(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
LKP CK Prezidiumas priėmė Antano Sniečkaus parašu patvirtintą nutarimą „Dėl KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos darbo ir priemonių jam gerinti“. Nutarime, datuotame 1963 m. rugsėjo 24 d., įsipareigojama:
„… Pasiekti, kad valstybės saugumo organai laiku atskleistų nusikalstamus kėslus puoselėjančius asmenis ir laiku sustabdytų antitarybinius jų veiksmus (…) , kryptingai vykdant priemones prieš tikruosius tarybinės valstybės priešus, kartu sustiprinant profilaktinį, auklėjamąjį darbą su asmenimis, kurie daro prasikaltimus dėl savo politinio nebrandumo. Įpareigoti respublikos KGB vadovus ir operatyvinius darbuotojus daugiau dėmesio skirti ryšių su masėmis stiprinimui ir rėmimuisi masėmis kaip viena iš svarbiausių valstybės saugumo organų sėkmingos veiklos sąlygų. Nuolat teikti visokeriopą paramą partiniams, tarybiniams ir komjaunimo organams stiprinant ideologinį darbą su masėmis, politinį darbo žmonių auklėjimą, ugdant revoliucinį jų budrumą“. (79)
Pravartu pažymėti tai, jog LSSR KGB suaktyvinus veiklą, buvo gauta ir rezultatų. Tai randama LSSR KGB 2 – osios valdybos 2 -ojo skyriaus viršininko Antano Naro pažymoje apie skyriaus darbą verbuojant, auklėjant, parengiant ir panaudojant agentūrą. 1966 m. rugpjūčio 19 d. datuotame rašte pažymima:
„Dirbančių su operatyvinės įskaitos bylomis ir tiriančių apie nacionalistus surinktą medžiagą agentų darbo analizė rodo, kad jų užverbavimas visiškai pasiteisino ir padėjo operatyviau vykdyti skyriui iškeltas užduotis.
Pavyzdžiui, 1965 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn, užverbavus agentus „Janis“ ir „Eleonora“ ir kartu su jais vykdant buvusių banditų teroristų Erstikio ir Liuberskio paiešką, buvo gauta duomenų, kurių pagrindu atlikus operatyvinį tyrimą šie banditai buvo surasti“. (80)
Skaitytojams gali būti įdomu, o kas gi tie KGB agentai „Janis“ bei „Eleonora“ ? Tai asmenys, bendradarbiavę su sovietų saugumu, kurie dėl įvairių priežasčių neišsiliustravo. Vieno iš jų jau nebėra ir gyvųjų tarpe. Tuo metu Žagarės rajono KGB įskaitoje buvę agentai „Janis“ buvo Šventupių (dabartinis Akmenės rajonas) kaimo gyventojas, eigulys Alfonsas Damskis, kuris buvo ilgamečiu MVD – KGB agentu. (81), o „Eleonora“ – buvusi to paties rajono Eglių Girios (dabartinis Joniškio rajonas) kaimo gyventoja Julija Aldona Ceizarienė.
Aukščiau minėtas dokumentas yra paskutinis iš KGB dokumentų, šiandien esančių Lietuvos archyvuose. Vėlesnių metų dokumentuose apie minėtus asmenis nieko daugiau neberandama. Būtų galima manyti, jog St. Erstikis – Papartis, Patašonas ir K. Liuberskis – Žvainys tais metais ir žuvo. Jei jie gyvi būtų patekę į saugumiečių rankas, visa tai, kaip ir jų teismo procesas, būtų nuskambėję mūsų krašte ir už jo ribų, plačiai. Dėl St. Erstikio – Paparčio, Patašono gali būti tai, jog saugumiečiams pavyko jį nušauti ar nustatyti tik kapavietę. Tačiau kas liečia cituoto dokumento ištraukoje K. Liuberskį – Žvainį, tai neįtikėtina. Taip, matyt, LSSR KGB vadovai norėjo prieš savo vadovybę pateisinti nebent tik savo neveiklumą. Kad K. Liuberskis – Žvainys ir vėlesniais metais buvo gyvas ir buvo KGB agentų – smogikų paieškomas, patvirtina jį anksčiau pažinojęs buvęs Ročkių (dabartinis Joniškio rajonas) kaimo gyventojas Stanislovas Jasutis, kuris šio straipsnio autoriui pasakojo:
„… Iki 1969 metų rudens gyvenom Ročkių kaime, pagal pat Jurdaičių mišką. Liuda (S. Jasučio žmona – V. K.) 1967 metais buvo nėščia ir tų metų rudenį mums gimė Nijolė (dukra – V. K.). Tų metų birželį ar liepą nuėjau į ganyklą perrišt karvės. Ganykla buvo pačioj pamiškėj. Man būnant prie karvės, iš miško išėjo du ginkluoti vyrai. Tie priėję prie manęs šnekino, sakė kad būktai ieško trečio draugo. Paklausė, ar tom dienom kaime nemačiau vieno žmogaus ir parodė to nuotrauką. Nuotraukoj buvo nupaveiksluotas Žvainys. Tas su kitais draugais 1951 – 1955 metais pas mane ateidavo valgymo. Aš tiem dviem vyram pasakiau, kad to žmogaus nesu matęs. Tada tie manęs nieko nebklausę nuėjo į mišką. Aš tuo kartu į namus…“ (83)
Vargu, ar pokario laisvės kovų istorijoje galime rasti analogiškų atvejų, kai prieš keletą likusių gyvų, o vėliau ir prieš vieną partizaną – K. Liuberskį – Žvainį buvo mestos visos valdžios ir represinės okupantų pajėgos. Ar tai ne okupacinės sovietų valdžios kapituliacija prieš savo Tėvynę, jos laisvę mylėjusį laisvės kovotoją?
