(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Teigiama, jog daug ką partizaninėje kovoje nulemia kovotojų budrumas, sumanumas, fizinis pasirengimas ir ginkluotė. Tačiau nereikėtų užmiršti čia bene svarbiausio dalyko – ideologinio ginklo. Laisvės kovotojų spauda, leidžiama nuo pat pokario ginkluoto pasipriešinimo pradžios, buvo pagrindiniu ideologiniu ginklu. Vėliausiais šios kovos akordais buvo paskutiniai ginkluoto pasipriešinimo periodiniai leidiniai „Partizanų šūviams aidint“ , ėjęs nuo 1952 iki 1955 metų, o šiam nustojus eiti, 1956 – 1957 metais ėjęs „Partizanų šūvių aidas“ . Tai buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio paskutinė periodinė spauda, leista ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis. Jai rašyti ir ją redaguoti bei spausdinti teko K. Liuberskiui – Žvainiui ir jo kovos broliams. Kaip kilo mintis Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio kovotojams leisti savo leidinį, rašyta pirmajame jo numeryje: „Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmais metais gruodžio 1 dieną, tamsią rudens naktį, žygiuojant per Sidabrų (slapyvardis) kaimą partizanas Patašonas, Papartis, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas, kalbėdamas su Žvainiu – Rinvydu apie įvairius partizaninius rūpesčius, staiga pasiteiravo Rinvydo:
– Kaip manai, ar mes tėvūnijoje nepajėgtume išleisti laikraštėlio?
– Išleisti laikraštuką ? – lyg aidas pakartojo draugo žodžius Rinvydas.
– Reikia mašinėlės, popieriaus, kalkių. Reikia talentų… Be to, kiekviena pradžia kieta.
Taip žodis po žodžio, veiksmas po veiksmo jau 1952 m. gegužės 23 dieną „Istoriniame“ miške, prisidėjus aktyviems partizanams, buvo sušauktas visuotinis Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų posėdis, kuriame balsavimo keliu buvo išrinkta laikraštėliui leisti redakcija. Ši pirmoji redakcija išsprendė ir praktiškai įgyvendino visus painius laikraštėlio leidimo uždavinius. Ir štai šios redakcijos pastangų dėka spalvotas laikraštėlis su kovinga antrašte „Partizanų Šūviams Aidint“ 1952 m. liepos 1 d. išvydo šviesą“. (37)
Apie tai, kaip patys leidėjai vertino naujojo periodinio leidinio pasirodymą, rašyta: „ Kiekvieno rašytojo šventa pareiga kurti kūrinius, kurie Tautoje keltų tautinį susipratimą, aprašyti visas okupanto negeroves ir skriaudas toje aplinkoje, kurioje jis gyvena ir žino aiškius faktus. Tuo rašytojas daugiau pasitarnauja būsimai laisvos Lietuvos istorijai ’’. (38)
Kas gi buvo to laikraštėlio autoriai ir leidėjai ? Tai K. Liuberskis – Žvainys, pasirašinėjęs Žvainio, Rinvydo, Vaidilos, Aklojo Dainiaus, Ževernos ir kitais slapyvardžiais, St. Erstikis – Papartis, Patašonas, pasirašinėjęs Linguonėlio slapyvardžiu, J. Remeika – Klaudijus, Tautietis ir A. Trinka – Algis pasirašinėjęs Šalčio bei Šiaurio slapyvardžiais. Palaipsniui laikraštėliui rašinėti pradėjo darbštieji laisvės kovotojų rėmėjai : Kleopa Džiugytė – Vidilutė, Živilė, Vincenta Džiugytė – Ramunė, Undinė, Danutė Šnaraitė – Rugiagėlė bei Vincentas Lukošius – Vižgantas. Laikraštėlio leidybos reikalais taip pat rūpinosi A. Virbickas – Bijūnas, o vėliau ir Julius Adomaitis – Erdvilas.
Šiame laikraštėlyje gausu partizaninių kovų aprašymų. Leidinys ypatingas savo literatūriškumu. Čia publikuojamose apybraižose bei poemose pasakojama apie to krašto laisvės kovas bei laisvės kovotojų gyvenimą. Čia galima atsekti partizanų veikimo teritorijas, būrius, rinktines, ginkluotuose susirėmimuose dalyvavusių ir žuvusių laisvės kovotojų vardus. Šias istorijas paprastai aprašydavo partizanai – minimų žygių bei kautynių dalyviai arba liudininkai.
