(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Rugpjūčio 1 d. saulei patekėjus atsikėlėme ir, paėję dar porą kvartalų, išsirinkome stovyklą ir apsigyvenome liekningo kvartalo švendrynėje prie kanalo. Viską susitvarkę, pradėjome spausdinti laikraštuką.
Rugpjūčio 2 d. irgi spausdinome.
Rugpjūčio 3 d. persikėlėme stovyklą į kitą vietą tame pačiame kvartale, nes tenai per arti buvo linija, ir persikėlę vėl ėmėme spausdinti. Vakare išėjome į kaimą pas Brbuliukus (nenustatyti rėmėjai – V. K. ) maisto. Gavę maisto, grįžome atgal į mišką“.
Toliau dienoraštyje trūksta dviejų lapų.
„Rugpjūčio 21 d. pietų laike išėjome į susitikimą su Burbuliukais ir Uošviu (nenustatytas rėmėjas – V. K. ). Nuėjus į susitikimo vietą, už valandėlės mūsų laukiami svečiai atėjo. Visi paėjome į kvartalą ir susėdome ratu tarp maskuojančių eglaičių. Talkininkai mus pradėjo vaišinti alučiu ir užkandžiais. Taip mums besikalbant ir išgeriant po burnelę, atskubėjo ir vakaras. Mūsų talkininkai rengėsi į namus. Išleidę svečius į liniją atsisveikinome, o mes grįžome atgal į stovyklą.
Rugpjūčio 22 – 23 d. rašėme mašinėle laikraštukus.
Rugpjūčio 24 d. po pietų ėjome vėl į susitikimą su Uošviu laukti jo dovanos atvežant į mišką. Pavakarėje Uošvis atvažiavo su talkininke savo kaimyne ir atvežė duoną. Susėdome netoli linijos trumpam laikui pasikalbėti. Iš talkininkų pusės greitai išdygo puštuopis ant žemėn pakloto brezento. Puštuopį išgėrę, persipakavome duoną į savo kuprines ir, padėkoję talkininkams už vargą ir maistą, išleidome juos į namus, o mes grįžome su maistu į stovyklą.
Rugpjūčio 25 – 26 ir 27 d. rašėme laikraštuką. Vakare Žvainys išėjo į kaimą pas Burbuliuką. Rugpjūčio 28 d. Patašonas su Erdvilu pasilikę stovykloje spausdino laikraštuką.
Rugpjūčio 29 d. rytą sugrįžo Žvainys į stovyklą.
Rugpjūčio 30 d. vėl ėjome į susitikimą su Uošviu. Jis mums atvežė į mišką dar papildomai maisto. Paskui vėl grįžome į savo stovyklą.
Rugpjūčio 31 d. užbaigėme spausdinti laikraštuką ir sulūžo mašinka.
Rugsėjo 1 – 2 d. tvarkėme išspausdintus laikraštukus ir purškėme jiems viršelius.
Rugsėjo 3 d. pakavojome su dokumentais kaną, užmaskavome stovyklą, užkasėme šulinį ir, po pietų paėmę likusį maistą ir mašinėlę, pradėjome traukti į J (Jurdaičių – V. K. ) mišką linijomis, palengva pailsėdami, pasėdėdami. Pavakare perėjome į T (Tyrelio – V. K.) mišką. Perėję pelkes ir Nemuną (Mūšą – V. K.) , perėjome į lėktuvo (tikriausiai stovyklavietės pavadinimas – V. K.) stovyklą.
Rugsėjo 4 d. rytą atsikėlę ėjome pas Vėtrą ir nešėme jam suremontuoti mašinėlę. Nuėję Vėtrą radome bemiegantį. Jis, močios pavadintas, greitai išbėgo iš trobos į krūmokšnius pas mus. Paėję giliau į mišką, susėdome ir apkalbėjome, kas reikalinga mašinėlei pataisyti. Po to mes nuėjome į stovykliukę, o Vėtra nuėjo pas Uošvienę paprašyti mums maisto. Vėtra ateidamas su maistu į stovykliukę atsinešė Žvainiui nupirkęs batus“. ( 58 )
Čia dienoraštis nutrūksta.
Kas gi atsitiko tą 1955 m. rugsėjo 4 dieną ? O atsitiko tai, ko laisvės kovotojai iš A. Šliažo – Vėtros mažiausia tikėjosi. Dar vakarykštis jų draugas tądien tapo partizanų mirtinų priešų bendrininku. A. Šliažas – Vėtra laisvės kovotojams tąkart atnešė septynis medumi teptus blynus. Deja, blynai buvo užnuodyti spec. preparatu „Neptun“.
