(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Be galo sunkus Lietuvai tai buvo laikotarpis. Ypač skaisti vilties kibirkštėlė tiek K. Liuberskiui – Žvainiui, tiek ir daugeliui laisvės išsiilgusių lietuvių sužibo, kai juos pasiekė žinia apie 1956 metų įvykius Lenkijoje ir Vengrijoje. Tačiau tuo metu tai buvo tik menkutė viltis siekusiems laisvės. Tos laisvės siekdamas ir už ją kovodamas, kreipdamasis Šv. Kalėdų proga į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio talkininkus, „Partizanų šūvių aido“ puslapiuose, 1956 metų pabaigoje, K. Liuberskis – Žvainys rašė: „Ši naktis – tai paslaptinga, dažnai pasakose, dainose ir legendose minima pilna Dievo malonių Šventoji Kūčių naktis. Šią naktį, štai dabar šiomis valandomis, sakoma, jog prakalba visi gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir skriaudžiamieji nebyliai sutvėrimai. Jie, trumpam laikui gavę taip brangią dovaną – kalbą, – su džiaugsmu dalinasi šios Šventosios nakties įspūdžiais, jos paslaptingu didingumu, jos šventumu. Jie su širdgėla, su nuoskauda skundžiasi šią naktį Viešpačiui, išpažįsta Jam visas, dažniausiai iš žmonių patirtas, skriaudas ir neteisybes, vargus ir persekiojimus. Šią naktį, šią Šventą Kūčių naktį išgirsta visų silpnesniųjų skundus, išklauso jų prašymus.
Todėl ir mes, mieli laisvės kovotojai, nešdami baisiosios vergijos sunkiausius vargus, skriaudas ir kančias, kentėdami kiekviename žingsnyje pavergėjo persekiojimus ir jo šėtoniškus engimus, prašykime šią paslaptingąją Kūčių naktį Viešpaties, kad Jisai pagelbėtų mūsų šventoje tautos kovoje, kad Jisai priartintų pergalės valandą, kad leistų greičiau nusikratyti taip ilgai jau veržiančius mus vergijos retežius, kad leistų galimai anksčiau išvysti kaip visų mūsų išsvajotą laisvės ryto nuostabiąją aušrą. Jisai, išklausydamas šią Šventąją Kūčių naktį mūsų skriaudžiamųjų nusiskundimus, išgirs ir mūsų prašymus, pamatys mūsų kentėjimus, pagelbės pergalėti raudonąjį slibiną… Brangūs bendros kovos broliai. Jau daug, kaip ši, Šventųjų Kūčių naktų, ir daug, kaip ryt, snieguotų Kalėdų šventų dienų praleidžiame susispaudę narsiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būrelyje baisiame priešo persekiojime, nuolatiniuose pavojuose, mirties glėbesčiavimuose…
Kiek daug per šią sunkią tautos kovą toji bedantė, juodaakė kaulėtomis rankomis, baisioji mirtis pasigrobė mūsų mielų kovos brolių iš įvairių partizanų būrių į šaltuosius, be kryželių kapelius…
Kiek daug per tuos sunkiuosius mūsų Tėvynės metus šauniųjų Lietuvos vyrų krūtinių sudraskė burliokų serijų kulkos, sustabdydamos jų drąsių širdžių plakimą, išplėšdamos jų jaunas gyvybes…
Kiek daug narsiųjų Lietuvos vyrų kraujo sugėrė Tėviškės žemelė per visą didingosios kovos laikotarpį ?..
Bet, mieli kovotojai už laisvę, žinokime, tikėkite, jog visa tai padaryta ne veltui. Žinodami gerai, kad visos sudėtos Lietuvos Laisvės Kovos aukos nepradings, neliks užmirštos. Jau ir dabar apie tai kalba, sako mūsų partizanų daina:
Nedings jūsų kraujų lašeliai,
Kur laistės gatvių purvuose,
Viską primins kalnai, upeliai,
Balti kryželiai miškuose…
Tik pagalvokime, susikaupkime ir prisiminkime, kiek tasai siaubūnas, baisusis žmogėdra sovietas išgėrė daug karšto kraujo mūsų narsių brolių, tvirtų sesių ir tėvų…
Kiek nesuskaičiuojamai daug jų kaulų, negiliai apkastų, šąla Sibiro ledynuose…
Kiek jų, pusiau apmirusių nuo baisiausių neįsivaizduojamų kančių, pūva storųjų kalėjimo sienų slegiami! Juk visą mūsų tėvynę, mūsų gražiąją žaliais kloniais ir sidabriniais upeliais žėrinčią Lietuvą, tiek begėdžiai valkatos, atvykę iš Rytų, nuteriojo, sukruvino, išniekino…
Bet ateis laikas, išauš keršto diena, kada prisikėlusi tiesa atmokės jiems.