Laikraštėlyje „Partizanų šūviams aidint ’’ publikuojami rašiniai suskirstyti skyriais, kuriuose randama plataus apibendrinimo straipsnių, sveikinimų įvairių švenčių proga, kreipimųsi į tėvūnijos partizanus, jaunimą, į tautą. Štai keletas pavyzdžių: „Visų mūsų pavergtos ir išblaškytos tautos sūnų ir dukrų mintys prie buvusių laisvos Lietuvos smūtkelių vienijasi ir stiprėja į vieną galingą tautos dvasią, kurios vienintelis tikslas – iškovoti laisvę Lietuvai. Pavergtoji lietuvių tauta semiasi jėgos laisvės kovai iš senosios Lietuvos kapinynų, kuriuose jos didvyriai ilsisi po sunkios ir garbingos kovos. Jų dvasios ir šiandien yra gyvos lietuvių širdyse, kurios ragina kilti laisvės kovon prieš pavergėjus“.
„ < … > Nuo 1952 m. liepos 1 d. išeina naujas partizanų lietuviškos minties laikraštėlis „Partizanų Šūviams Aidint“ – Juozapavičiaus tėvūnijos organas. Eina kas du mėnesiai. Brangūs Juozapavičiai! Aušta jau laisvės rytas ir išmušė valanda šaukti į laisvės kovą visus Lietuvos sūnus ir dukras. Ne vien ginklu kovokime dėl Tėvynės laisvės. Bet turime tautą paruošti ir dvasioje, kad lietuviai priešui būtų atsparūs savo tautine dvasia. Tad į darbą, brangūs Juozapaviečiai!
Redakcija kviečia visus Juozapavičiaus tėvūnijos partizanus į bendrą ir garbingą darbą, prisidėti prie šio leidžiamo laikraštėlio, kas kiek gali remti jį rašiniais ir kūriniais, kurie tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą, Taip pat kviečiami visi geros valios lietuviai ir lietuvės remti šią laisvąją partizanų spaudą…
Lietuvos jaunime,Tavęs Tėvynėje šiandien laukia dideli ir svarbūs darbai. Kiek Tu, jaunas Lietuvos sūnau ir dukra, esi pasidarbavęs savo Tėvynės gerovei šiais sunkiais mūsų Tėvynės okupacijos metais?
Tiesa, daug Lietuvos patriotų jau priglaudė šaltieji kapai nuo žiaurių čekistų rankų. Jau aštuoneri metai, kaip antrą kartą grįžęs žiaurus čekistas be pasigailėjimo mindo mūsų šventą Marijos žemę. O mes, jaunime, ar visi teisingai giname tą šventą Marijos žemę, kurioje mes praleidžiame savo jaunystę, nors ir pavergtoje Tėvynėje.
Ateityje tave, jaunime, šauks Tėvynė į garbingą kovą. Ar nepritrūks tau drąsos išeiti į kovas, kaip kovodavo mūsų bočiai su narsiais mūsų didvyriais – Kęstučiu, Algirdu, Vytautu ir kitais. Jie savo karžygiška drąsa, petys į patį su Lietuvos jaunimu kovėsi su žiauriais mūsų tautos priešais – kryžiuočiais, gudais ir kitais…
Jie brangino kiekvieną Lietuvos žemės plotą ir laistė savo krauju, kad tik tu, Tėvyne, būtum laisva…
Ne vienas Lietuvos sūnus ir dukra savo krauju nulaistė mylimos tėvynės žemę, kad tik jų Tėvynė būtų laisva.
Pasiryžkime pernešti visus sunkumus, kuriuos sutinkame literatūriniame kelyje. Tiesa, sunkumų yra tiek daug, kad sunku visus apibūdinti.
