(Tęsinys. Pradžia Nr. 41)
Neilgai Lietuvoje, remdamiesi teroru, anuomet šeimininkavo sovietai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, sovietai netrukus buvo išvyti iš Lietuvos. Tuo tarpu ankstesnį okupantą pakeitęs naujasis taip pat Lietuvai nieko gero nežadėjo. Tą suprato ir K. Liuberskis, kuris kartą Žagarėje sutiktam savo bendraamžiui bei bendraminčiui Tadui Dantai sakė:„… Tausokite jėgas. Pasauliniai budeliai Stalinas ir Hitleris nusilps, atkursime Lietuvą“. (5)
Vokietmečiu K. Liuberskis apsigyveno Šiauliuose, kur dirbo vietos finansų inspekcijoje ir tą darbą dirbo iki tol, kol su fronto banga sovietai vėl įsiveržė į Lietuvą. Tai lietuviams buvo neramus laikotarpis. Daug pirmosios sovietų okupacijos nesunaikintų lietuvių šviesuolių bei karininkų, patyrusių tautos naikinimą ir sovietinį terorą, traukėsi į Vakarus, palikę savo gimtą kraštą vargams ir kančioms. Kiti liko joje kęsti visas jų laukiančias negandas. Dar kiti, suklaidinti sovietų propagandos, sovietų laukė kaip išvaduotojų, nes jiems jų valdžia atrodė esanti „vargšų užtarėja“ . Tačiau nemaža dalis likusių tėvynėje ruošėsi nuožmiai kovai su sovietiniais okupantais, savo namus keisdami į miškingas vietoves. Apie tai Vytautas Alantas rašė: „…Kalbant simboliškai, mums tėvynės meilės žiedai išsiskleidė ne kur padangėse, ne kažkurių dievybių pašonėse, bet senosiose Lietuvos giriose…’’(6)
Grįžtant atgal, pravartu pažymėti tai, jog nežinia kokių anuomet ateities planų turėjo K. Liuberskis, bet šiandien yra žinoma tai, jog jis niekur iš savo tėvynės nė neketino trauktis, o Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvą ir slenkant pirmyn, jis antrąją sovietinę okupaciją pasitiko gyvendamas tėviškėje. 1944 m. rugpjūčio 17 d. Vokietijos kariuomenei kontratakavus Raudonąją armiją, Žagarės miestelis virto karo lauku. Tuo metu K. Liuberskiui nežinia iš kur ir kur einant tarp Naujosios Žagarės bažnyčios ir dvaro parko, sprogo minosvaidžio sviedinys ir viena skeveldrų sužalojo jam koją. Tad vėl netrukus grįžus sovietams, sužeidimą K. Liuberskiui teko gydytis Raudonosios armijos karo lauko ligoninėje.
Tiek pirmosios, tiek ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiais, dauguma lietuvių patyrė atėjūnų ir jų talkininkų persekiojimus bei terorą. Ypač buvo persekiojami tėvynėje likę lietuviai, kurie bent kokį nepalankumą reiškė sovietams. Pirmiausia buvo persekiojami tie, kurie lietuviškose valdžios įstaigose vokietmečiu dirbo administracinį darbą. Tad į tą kategoriją pateko ir K. Liuberskis, kuris, vengdamas persekiojimo ir galimų represijų, kartu su motina 1945 metais išvyko gyventi į Vilnių.
Kaip daugeliui lietuvių, taip ir K. Liuberskiui, anuomet sostinėje buvo neramus gyvenimas, nors pradžioje sekėsi įsitvirtinti neblogai, pavyko gauti pastovų darbą Šv. Jokūbo ligoninėje. Tačiau manydamas, kad čia ras ramybę, jis klydo, nes buvo atpažintas saugumo agentų. Vengdamas galimo persekiojimo, K. Liuberskis nusprendė persikelti gyventi arčiau tėviškės. Apsigyveno anuometiniam Žagarės rajonui priklausiusiame Ramoškių kaime, Norvaišų sodyboje. Ten gyveno niekur niekam neužkliūdamas, tik dirbdamas žemės darbus bei tvarkydamas ūkio reikalus.