K. Liuberskio – Žvainio tragiško likimo faktai atsiskleidė tik po daugelio metų, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. Persekiojamas okupacinės valdžios ir jos represinių struktūrų, K. Liuberskis – Žvainys gyveno nelegalų gyvenimą savo Tėvynėje. Jam ne kartą, o ypač šaltuoju metų laikotarpiu, teko glaustis tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų Kruopių, Skaistgirio, Šakynos bei Žagarės apylinkėse, o kartais ir toliau nuo dviejų respublikų sienos Duobelės rajone, Latvijoje. Tai tęsėsi iki 1969 metų rudens.
Laikai jau buvo pasikeitę, tačiau tik ne į gerąją pusę. Išaugo nauja karta, o laisvės kovotojų vesta kova prieš okupantus ir jų parankinius buvo jau praeityje. Iš tolimos ir varginančios tremties į Tėvynę jau buvo grįžę lietuviai, kurių tik maža dalis, nelengvomis sąlygomis apsigyveno savame krašte. Pas kai kuriuos iš jų užeidavo ir K. Liuberskis – Žvainys. Kartą 1969 metų rudenį jis užėjo ir pas iš tremties jau senokai grįžusius Juliją ir Konstantiną Šiušas, gyvenusius Kruopių apylinkei priklausiusiame Liepkalnio kaime (Akmenės rajonas) . Kiek kartų K. Liuberskiui – Žvainiui teko lankytis tuose namuose, iki šiol žinoma nėra. Tačiau yra žinoma tik tai, kad J. Šiušienė buvo jo kovos draugo St. Lazdausko – Žydo sesuo ir tai, matyt, jam teikė pasitikėjimo šia šeima. Žinoma ir tai, kad K. Liuberskis – Žvainys prašęs Šiušų, kad šie jam leistų savo namuose žiemai įsirengti slėptuvę. (84)
Lietuviai, grįžę iš tremties, buvo ne tik jos išvarginti, bet ir vengė savo namuose slėpti valdžios ir jos represinių struktūrų paieškomą asmenį. Taip buvę tremtiniai dažnai elgėsi ir vien todėl, kad bijojo užsitraukti sovietų valdžios nemalonę ar net ir vėl patirti represijas. Taip, matyt, pasielgė ir J. bei K. Šiušos, nesuteikę galimybės K. Liuberskiui – Žvainiui apsigyventi savo namuose. Laikinam prieglobsčiui 1969 m. spalio 2 d., ankstų rytą, jį K. Šiuša nuvedė pas netoliese gyvenusią Šiušų žento Algirdo Žukausko seserį Albertiną Lunkevičienę (85), kuri su šeima gyveno buvusioje Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos dvaro sodyboje. Mat, tiek J. Ir K. Šiušos, tiek ir K. Liuberskis – Žvainys manė, kad tuose namuose šiam bus suteiktas saugus prieglobstis. Tik deja…
Vargu, ar J. Ir K. Šiušos bei K. Liuberskis – Žvainys tą kartą galėjo suvokti, kad čia šio ilgus metus pogrindžio sąlygomis gyvenusio laisvės kovotojo jau tykojo išdavikiška mirtis. Tą pačią dieną, kai tik K. Šiuša atvedė pas Lunkevičius K. Liuberskį – Žvainį, A. Lunkevičienė namuose palikusi vyrą, sūnų ir dukrą bei namo palėpėje besiilsintį K. Liuberskį – Žvainį, slapčiomis nuvyko pas tuometinį Kruopių apylinkės pirmininką Joną Gadliauską ir pranešė apie jos namuose apsistojusį, seniai sovietų valdžios ir jos represinių struktūrų paieškomą pokario laisvės kovotoją. To ir tereikėjo, kad Kruopių apylinkės pirmininkas kreiptųsi į miliciją, o ši susisiektų su saugumu, o šis likviduotų dar besislapstantį „banditą“. Žaibiškai tąkart buvo mobilizuotos vietos ir aplinkinių rajonų KGB pajėgos. Karinės – čekistinės operacijos planą parengė Šiaulių KGB skyriaus vadovas Bronislovas Žilinskas, kartu su Akmenės, Joniškio bei Radviliškio rajonų saugumo padalinių vadovais : Anatolijumi Sokolovu, Vladu Stankevičiumi ir Algirdu Karpavičiumi. Jie kartu dalyvavo K. Liuberskio – Žvainio likvidavimo operacijoje, kuriai vadovavo B. Žilinskas. (86) Kaip viskas vyko, šio straipsnio autoriui bei Aivarui Balodžiui tiesioginis šios karinės – čekistinės operacijos dalyvis Janis Kauzonas pasakojo:
