tuo pačiu taupant tėvų laiką, kad jiems nereikėtų jų maitini pietumis bei ganyti visą darbo dieną. Na taip, tai buvo ir yra gera ir teisinga praktika. Po to žinių fabriko šie pusfabrikačiai nedelsiant išsiunčiami į kitus panašaus pobūdžio fabrikų bei gamyklų surinkimo linijas ir pagaliau kaip galutinis produktas keliauja į biurus prie dulkėtų sąskaitų segtuvų. Deja, kiekvienais metais atsiranda vis daugiau naujų specialybių ir profesijų, o senosios profesijos staiga ir netikėtai tampa nereikalingomis – perduodamos į archyvą.
Seno kirpimo mokyklų mokytojai kovoja su mokinių apgaule ir nusirašinėjimu: pažengusieji atsakymus patikrina per „antiplagiato“ sistemą, kiti verčia rašyti darbą ranka, kad nebūtų „copy“ ir „paste“, o eilėraštį skaityti užsimerkus, kad nematytų nuotolinio mokymo įrenginio ekrane rodomo teksto. Na, bet vis tiek, juk galima sugalvoti visokių triukų, ar ne?..
O gal mums tiesiog reiktų pripažinti, kad mes jau gyvename persisotinusioje skaitmeninėje informacinėje erdvėje, kur gauti pagalbą iš Vikipedijos yra taip pat lengva, kaip pasikrapštyti nosį? Vaikus geriau reikia mokyti tiesiog ieškoti, pasirinkti, apibendrinti, suvokti informaciją, o ne versti ją iškalti ir mechaniškai įsiminti, kaip anais laikais, kai knyga kainavo tiek pat, kiek karvė.
Taip pat paaiškėjo – pasikeitė žmogaus ir valstybės santykiai. Visose šalyse kova su epidemija prasidėjo nuo draudimų ir apribojimų – supratome, kad policijos pareigūno kiekvienam piliečiui nepastatysi, kad jis tikrintų, kaip tūlas pilietis plauna rankas ar nešioja kaukę. Be to, negalima priskirti gydytojo kiekvienam sergančiam – gydytojų trūksta. Daugeliui žmonių teko gydytis savarankiškai, mano pastebėjimais, maždaug pusė lengvai sergančiųjų susitvarkė patys, nepranešdami apie tai atsakingai institucijai: pagalbos vis tiek nesulauksite, o baudos dėl ne laiku išsiųstos asmenukės nesinori niekam … Kovojant su koronavirusu svarbūs pasirodė ne tik mokslininkų tyrimai ir pasiaukojantis gydytojų darbas, bet ir sąmoningas visų piliečių požiūris į problemą. Jei pusė jų yra tikri, kad „smegenų virusą“ išrado kaukių gamintojai ir pasaulinė mosonų ložė – jokios vakcinos, jokios saviizoliacijos nepadės. Nėra prasmės drausti ir versti, reikia aiškinti ir įtikinti. Kai kurios valstybės (taip pat ir mūsų ) prie to nėra pratusios. Ne, aš nepamiršau, kurioje šalyje gyvenu, ir gerai menu, kad galiu visiškai laisvai ir necenzūriškai aptarti Rytų partnerių problemas. Na, o dabar visai išdrąsėsiu – ir JAV. Taigi, aš tai ir padarysiu, o publika te sugalvos visą kitą.
Ir dar, pastebėjome labai įdomų dalyką: tokie privatūs verslininkai kaip Ilonas Maskas ( PAR, Kanados ir JAV verslininkas, investuotojas, inžinierius, programuotojas, „SpaceX“ įkūrėjas ir vadovas, „Tesla Motors“ vadovas, vienas iš „SolarCity“ įkūrėjų ir prezidentas. 2021 m. sausio 22 d. duomenimis jo asmeninis turtas vertinamas 202 mlrd. JAV dolerių) (vikipedija) ar Mark Elliot Zuckerbergas (amerikiečių milijardierius labiausiai pasaulyje žinomas dėl socialinio tinklo Facebook sukūrimo)(vikipedija) pasirodė stipresni už pačią galingiausią pasaulio valstybę.
Prezidentas D. Trumpas negalėjo uždrausti „Twiter”, tačiau „Twiter” uždradė jį… Paaškėjo žiauriai įdomi problema, kurią artimiausioje ateityje reikės spręsti. Kita vertus, bet kuris socialinis tinklas formaliai yra privatus klubas, į kurį jo savininkas dėl įvairiausių priežaščių gali jūsų neįsileisti, paprasčiausiai, jei vienas ar kitas asmuo jam pasirdys empatiškas ar iš vis jo nemėgsta. Taip, mes susitarėme ir įsipareigojome laikytis klubo taisyklių, kai registravomės. Ir jei savininkas uždraudžia kalbėti apie nariuotakojus, o kas dešimtas įrašas vers mus domėtis nendrine zylute, turėsime laikytis šių kvailų taisyklių arba tiesiog dingti iš šio garbingo klubo. Na, anais ….tarybiniais laikais…, tai buvo mums įprasta praktika…tikriausiai pamenat?
Šiandien keli socialiniai tinklai tapo monopolistais komunikacijos rinkoje. Atjungimas nuo socialinio tinklo yra panašu į tai, kaip santechnikas nutrauktų vandens tiekimą piliečiams, kurie kažkaip neįtiko vandenį tiekiančiai įmonei (netgi ne dėl skolų, o dėl to, kas tiesiog „neteisingai“ pila vandenį į savo virdulį).
Neabejotinai, tai bus aptariama įvairiausiuose forumuose, bus priimtos naujos rezoliucijos, įstatymai, parengti nauji etikos standartai: pavyzdžiui, ar „onlaine“ susitikimo metu būtina įjungti internetinę kamerą ir tuo pat metu kai tyliai kramsnoji sumuštinį. Na, ir apie „Twiter“ tikriausiai tas pats.
Po truputį pradedame suvokti: legatyvi valstybės įtakos sfera sparčiai mažėja. Vis daugiau atsakomybės ir galimybių perkeliama į privatų lygį. Tai nieko naujo žmonijos istorijoje: antikos ir viduramžių laikais valstybės apsiribojo tik mokesčių rinkimu – kažko grandiozinio, pavyzdžiui, piramidžių ar katedrų kūrimu ir savo piliečių (jei įmanoma) apsauga nuo išorinių karinių grėsmių. Laisvieji piliečiai vienijosi į amatininkų gildijas, riterių ordinus ir kitas veiklų grupes. Manau, einame ta pačia linkme. Pakeliui mūsų laukia daug įdomių ir netikėtų nutikimų.
Aiškiai pradėjo šlubuoti politkorektiškumas. Žinoma, liūdna ir neramu matyti, kaip karščiuoja JAV, kad apskritai vakarietiškas liberalizmas juda (kaip man atrodo) aklavietės link. Bet tai įprasta praktika istorijoje būtent tos valstybės, kurios pirmosios supras šią pandenmiją, galės laiku persitvarkyti, gaus „didelį bonusą“. Karščiavimas yra pirmasis organizmo persitvarkymo ženklas, tai ženklas, kad ji (valstybė) atpažino naują grėsmę ir pradėjo su ja kovoti.
Viktoras Karpenko