Manydamas, kad čia, atokioje kaimo vietovėje, galės gyventi ramesnį nei kur kitur gyvenimą, K. Liuberskis klydo. Saugumas, išsiaiškinęs jo praeitį vokietmečiu, nė neketino palikti ramybėje. Ramų gyvenimą vieną 1950 m. balandžio mėnesio dieną K. Liuberskiui sutrikdė trys iš Žagarės atėję stribai, kurie jį sulaikę ėmė varyti į Žagarės saugumo būstinę. Tačiau supratęs, kas gali jo ateityje laukti, pakeliui pabėgo. Sulaukęs tinkamo momento, kai kartu su juo pasiliko tik vienas stribas, griebęs nuo žemės akmenį trenkė juo tam lietuvių tautos išgamai per galvą ir, paėmęs iš netoliese žemę ariančio ūkininko arklį, jis nesunkiai pasiekė netoli Juodeikių (dabartinis Joniškio rajonas) esančius pelkėtus Tyrelio miškus.
Tas kraštas nuo 1948 metų priklausė Prisikėlimo apygardos, apėmusios Akmenė – Kruopiai – Žagarė – Joniškis – Gruzdžiai – Šiauliai – Linkuva – Pakruojis – Radviliškis – Šeduva – Tytuvėnai – Ariogala – Kėdainiai – Vilkija teritoriją. Dabartinių Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Šiaulių ir Radviliškio rajonų apylinkių teritorijose veikė Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinė. Ji buvo suskirstyta į tris padalinius, vadinamus tėvūnijomis : apie Joniškį veikusią Tautvydo, apie Gruzdžius, Šakyną, Papilę – Simono Daukanto, apie Skaistgirį, Žagarę ir Kruopius – Juozapavičiaus.
Pirmosios antisovietinio pasipriešinimo organizacijos kovai prieš sovietinius okupantus Joniškio krašte pradėjo kurtis jau 1945 metų pavasarį. Tuo pat metu buvo atkurta ir fronto bangos išblaškyta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) organizacija, kuri buvo įkurta 1943 metais ir kuriai šiame krašte vadovavo Alfonsas Vaišvila ir Stasys Keras. LLA atsikūrė iš dviejų židinių: Buivydžių kaimo ir patriotiškai nusiteikusio Kriukų miestelio jaunimo. Buivydžių grupei vadovavo buivydiškis gimnazistas Alfonsas Kutkus. Jos veikloje dalyvavo Kazys Našliūnas, Julius Mačiulis iš Buivydžių, Ignas Ramonas, Vidmantas Špinkus iš gretimų kaimų ir kiti. Visi jie buvo dar Joniškio gimnazijoje besimokantys. Šiauliuose kriukiečius organizacijon subūrė ir kurį laiką jiems vadovavo Raimondas Vaškevičius. Šiai organizacijai priklausė Leonas Lebedis, Algimantas Venslauskas, Jonas Kiršanskas, Bonifacas Leveika ir kiti. Vėliau B. Leveika ėmė vadovauti šiai organizacijai. Organizacijos įkūrėjai ir čia buvo gimnazistai, besimokę Šiaulių gimnazijoje. Abi šios LLA organizacijos palaikė ryšius tarp Martyno Kliausiaus – Tautvydo suburtų ginkluotų laisvės kovotojų būrių ir LLA Šiaulių apygardos štabo. I. Ramonas ir J. Mačiulis perspausdindavo ir platindavo partizanų laikraštėlį „Laisvės varpas“ . Ir nors 1945 metais LLA organizacija Joniškyje dar veikė, bet po pirmųjų nesėkmių jos aktyvumas pastebimai sumažėjo. (7)Pirmieji ginkluoto pasipriešinimo atvejai prieš sovietinius okupantus užfiksuoti jau 1945 m. balandžio 18 d. Tą dieną tarp Joniškio valsčiuje veikusios NKVD pulko kuopos ir Gasčiūnų kaimo ūkininko Mečislovo Vainausko daržinėje poilsiui apsistojusių laisvės kovotojų, įvyko mūšis. Apsupti partizanai ginkluoto susirėmimo metu priešinosi atsišaudydami bei mėtydami į priešą granatas, tačiau apsupties žiedo pralaužti nepavyko. Kaip teigiama NKVD dokumentuose, žuvo 35 laisvės kovotojai (8, 9, 10, 11). Tačiau liudininkų parodymuose figūruoju du skaičiai – 25 ir 40 (12, 13) 1945 m. liepos 10 d. įvyko Ernesto Liniausko vadovaujamo laisvės kovotojų būrio ginkluotas susirėmimas su NKVD kuopa Lieporių miško rytiniame pakraštyje. Nelygiose kautynėse tąkart žuvo pats būrio vadas su trimis savo būrio kovotojais. (14, 15)