Tiek J. Adomaitis – Erdvilas, tiek St. Erstikis – Papartis, Patašonas bei K. Liuberskis – Žvainys tąkart tragiškos lemties tik per plauką išvengė. Bevaišindamas blynais, užnuodytais spec. preparatu, apsinuodijo ir pats vaišintojas. Tačiau partizanai, pasijutę apnuodyti, kol dar turėjo jėgų, bėgo tolyn nuo jiems pavojingos vietos, jiems sutriko regėjimas, pradėjo reikštis įvairios haliucinacijos, besiblaškydami jie išmėtė daiktus bei ginklus. Mažiausiai užnuodyto maisto valgęs J. Adomaitis – Erdvilas lyg katė savo kačiukus vilkte vilko tolyn nuo pavojingos vietos sąmonę beprarandančius savo ginklo brolius, kol ir pats sukniubo.
Spec preparatu „ Neptun’’, kaip jau minėjau, apsinuodijo ir pats A. Šliažas – Vėtra. Skubėdamas apie sėkmingai įvykdytą užduotį pranešti atokiau laukusiems saugumiečiams, šis nukrypo į priešingą pusę ir neteko sąmonės, tad po kurio laiko buvo rastas ir nuvežtas į Meškuičių (dabartinis Šiaulių rajonas) ligoninę. Kol atgavo sąmonę ir iš ligoninės išsikrapštė, kol pranešė saugumiečiams, praėjo kelios paros. Specialiai apnuodytų laisvės kovoms iškviestas dalinys, bešukuodamas visas aplinkines apylinkes, Žagarės valsčiaus Ražių kaimo miške terado tik išmėtytus partizanų daiktus: aprangą, laikraštėliams paruoštą medžiagą, spausdinimo priemones, laikrodį, užrašų knygutes, rankraščius, kurie su ginklais kurį laiką buvo eksponuojami KGB būstinėje.
Ši istorija nutylėta nebuvo. Apie ją K. Liuberskis – Žvainys rašė vėlesniais metais leistame „Partizanų šūvių aide“. ( 59, 60 ) Apie tai jis nežinomam asmeniui laiške rašė:
„… Aš, užkandęs blynų ir išgėręs degtinėlės, dar tam šėtonui bebūnant pasijaučiau kažkaip keistai negerai. Bet manydamas, jog šiaip užėjo koks blogumėlis, prie laužo pasirėmęs, rymodamas vis šluosčiausi akis, gainiodamas tamsėjančias miglas. Pagaliau prakeiktam žmogeliui nuėjus, vyresnysis brolis Patašonas pradėjo šaukti: „Kas čia per velniava, juk aš nieko nebematau“. Tuomet ir aš lyg angies įgeltas pašokau.
– Bėkime iš šios prakeiktos vietos, mes apnuodyti ir greitai čia bus saugumiečiai! – ragino nuo rašomosios mašinėlės nutraukdamas brezentą ir užsimesdamas ant pečių automatą vyresnysis brolis. Ir štai mes visi trys, lyg kokių piktų dvasių vejami, pasileidome gilyn į mišką. Man kas kartą vis sunkiau ėjosi (…). Jaunesnysis brolis, paėmęs mane po ranka, vis ragino, tempė tolyn, tolyn ir tolyn (…) . Tris dienas ir tris naktis išsiblaškiau lyg koks beprotis, atsiskyręs nuo draugų, vienmarškinis ir be ginklo. Po trijų baisių parų blaškymosi pagaliau palengvėjo, lyg miglos nuslinko nuo smegenų, ir aš sugrįžau į protingųjų gyvenimą…“ (61)
Pravartu pažymėti tai, jog po klastingo J. Adomaičio – Erdvilo, St. Erstikio – Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio – Žvainio apnuodijimo, jų keliai laikinai išsiskyrė. St. Erstikis – Papartis, Patašonas daugiau glaudėsi netoli savo tėviškės, Kruopių (Akmenės rajonas) bei aplinkiniuose miškuose ir kaimuose, tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų užeidamas. 1955 metų rudenį, po lemtingo apnuodijimo, St. Erstikis – Papartis, Patašonas buvo užėjęs į Rudausių kaimą (Akmenės rajonas) pas Serapinus. Buvęs apibintuota galva ir sublogęs. Pagyvenęs jų daržinėje apie 10 dienų ir nieko nesakęs išėjo. Paulinos Serapinienės teigimu, St. Erstikis – Papartis, Patašonas minėjęs, jog užkasęs butelyje apie save žinutę. (62) 1957 metų pabaigoje KGB agentų buvo pranešta, kad St. Erstikio – Paparčio, Patašono bunkeris esąs anuometinio Žagarės rajono, Tautgailių (dabartinis Šiaulių rajonas ) kaimo, vieno gyventojo namuose. Toje sodyboje netrukus saugumiečiai atliko nuodugnią kratą ir nieko jos metu nebuvo rasta, kas domino juos. (63) 1959 metų gruodį KGB agentai – smogikai nustatė, kad St. Erstikio – Paparčio, Patašono bunkeris yra Mntoriškių miško 68 – ajame kvartale. Buvo vėl ieškoma šio laisvės kovotojo, tačiau ir ši paieška saugumiečiams nedavė jokių rezultatų (64), o žmonės, jei ką apie šio partizano buvimo vietą ir žinojo, tai tylėjo.