Jau pirmieji tos sutryptos ir perblokštos po burliokų kojų tiesos šviesieji pragiedruliai žybtelėjo Lenkijoje, Poznanės drąsiųjų darbininkų streike.
Jinai, toji mieliausioji pasaulio teisybė ir laisvė, šviesiau nei saulė buvo sužibėjusi Vengrijoje. Nors Kremliaus plėšikų gaujos, pasiųstos geležimi ir plienu kaustytos laukinių geltonveidžių mongolų divizijos, išžudė tūkstančius Vengrijos Laisvės kovos didvyrių, nors kariški šarvuočiai ir tankai traiškė Budapešto gatvėse dešimtis tūkstančių suvis nekaltų moterų, vaikų ir senelių, bet baisioji sovietų karo mašina nepajėgia nužudyti besikeliančią laisvę, baisiomis kulkosvaidžių serijomis nepajėgia užslopinti vengrų krūtinėse degantį laisvės troškimą, užgniaužti tiesos sugrįžimą…
Dar ir šiandien, štai šiomis minutėmis, alkio ir šalčio iškankinti, priešo persekiojami, tūkstančiai didingų Vengrijos karžygių, viską perkęsdami, streikuoja, neina į fabrikus dirbti, reikšdami protestą prieš sovietų kremliškosios diktatūros pasiųstųjų kaulėtažandžių mongolų divizijų buvimą jų gimtojoje žemėje. Jie, tie paprasti, bet narsūs vengrų darbininkai, protestuoja prieš savo brolių trėmimą į baisiojo Sibiro nasrus, į bado šmėklos rankas. Jie kovoja, nesiliauja, kovoję nepalūžta ir, mano manymu, anksčiau ar vėliau laimės. Tikrai laimės, kaip lygiai laimėsime ir mes savo didingą laisvės kovą, už kurią tiek daug per 12 metų aukų sudėjome. Juk nėra mūsų pavergtoje tėvynėje gimtosios žemės pėdos, kuri nebūtų aplieta Sąjūdžio dalyvių krauju, nėra girios, kurioje neilsėtus kovoje už laisvę kritęs laisvės kovotojas, nėra krūmo šakelės, kuri nebūtų suvilgyta žilagalvių motinų skausmo ašarėlėmis, nėra paukščio visoje mūsų pavergtoje Tėvynėje, kuris nebūtų girdėjęs laukinių atėjūnų plėšomų mūsų seserų raudojimų…
Todėl šis skausmas, ašaros, ši baisi kančia ar nekaltai išlietas kraujas kyla į dangų, šaukiasi Dievo rūstybės, prašo, kad sudraustų raudonąjį Kremliaus šėtoną…
Ir mes, mieli Sąjūdžio kareiviai, laimėsime savo didingąją laisvės kovą. Mes parnešime laisvės žibintą į savo pavergtąją Tėviškėlę. Nuo šio žibinto nušvis aptemusi, ūkanota, vergijos kančiomis pažymėta padangė… Suplasnos laisvasis vėjelis nuniokotais dirvonais… Pradings skausmas ir kančia iš mūsų krūtinių, nudžius ašaros nuo motinų veidų, suskambės himnas, suplevėsuos trispalvė…
Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, daugiau jėgos ir pasiaukojimo, pakol kova už laisvę nėra baigta, pakol tėvynė nėra laisva, pakol mus visus jungia ir veda į šventąjį tikslą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio priesaika…’’(68)
Daug buvo tikėtasi iš įvykių Lenkijoje ir Vengrijoje. Tačiau sovietinis režimas su savo ginkluotomis pajėgomis, brutaliausiais būdais netruko numalšinti taikų lenkų ir vengrų pasipriešinimą. O ką jau kalbėti apie mūsų Tėvynėje vyravusią padėtį, kai ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietus jau buvo visiškai nuslopintas.