Vienas didžiausių mūšių 1945 m. gruodžio 8 d. Mantoriškių miške įvyko tarp laisvės kovotojų ir NKVD kuopos, talkinant Joniškio ir Žagarės stribams bei enkavedistams iš Latvijos. Teigiama, kad okupantų ir jų talkininkų čia būta apie 190, o besiginančių partizanų apie 70.Mūšio metu žuvo vyr. leitenantas Zacharovas, daug stribų ir Žagarės stribų vadas Smolenskis, o NKVD operatyvinis įgaliotinis Jonas Mačiulis partizanų buvo paimtas į nelaisvę. Patikslintais duomenimis, šiame mūšyje žuvo 11 laisvės kovotojų, sužeisti 3 (16, 17, 18, 19, 20, 21), mūšiui vadovavo M. Kliausius – Tautvydas, kuris žuvo 1946 m. vasario 19 d. Latvijos miškuose už Milvydžių kaimo. (22, 23, 24)
1948 metų gegužę Voverės (prieš tai – Genio) rinktinei persiorganizavus į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę, jai vadovauti ėmė Pranciškus Muningis – Žvelgaitis, kuris sužeistas mūšyje 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovė. (25, 26, 27). Po to šiai rinktinei vadovavo Petras Ulčinas – Gintaras, Uošvis, o vėliau Kazys Mikėnas – Balandis, Gegužis. Paskutinis šios rinktinės vadas buvo Boleslovas Krikščiūnas – Klajūnas. Šis su keliais štabo nariais žuvo 1952 m. kovo 19 d. Šiaulių rajone, Gulbino miške. (28, 29, 30). Šios rinktinės štabas daugiau nebeatsikūrė.
Bene skaudžiausias smūgis laisvės kovotojams šiame krašte buvo suduotas 1950 m. rugpjūčio 19 d. Daunoravos miške, kai dėl saugumo agentų Kazio Našliūno – Katino ir Kazio Šakmano – Jorgėlos išdavysčių tądien iš Šiaulių iškviesto MGB kariuomenės dalinio apsupti, nelygioje kovoje žuvo Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas K. Mikėnas – Balandis, Gegužis, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas B. Leveika – Naglis, Komaras, Tautvydo tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas – Mėnulis bei Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys – Polka, Nevėžis. (31, 32, 33). Ir tik per stebuklą iš apsupimo žiedo tepavyko gyvam ištrūkti Tautvydo tėvūnijos vadui Jonui Kilčiauskui – Merkurui, Dėdei, kuris vėliau atsitiktinai priešų aptiktas žuvo. (34)
Paskutinieji Tautvydo tėvūnijos partizanai buvo Pranas Pyragius – Gegužis ir Dainotas Kudla – Kukutis, kurie, persekiojami emgėbistų, 1951 m. spalio 1 d. žuvo šiauriniame Bivainių miško kampe, prie Linkuvos valsčiaus Galaičių kaimo gyventojo Stasio Rimkevičiaua sodybos. (35, 36)
Likę laisvės kovotojai, kilę iš dabartinių Akmenės, Joniškio bei Šiaulių rajonų vietovių, susibūrė Tyrelio ir jį supančiuose miškuose.
Paskutinieji šio krašto partizanai buvo susibūrę į Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrį. To būrio kovotoju anuomet tapo ir K. Liuberskis, kuris 1950 m. balandžio 22 d. davęs priesaiką gavo „Žvainio“ slapyvardį. Kaip buvęs kariškis, jis netrukus buvo paskirtas ir tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku.