Pirmiausia jaučiame inteligentų stoką, kurie imtųsi šio darbo, nes okupantai visiškai sunaikino Lietuvos inteligentiją, o jei ir yra likęs vienas kitas, tai jis stengiasi laikytis nuošaly arba apstatytas enkavedistais ar šnipais, kurie seka kiekvieną jo žingsnį. Antra, neturime techninių priemonių, kad būtų galima išleisti kokį nors laikraštėlį, atsišaukimą, brošiūrą ar knygą didesniu tiražu. Taip pat neturime pagalbinės literatūros, kuria būtų galima pagilinti savo žinias ( … ). Dar daugiau apsunkina platus šnipų tinklas ir enkavedistų nuolatiniai persekiojimai. Jei jie kur pajunta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio išleistą laikraštėlį, atsišaukimą ar šiaip kokią brošiūrą, tai enkavedistai ryžtasi žemę perkasti ir likviduoti tuos žmones, kurie drįsta jų melą ir klastą pavaizduoti tikrovę atitinkančiomis spalvomis. Tiesa, šiandien pogrindžio spauda duoda milžiniškų vaisių, nes ji išplaukia iš laisvės trokštančių širdžių.
…Taigi, brangūs vienminčiai, Sąjūdžio talkininkai ir bičiuliai, kurie tik ėmėte plunksną į savo rankas, su meile žadinkite tautinį supratimą, tvirtai reikškite tiesą, įsijauskite tvirta siela, kurdami ir užrašinėdami, nepraleiskite mažiausių smulkmenų, kas yra susiję su mūsų tautos naikinimu, taip pat ir su tautos karžygiškumu…
< … > Brangūs tautiečiai, broliai ir seserys, visi į darbą. Bendromis jėgomis prikelsime mūsų brangią Tėvynę laisvam ir nepriklausomam gyvenimui“.( 39 )
Pravartu pažymėti tai, jog ne visada anuomet pradedantys autoriai ryždavosi tokio profilio darbui (kūrybai), kartais per daug kukliai vertindami savo galimybes. Tai pažymi ir K. Liuberskis – Žvainys, kuris laiške laisvės kovotojų rėmėjai ir laikraštėlio bendradarbei V. Džiugytei – Umdinei, Ramunei rašė: „… Aišku, Tu visu tuo, bent šiuo laiku nepatikėsi, nes talentingi žmonės dažnai būna trumparegiai, ir jie savo puikių darbų tol nepamato, pakol jiems kiti neparodo… Bet ateis diena, kada tu begarsindama šiuos paprastus, už savo Tėvynę kovojančius lietuvius, pati liksi garsi. Todėl, miela Undine, mano patarimas Tau, o kartu ir prašymas – rašyk, rašyk, rašyk!“ (40)
Laikraštėlis „Partizanų šūviams aidint“ buvo spausdinamas ir dauginamas rašomąja mašinėle per kalkę ant labai plono 14 X 20 cm formato popieriaus. Išeidavo iki 50, o kai kada ir daugiau egzempliorių. Išleisti 23 numeriai, ėję periodiškai kas antrą mėnesį. Kai kurie numeriai būdavo netgi daugiau kaip 50 lapų. Laikraštėlių viršelių popierius buvo storesnis, jo kairėje pusėje lapai būdavo susiūti. Viršelyje pavadinimui naudotos spalvos: geltona (partizanų) , žalia (šūviams) ir raudona (aidint). Viršelio pakraščiuose juostelę purkšta geltonai, centre – partizanų kryžius žaliame fone.
Laikraštėlį redagavę ir leidę laisvės kovotojai didžiausią laiko dalį skyrė tik leidybiniam darbui. Kartu su ginklais ir amunicija jie nešiojosi rašomąją mašinėlę, popierių, kalkes, dažus, užrašų sąsiuvinius, jau paruoštą bei atspausdintą kitam numeriui skirtą medžiagą. Leidykla, kuri anuomet bazavosi Girkančių, Jurdaičių, Kruopių, Skaistgirio, Tyrelio bei Žagarės miškuose, vadinosi „Tankusis pušynas“. Pats laikraštėlis buvo platinamas dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Šiaulių bei Duobelės ( Latvijos respublika ) rajonuose ir kitose apylinkėse. Kai kurie šio laikraštėlio egzemplioriai patekdavo ir į kitas partizanų apygardas. (41)
Nuo pat ginkluotos laisvės kovos pradžios, siekdami išsiaiškinti partizanų tapatybes, buvimo vietas ir jų rėmėjus, sovietų saugumo organai stengdavosi įsiskverbti į laisvės kovotojų gretas, kad galėtų kuo greičiau ir sėkmingiau juos sunaikinti. Taip buvo siekta sunaikinti ir Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ partizanų būrį. Taip bandyta padaryti ne vieną kartą.