„… Tarnavau Vidaus kariuomenės dalinyje prie Šiaulių. Tai buvo 1968 – 1970 metai. Vieną rudens dieną, 1969 metais, tarp 10 ir 11 valandų, buvo gautas įsakymas greitai išvažiuoti į kovinę operaciją. Važiavome apie 30 kareivių su vyresniuoju leitenantu Aleksejumi Nazarovu. Taip važiavome apie 50 – 60 kilometrų į Šiaurės pusę nuo Šiaulių. Privažiavome gyvenvietę pavadinimu Kruopiai. Čia mus sustabdė du vyrai. Kai sustojome ir truputį palaukėme, prie mūsų automobilio privažiavo lengvasis automobilis ir iš jo išlipo dar trys vyrai. Mes likome kėbule. Automobilio kabinoje su vairuotoju važiavo Nazarovas. Priekyje stovėjo dar vienas lengvasis automobilis, kuriuo buvo atvažiavę tie, kas mus sustabdė. Po kelių minučių tie vyrai sėdo į savo automobilius ir priekyje mūsų išvažiavo. Aleksejui Nazarovui įsėdus į kabiną, mes jiems važiavome iš paskos. Taip važiavome gal kokius tris ar keturis kilometrus. Priekyje važiavę ir mes sustojome. Gavome įsakymą išlipti lauk. Už mūsų buvo skirtingose kelio pusėse dvi sodybos. Vyresniajam leitenantui išdėsčius padėtį, mes išsirikiavome vora ir ėjome į priekį pėsti gal kokį kilometrą, kol priėjome sankryžą ir priešais esančią sodybą, apaugusią dideliais medžiais. Sodybą skyrė kanalo griovys. Už jo, palei kelią, buvo ūkinis pastatas, toliau rudų plytų namas, o sodybos kieme – senas didelis medinis namas, apkaltas toliu. Šį namą aš pastebėjau vėliau… Prie sankryžos mus pasitiko du milicininkai ir vyras su moterimi. Šie kažką kalbėjo su vyrais, kurie mus pasitiko ties Kruopių gyvenviete. Tai buvo KGB karininkai. Mums buvo pranešta, kad kieme esančiame name yra paieškomas ginkluotas asmuo ir du jauni žmonės. Sakė, kad tai sodybos šeimininkų duktė ir sūnus… Mus išskirstė į tris būrius ir prie kiekvieno būrio paskyrė po KGB karininką. Buvo pradėta supti sodyba. Vienas būrys, medžių priedangoje apėjęs sodybą, apsupo ją iš Rytų ir Šiaurės kampo, antras būrys – keliu Vakarų pusėje ir dalį Šiaurės pusės. Mūsų būrys susilenkę ėjome griovio šlaitu Pietų pusėje. Kai netrukus turėjome prieiti grioviu prie namo galo ir jau aiškiai matėsi jo kampas, staiga kieme pasigirdo trumpa automato serija. Po automato serijos mes kritome ant žemės ir pasiruošėme bet kuriuo atveju šauti, kai tik tas asmuo mūsų pusėje būtų pasirodęs. Bet po akimirkos pasigirdo du pavieniai pistoleto šūviai… Mes buvome ginkluoti automatais. Pistoletus turėjo karininkai ir milicininkai. Po keleto minučių išgirdę sutartinį švilptelėjimą, visi pradėjome rinktis prie nušautojo asmens. Jis buvo nuvirtęs ant nugaros. Netoli jo buvo PPŠ automatas. Pas jį, karininkai su milicininkais apieškoję, rado dar kažkokį maišelį. Kas ten buvo viduje, negaliu pasakyti, nes nemačiau. Name buvusiems jaunesniam vyrui ir truputį už jį vyresniai moteriai nieko