Grįžtant atgal, prie K. Liuberskio – Žvainio leisto „ Partizanų šūvių aido’’, reikėtų pažymėti, jog šis paskutinis ginkluoto pasipriešinimo periodinis leidinys buvo šiek tiek asmeniškas, perpintas asmeniniu skausmu. Suprantama, kad 1956 – 1957 metais laisvės kovotojų spauda jau nebevaidino tokios ideologinės reikšmės kaip aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo metais. Juk tuomet jau nebeaidėjo partizanų šūviai, o liko, deja, tik jų aidas. Didžioji fiziškai nesunaikintos mūsų tautos dalis, išprievartauta, įbauginta, ištremta, nešė pavergėjų užkrautą jungą šaltajame Sibire bei tėvynėje, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro veltui dirbo kolchozuose.
Praėjus nuo to laikotarpio daugiau nei pusšimčiui metų, šių dienų periodinės spaudos leidėjai bei labiau išprusę skaitytojai galėtų ginkluoto pasipriešinimo periodinės spaudos leidėjų atžvilgiu pareikšti ne vieną priekaištą dėl jų rašiniuose pasitaikančio daugžodžiavimo ar netgi dėl perdėto jausmingumo. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog laisvės kovotojai rašė kaip sugebėjo, ypatingai sunkiomis pogrindžio sąlygomis stengdamiesi išlikti ir dar suteikti vilties dvasiškai ir fiziškai nenuskurdintiems tautiečiams.
Nors K. Liuberskis – Žvainys ir tikėjo, jog kada nors ateis ta valanda, kada mūsų Tėvynė atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau nuo 1957 metų, matyt, nebematydamas perspektyvos toliau leisti laisvės kovotojų spaudą, „ Partizanų šūvių aido’’ leidimą nutraukė.
Koks gi tolimesnis J. Adomaičio – Erdvilo bei K. Liuberskio – Žvainio likimas? Sunku šiandien nuspėti, kokių slaptų ateities planų anuomet turėjo K. Liuberskis – Žvainys. Jis 1957 metų vidurvasarį, atėjęs kartu su J. Adomaičiu – Erdvilu į Lukošių namus, jiems tepasakė: „ Daugiau nebesusitiksime“. Tačiau po keturių savaičių, atgal į Lukošių namus grįžęs vienas J. Adomaitis – Erdvilas, sodybos šeimininkams paaiškino, kad jis susidūręs su milicininkais ir jie jį sužeidę, o kur dingęs K. Liuberskis – Žvainys, jis nežinąs. ( 69 ) Po kurio laiko, kai iš saugumo akiračio dingo K. Liuberskis – Žvainys, KGB tendencingai paskleidė gandą, kad šį esą nušovė J. Adomaitis – Erdvilas. ( 70, 71 ) Tačiau tai buvo visiška netiesa.
J. Adomaičio – Erdvilo likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką gyvenęs pas Lukošius ir apsigydęs patirtą sužeidimą, jis iš šių namų išėjo. Vis dažniau J. Adomaitis – Erdvilas pradėjo užeidinėti į savo gimtuosius namus. Apie tai per savo agentus netruko sužinoti saugumiečiai, kurie į tą vietovę pasiuntė KGB agentų – smogikų grupę, likviduoti šio laisvės kovotojo. Kad ir kiek atsargus buvo J. Adomaitis – Erdvilas, tačiau 1958 m. rugsėjo 19 d., anuometiniam Žagarės rajonui priklausiusiame Žeimių miške, prie Biliūnų kaimo, pakeliui į tėvų namus, KGB agentai – smogikai Lazda ir Ramojus, užklupę jį iš pasalų, nušovė. (72, 73)
Koks gi tolimesnis buvo K. Liuberskio – Žvainio likimas? Kad ir kaip saugumas stengėsi susekti jį ir nustatyti jo buvimo vietą, visa tai jokių rezultatų nedavė. Jau atgimimo laikotarpiu, remiantis vieno liudininko parodymais, teigta, jog K. Liuberskis – Žvainys 1958 ar 1959 metais, Raimondo Aukskalnio pavarde, gydėsi Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje. Tačiau šis teigimas taip ir nepasitvirtino. Buvęs minimo laisvės kovotojo vaikystės laikų draugas Tadas Danta šio straipsnio autoriui pasakojo : „… Apie 1959 metus mane, grįžusį iš Sibiro ir gyvenantį Šiauliuose, kartą išsikvietė KGB… Paklausė: „ Ar pažįsti lakūną Kostą Liuberskį ?’’ Atsakiau: „Kosto Liuberskio nepažįstu“. Aš jį gerai pažinojau, nes juk kartu mokėmės Žagarės „Saulės“ draugijos mokykloje. Vėliau apie Kostą Liuberskį sklido kalbos, kad jis pagrobęs iš sovietų lėktuvą ir išskridęs į užsienį. Bet tai buvo kalbos…’’ (74)