Kai minėtų laisvės kovotojų keliai laikinai išsiskyrė, po apnuodijimo K. Liuberskis – Žvainys atėjo pas rėmėją V. Džiugytę – Undinę į Reibinių kaimą (dabartinis Joniškio rajonas) ir buvo išslaugytas. Gyvendamas šiuose namuose, laisvės kovą tęsti K. Liuberskis – Žvainys ketino ir toliau. Tai matyti ir iš jo rašyto laiško nežinomam asmeniui. Jame rašoma:
„… O dabar, gerasis broliuk, prašysiu Tavęs surasti man dalykėlį, kuris daro triukšmą, rodo ugnį ir meta šviną (ginklą – V. K.). Šio patarnavimo nei aš, nei mūsų gimtoji tėviškėlė neužmirš (…) . Taigi kariauju, brolau, žygiuoju per serijų ugnis ir nuodų miglas į pergalę. Jau šešti metai, berniuk, per juodžiausius vargus nešu garbingą partizano vardą (…). Bet kaip ten buvo, kaip bus, bet lietuvis nepražus! Mes visi bendromis jėgomis priveiksime, nugalėsime Kremliaus smaką. Ir tai, mano protu, jau suvis nebetoli. Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, tvirtumo“. (65)
Begyvendamas V. Džiugytės – Undinės namuose, kartą K. Liuberskis – Žvainys susitiko J. Adomaitį – Erdvilą. Atgavę jėgas, jiedu ketino susirasti ir St. Erstikį – Papartį, Patašoną, kad vėl galėtų tęsti laikraštėlio leidimą. Jį jiedu susitiko tik 1956 metų pavasarį, kai išėję iš V. Džiugytės – Undinės namų, apsigyveno Latvijoje, Duobelės rajono, Ukrių kaimo Ilgos vienkiemyje, pas ilgamečius ir bebaimius savo rėmėjus Liuciją ir Vincentą Lukošius. (66)
St. Erstikiui – Paparčiui, Patašonui atsisakius dalyvauti tolimesniame leidybiniame darbe, šis laikėsi nuo J. Adomaičio – Erdvilo ir K. Liuberskio – Žvainio atskirai, kai tuo tarpu jiedu čia praleido 1955 – 1956 metų bei 1956 – 1957 metų žiemas. Vasaromis šie partizanai išeidavo į miškus, kartas nuo karto apsilankydavo pas rėmėjus, apsirūpindavo maistu ir kitais būtinais dalykais. Tuo tarpu žiemomis, tam tikslui iš Rygos, Lukošių šeimos draugui, eiguliui Artūrui Gietui parvežus rašomąją mašinėlę, leido „Partizanų šūvių aidą“. Taip buvo pokario metų ginkluoto pasipriešinimo periodinio leidinio išleisti keturi numeriai, kurie savo forma ir turiniu beveik nesiskyrė nuo iki šių laisvės kovotojų apnuodijimo leisto laikraštėlio. „Partizanų šūvių aide“, be K. Liuberskio – Žvainio ir V. Džiugytės – Undinės kūrinių, buvo paskelbtas ir vienas kitas eilėraštis, pasirašytas jau anksčiau žuvusių laisvės kovotojų vardu. Tačiau didžioji eilėraščių, poemų ir apybraižų dalis buvo parašyta paties K. Liuberskio – Žvainio. Tai buvo bene pats produktyviausias poetas ir publicistas, reiškęsis pokario laisvės kovotojų periodinėje spaudoje. Kad K. Liuberskio – Žvainio visos pastangos anuomet buvo sutelktos šiam laikraštėliui leisti ir kad bene vienintelė tai buvo jo kova, viename savo eilėraščių jis rašė:
Kiek kančių, nedateklių, vargo
Šie laikraštėliai sugėrė,
Kiekvienas jų puslapis margas
Skausmu ir kitokiu mus gėlė.
Ir dar čia šie laikraštėliai
Prieš akis lyg saulė žvilgėjo –
Tai buvo tiesos spindulėliai
Lietuviams prieš pavergėją.
Juk jie mums neleido užmiršti,
Tiesos suminti purvynan.
Jie rodė tarytum su pirštu,
Kad kelsis laisva vėl Tėvynė… (67)
58. Erdvilo dienoraštis. – Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. – GEK 2387.
59. Partizanų šūvių aidas. – 19563. – Nr. 1. – L. 4 – 15.
60. Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L. 6 – 19.
61. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn.: Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5. – V, 2002. – P. 616 – 617.
62. LYA. – Bb. 47416/3. – T. 3. – L. 428.
63. Ten pat. – L. 430 – 431.
64. Ten pat. – L. 432.
65. K. Liuberskio – Žvainio laiškas nežinomam asmeniui. – Kn. : Nenugalėtoji Lietuva. – Sud. Algimantas Liekis. – T. 5. – V, 2002. – P. 616 – 617.
66. Pagal autoriaus pokalbį su Edita Lukošiūte – Igaune. – Menčiai, Akmenės raj. – 2017 m. vasario 25 d. 67. Žvainys. Kelsis vėl Tėvynė // Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L.4.
Vilmantas Krikštaponis