Kartą 1950 metų pradžioje į Žagarės emgėbistų akiratį kaip laisvės kovotojų rėmėjas pateko pilietis „N“. Užverbuotas Statkaus slapyvardžiu ir įkalbintas tapti vidaus agentu, jis gavo automatą, porą granatų ir šovinių, kuriuos, kaip buvo įsakyta, paslėpė savo ūkyje. Naujajam agentui kartą nesant namuose (neva, išvažiavęs pas gydytojus į Žagarę) , jo ūkyje buvo atlikta krata ir, žinoma, buvo rasti ginklai. Statkaus žmona ir tėvai iš karto buvo sulaikyti, o jo paties visur buvo ieškoma, stengiantis, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Paieškų laikas pasirinktas buvo irgi neatsitiktinis – prieš turgaus dieną Žagarėje, tad Statkus ir kiti žmonės netruko sužinoti apie įvykius. Pats Statkus namo nebegrįžo. Jam beliko vienas kelias – pas partizanus. O šie apie plačiai apylinkėje nuskambėjusius įvykius jau viską žino arba gali bandyti sužinoti iš savo rėmėjų.
Nors Statkaus infiltravimo į laisvės kovotojų būrį operacija ir buvo kuo nuodugniausiai apgalvota, tačiau saugumiečiai toli gražu ne viską apmąstė. „Ąžuolo“ būrys tuo metu bazavosi Jurdaičių miške, o agentas Statkus, 1950 m. balandžio 6 d. priimtas į šį būrį, neištvėrė nė savaitės. Persekiojamas nuolatinės baimės, kad partizanai juo nepasitiki ir bet kada gali sušaudyti, jis ilgai nelaukė: progai pasitaikius, kai stovykloje tebuvo likęs vienas K. Liuberskis – Žvainys, Statkus staiga pagriebė tuometinio Juozapavičiaus Tėvūnijos vado – A. Trinkos – Algio krepšį su dokumentais ir pabėgo. Kitą dieną Statkus jau saugumiečiams pasakojo apie laisvės kovotojų nepasitikėjimą juo ir ryžtingus savo veiksmus, teigdamas, jog nušovęs A. Trinką – Algį, geležiniu kurpaliu greičiausiai mirtinai užvožęs K. Liuberskiui – Žvainiui ir sėkmingai pabėgęs. (42)
Tačiau partizanų dokumentai šią istoriją nušviečia kiek kitaip. Genocido Aukų Muziejuje yra saugoma A. Trinkos Algio pasirašyta informacija partizanams „Šnipo N. aprašymas“ ( dokumente nurodyta tikroji pavardė ) , iš jo matyti, kad laisvės kovotojai tikrai Statkumi nepasitikėjo, bet stengėsi jam to neparodyti (net ginklą davė), kol neišsiaiškins visų jo pasitraukimo pas partizanus aplinkybių ir nesužinos ko daugiau apie jį patį. Iš „Ąžuolo“ būrio laisvės kovotojų tik vienas A. Virbickas – Bijūnas jį tepažinojo, ir tai tik iš matymo. (43). Taigi galima daryti išvadas, jog Statkus partizanų aplinkoje nepakėlė dvasinės įtampos arba gana paprastu būdu, nenukentėdamas pats ir nepridarydamas per daug rūpesčių kitiems, atsikratė vidaus agento laisvės kovotojų gretose pareigų. Jo tolimesnis likimas nežinomas, tad pagrįstos galutinės išvados padaryti neįmanoma.
37. PŠA 1954 metų protokolas. – L. 2.
38. Ten pat. – L. 26.
39. Ten pat. – L. 28 – 40.
40. Rinvydas. Laiškas partizanų spaudos talkininkei Ramunei// Partizanų šūviams aidint. – 1954. – Nr. 6. – L. 12.
41. Pagal autoriaus pokalbį su Jonu Gasparaičiu. – Akmenė, Akmenės raj. – 1997 m. liepos 21 d.
42. LYA. – F. K – 5. – B. 40/1. – L. 160 – 161.
43. Partizanas Algis. „ Šnipo N. aprašymas’’. – Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. – GEK. – 2486.
Vilmantas Krikštaponis