Nors Lietuvoje tuomet ginkluota laisvės kova ir baigėsi, tačiau tik laisvės savo tėvynei siekimas stiprino šių kovotojų dvasią. „Ąžuolo“ būriui be K. Liuberskio – Žvainio priklausė: Mečislovas Alsys – Domeika, Aleksas Buivydas – Ožys, Sugintas, Steponas Erstikis – Papartis, Patašonas, Klemensas Grikainis – Gintaras, Liudvikas Jaraminas – Piklis, Stanislovas Jonutis – Šermukšnis, Genė Jonutytė – Ramanauskienė – Dobilas, Žemaitė, Juozas Kumpis – Cvirka, Arnas, Steponas Lazdauskas – Žydas, Antanas Petravičius – Aušrinis, Ernestas Putnevičius – Adomas, Antanas Ramanauskas – Linksmutis, Rokas Ramanauskas – Kauklys, Žvejys, Juozas Remeika – Klaudijus, Tautietis, Antanas Rudnickas – Žirnis, Mečislovas Rudnickas – Birutis, Pranciškus Rudnickas – Skydas, Vaclovas Rudnickas – Birštonas, Antanas Satkus – Dženis, Starkus, Juzė Statkutė – Garsas, Algirdas Trinka – Algis, Edmundas Trinka – Briedis, Kazys Višnoras – Pocius, Maršalas, Izabelė Varneckienė – Bitė, Žvaigždė, Antanas Virbickas – Bijūnas bei dar vienas kitas besitęsiančios laisvės kovos nepalaužtas, sunkių kovų užgrūdintas partizanas. Būrio vadu tuo metu buvo A. Trinka – Algis.
Vilmantas Krikštaponis
Šaltiniai:
5. Autoriaus pokalbis su Tadu Danta. – Bubiai, Šialių raj. – 2003 m. rugsėjo 23 d.
6. Vytautas Alanmtas. Tauta istorijos vingiais. – V, 1992. – 38.
7. Pagal autoriaus pokalbį su Simonu Norbutu. – Vilnius. – 1996 m. liepos 18 d.
8. Lietuvos Ypatingasis Archyvas ( toliau LYA ) . – F. K- 1. – Ap. 3 . – B. 921. – L. 192.
9. Ten pat. – B. 1551. – L. 87 – 87 a. – P. 98.
10. Ten pat. – F. V – 5. – Ap. 1. – B. 10625. – L. 5 – 6.
11. Ten pat. – B. 11563. – L. 26.
12. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 8 – 10.
13. Kazimieras Šukys. Kas gi buvo Gasčiūnuose ? // Tremtinys. 1995. – Nr. 34. P. 7.
14. Pašaukti Lietuvos. – Sud. K. Bačionis. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1998. – P. 1.
15. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 18.
16. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 912. – L. 28 – 30, 40.
17. Ten pat. – B. 913. – L. 207.
18. Ten pat. – Ap. 58. – B. P -16786. – L. 144, 194.
19. Ten pat. – B. 37377/3. – T. I. – L. 17 – 17 a. p. 3.
20. Ten pat. – F. V – 5. – Ap. 1. – B. 10704. – L. 1 a. p. 8, 11 – 12.
21.Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 117 – 119, 121, 127, 129.
22. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 913. – L. 44, 60, 213.
23. Ten pat. – Ap. 58. – B. 36610/3. – T. 6. – L. 15 – 16.
24. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 26, 80 – 81.
25. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 325. – L. 326.
26. Ten pat. – B. 972. – 3 – 6.
27. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 136.
28. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 410. – L. 163 – 163 a. p. 16.
29. Ten pat. – F. K – 19. – Ap. 1. – B. 1130. – 197 – 198.
30. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelia Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 157 – 158.
31. LYA. – F. K – 19. – Ap. 1 . – B. 1030. – L. 31 – 32.
32. Ten pat. – B. 1080. – L.27 – 30.
33. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 142.
34. Ten pat.