KGB per savo agentus laikui bėgant sužinojo, kad K. Liuberskis – Žvainys slapstėsi pas savo rėmėjus Liucija ir Vincentą Lukošius. Čia 1965 m. rugsėjo 14 d. saugumo kapitonai Nikolajus Šaninas ir Michailas Vertrenka, dalyvaujant kviestiniams KGB agentams – smogikams Broniui Kalyčiui ir Kaziui Nšliūnui, atliko kratą, kurios metu paėmė pas Lukošius likusius partizanų daiktus. Užrašus L. Lukošienė sakė sudeginusi. ( 75 )
Tačiau nevertėtų apsiriboti tik tai, kas šiandien yra randama archyvuose, nes realybė būna kiek kitokia, kokia ji buvo ir šiuo atveju. Šio straipsnio autoriui L. Ir V. Lukošių dukra Edita Lukošiūtė – Igaunė pasakojo: „ … Aš gerai atsimenu, kad mūsų sodybos tvarte, po grindimis, gyveno partizanai… Kai jie pas mus nebegyveno, iš mamytės kalbos supratau, kad ji ir tėvelis, žinant dar Artūrui Gietui, sodyboje, prie obels, į aliuminę kaną sudėję ir vašku aplieję į žemę užkasė mūsų namuose gyvenusių partizanų kažkokius raštus…’’ (76)
Reikia manyti, kad anuometinė sovietų aukščiausioji valdžia ir KGB vadovybė darė spaudimą savo pavaldiniams, kad iki tol nerado ir nelikvidavo ieškomų laisvės kovotojų St. Erstikio – Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio – Žvainio. Tam tikslui KGB sudarė agentų – smogikų grupę, kuri nuolat slankiojo Kruopių, Skaistgirio, Šakynos bei Žagarės miškuose, tačiau minėtų partizanų pėdsakų šiuose kraštuose ir tąkart neužtiko. (77)
Kad K. Liuberskis – Žvainys ir kiti likę gyvi laisvės kovotojai sovietų valdžios buvo intensyviai paieškomi ir vėlesniais metais, patvirtina aukščiausiosios jų valdžios Lietuvoje dokumentai ir priimti nutarimai. Štai LKP CK Prezidiumo nutarime 1963 metų birželį rašoma: „… Iki šiol nesurasti ilgą laiką besislapstantys ginkluoti nelegalai Kraujelis, Erstikis, Liuberskis ir Končius. Silpnai dirbama atskleidžiant įvairiu metu nacionalistų ir kitų priešiškų elementų įvykdytus veiksmus, tarp jų ir keletą teroristinių aktų“. (78)
Tarsi atsakydamas, 1964 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos SSR prokuroras Viktoras Galinaitis nutarė K. Liuberskį – Žvainį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos SSR BK 62 str. 1 dalį ir 70 str. Buvo paskelbta St. Erstikio ir K. Liuberskio sąjunginė paieška.
67. Žvainys. Kelsis vėl Tėvynė // Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L.4.
68. Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L. 6 – 9.
69. LYA. – Bb. 47416/3. – T. 3. – L. 428.
70. Pagal autoriaus pokalbį su Safonu Kravcovu. – Šiauliai. – 2009 m. liepos 2 d.
71. Pagal autoriaus pokalbį su Vasilijumi Gogorovu. – Jelgava, Latvijos resp. – 2008 m. spalio 2 d.
72. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B.534. – L. 342.
73. Ten pat. – Ap. 58. – B. 47416/3. – T. 3. – L.467 – 468.
74. Autoriaus pokalbis su Tadu Danta. – Bubiai, Šiaulių raj. 2003 m. rugsėjo 23 d.
75. LYA. – Bb. 47416/3. – T. 3. – L. 419.
76. Autoriaus pokalbis su Edita Lukošiūte – Igaune. – Menčiai, Akmenės raj. – 2017 m. vasario 25 d.
77. LYA. – F. K – 3. – Ap. 1. – B. 276. – L. 119 – 120.
78. Ten pat. – F. K – 1. – Ap. 10. – B. 324. – L. 354.
Vilmantas Krikštaponis