nebuvo atsitikę… Nušautą asmenį karininkai su milicininkais nufotografavo ir priekio ir profilio bei išmatavo. Po to buvo įsakyta Šiaurės pusėje už keleto metrų nuo namo galo iškasti duobę ir ten nušautąjį užkasti. Buvo pradėta kasti duobė, kurią kasė kareiviai. Tai sužinoję sodybos šeimininkai ėmė prašyti KGB karininkų, kad nušautąjį užkastų kur kitur… Atvažiavus mūsų vairuotojui su automobiliu ir mums besirenkant prie jo, į sodybą atvažiavo dar trys milicininkai… Mes išvažiavome keliu ne atgal, o į Šiaurės pusę. Išvažiavo priekyje mūsų ir karininkai… Nušautasis liko sodyboje… Pavažiavus kokį pusantro kilometro, pervažiavome tiltu per upę, o po to, už kokio kilometro, privažiavę sankryžą, pasukome į Rytų pusę, o du lengvieji automobiliai su karininkais pasuko į Vakarų pusę. Mes už kokių poros kilometrų pervažiavome dar vieną tiltą per upę ir už jo pavažiavę dar kokį porą kilometrų, įvažiavome į asfaltuotą kelią. Tačiau nedaug tepavažiavę juo, vėl įsukome į kelią, vedantį į Pietų pusę ir taip kitu keliu grįžome prie Kruopių gyvenvietės ir į tą pačią vietą, kur pradžioje buvome atvažiavę. Po to grįžome į dalinį, kelyje ir operacijoje užtrukę gal kokias šešias – septynias valandas…“ (87)
Taip klastingai išduotas ir apsuptas priešų kareivių, KGB karininkų ir milicijos pareigūnų, žuvo paskutinis su ginklu rankose, paskutinis pokario metų Lietuvos laisvės kovotojas K. Liuberskis – Žvainys. Šio partizano gyvybę nutraukė to meto KGB Radviliškio rajono poskyrio vyr. operatyvinio įgaliotinio A. Karpavičiaus paleisti du taiklūs pistoleto šūviai. (88) Taip su K. Liuberskio – Žvainio žūtimi galutinai pasibaigė ginkluota pokario metų laisvės kova, kurią pratęsė bebaimiai Lietuvos disidentai.
Pokario laisvės kovos, tapo bene skaudžiausiu Lietuvos istorijos puslapiu, kovoje dėl savo Tėvynės laisvės. Už ką anuomet kovojo laisvės kovotojai, kartą K. Liuberskis – Žvainys rašė:
„… Mes kovojome už šventą savo tikybą, už tautines tradicijas, už suverenią tautos laisvę ir mielą bočių žemę, kurioje gimę užaugome (…). Tautų grobuonis bolševizmas pavergtų tautų lavonais užsiris. Bolševizmas gali praryti medžiaginę mūsų tautos dalį, bet jis neįstengs praryti galingos tautos dvasios, kuri gimė mūsų kunigaikščių pilyse, prie šventosios ugnies, kurią kūreno Lietuvos dukros vaidilutės. Tenai, prie tos šventosios ir amžinai rusenančios ugnelės, gimė mūsų brangiausios tėvynės meilė, tenai gimė ir visos tautinės tradicijos…“ (89)
79. Ten pat. – L. 355 – 356.
80. Ten pat. – F. K – 4L. -Ap. 1. – B. 639. – L. 186 – 187.
81. Ten pat. – F. K – 10. – Ap. 3. – B. 60. – L. 161 – 163, 168, 172.
82. Ten pat. – Ap. 12. – B. 57. – L. 188 – 189.
83. Autoriaus pokalbis su Stanislovu Jasučiu. – Viekšniai, Mažeikių raj. – 2014 m. vasario 12 d.
84. Pagal autoriaus pokalbį su Jonu Gasparaičiu. – Akmenė, Akmenės raj. – 1997 m. liepos 21 d.
85. Ten pat.
86. Pagal autoriaus pokalbį su Vasilijumi Belovu. – Ryga. – 2018 m. sausio 4 d.
87. Autoriaus ir Aivaro Balodžio pokalbis su Janiu Kauzonu. – Kruopiai – Liepkalnis, Akmenės raj. 2006 m. rugpjūčio 10 d.
88. Ten pat.
89. Partizanų šūviams aidint. – 1953. – Nr. 1. – L. 7.
Vilmantas KRIKŠTAPONIS
