(Pabaiga. Pradžia Nr. 41)Ten pat yra ištraukėlė, pasakojanti, kas gi nutiko žydams, kurie K. Liuberskio komisijos buvo išsiųsti į „sinagogą’’:
„Kaukazo gete buvo įkalinta apie 2950 žydų. Ežero – Trakų getui esant per mažam, kad sutilptų likusieji Šiaulių žydai, čia tesuvaryta apie 3000 žmonių. Komiteto atstovai vėl pradėjo minti miesto savivaldybės slenksčius, prašydami žydams dar kokio rajono. P. Linkevičius ir A. Stankus žydų atstovams pažadėjo Šiaulių miesto Kalniuko rajoną, bet su sąlyga, kad žydai, prieš apgyvendinant juos Kalniuko gete, laikinai bus perkelti į kaimo pirklių sinagogą (dabar „Verpsto’’ įmonės cechas), žydų senelių prieglaudą ir centrinę choralinę sinagogą Varpo g. Nr. 35.
Šis pasiūlymas buvo klastingas. Suvarius žmones į minėtus pastatus, maždaug po 200 – 300 žydų į kiekvieną, paskui jie buvo vežami į Kužių seniūnijos Luponių mišką prie iš anksto paruoštų duobių ir šaudomi. Į ištuštėjusius pastatus vėl renkama 200 – 300 būsimų aukų. Šaudymai truko maždaug mėnesį. Kadangi keletą dienų lijo lietus, šaudymo vietos supelkėjo, paskutinieji 500 žydų buvo sušaudyti Bubių kaimo Bubių piliakalnio papėdėje iškastose moliui imti duobėse’’.
Panašiai, kaip ir L. Lipšicas, K. Liuberskio indėlį į žydų likimą nusako ir kitas gerai žinomas autorius E. Jarušalmis ( Elyzer Jerushalmy ):
„Tuo metu žydų vadovai jau gerai žinojo, ką žydams reiškė žodis „sinagoga’’. Pirmoji komisija, kuriai vadovavo Liuberskis ir kuriai priklausė žydas M. D., buvo žiauresnė už kitas ir nusiuntė daug žydų į „sinagogą’’. Šis žiaurus, pagiežingas komisijos vadovas išsiuntė daug žydų į „sinagogą’’ – į anapilį. (… ) Sekmadienį, rugsėjo 7 d., nelauktai atvyko komitetas, vadovaujamas liūdnai pagarsėjusio Liuberskio, kuris buvo pirmojo geto perkėlimo komiteto pirmininkas. Komisija sudarė neįtariamų geto gyventojų sąrašą ir suregistravo visus, įskaitant senelius ir vaikus. Jie pasiliko tik jaunesnius, sveikesnius ir galinčius dirbti. ( … ) Geto gyventojų registracija prasidėjo rugsėjo 13 d., buvo išdalinti geltoni identifikacijos pasai. Šiems veiksmams vėl vadovavo Liuberskis. Visi geto gyventojai tarsi avelės buvo suvaryti į priešais jį ir jis tarsi akylas ganytojas sprendė jų likimą. Geltonas pasas arba iškraustymas.’’(97)
Skaudus Šiaulių, kaip ir visos Lietuvos bei Europos, žydų likimas, juos ištikęs šeimininkaujant Europoje naciams. Koks žiaurus, šaltakraujis ir negailestingas žydų seneliams ir vaikams „buvo’’ K. Liuberskis. Taip būtų galima pagalvoti perskaičius šį E. Balčiūno rašinį, su, atrodo, nenuginčijamais faktais. Bet ar tai nuoširdi tiesa?
Gerai prisimename, kai sovietinės okupacijos metais KGB užsakymu buvo leidžiami ir pusvelčiui leidžiami dokumentų, o tiksliau, dokumentinių klastočių rinkiniai „Masinės žudynės Lietuvoje’’ bei ,,Faktai kaltina’’, kuriose būdavo gausu KGB sukurptų klastočių, ieškant žydšaudžių ir pokario metų „banditų’’. Jose buvo rašoma apie žydų žudynes Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje bei pokario metų „civilių gyventojų šaltakraujiškas žudynes’’. Tačiau paradoksalu yra tai, kad čia pateiktuose gausiais „faktais’’ pripildytuose dokumentuose ar atskirų asmenų „atsiminimuose“, nė žodžio nerandame apie K. Liuberskį. Netiesa ir tai, kad K. Liuberskis buvo susijęs su LAF – u. (Lietuvių Aktyvistų Frontas – V. K.) . Neabejotinai tiek E. Balčiūnas, tiek ir minėtieji buvę Šiaulių geto kaliniai, šiandien vykdydami Rusijos militaristinės politikos dalį, uoliai ėmė tariamų žydšaudžių ieškoti tarp pokario laisvės kovotojų.
Išskirtiniausias iš minėtų K. Liuberskio šmeižikų yra L. Lipšicas, praeityje aktyviai bendradarbiavęs su KGB. Tai šios sovietų represinės struktūros agentas, slapyvardžiu M. Rubnšys. Tai tas pats agentas, kuris dar 1991 metų pavasarį užėmė aukštą padėtį Žydų kultūros centre „ŠOKEL’’, kuris nuolatos konfliktavo su tolerantiškiau į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą žiūrėjusiais žydais. Jis savo darbdaviams iš KGB pranešė, jog 1990 m. gegužės 11 d. į Šiaulius atvyko Furmonas su sūnumi. Su juo buvo pažįstamas prieš karą. Jam agentas pranešė, kad numatomas suvažiavimas, kuriame bus nuverstas pasyvus, nemokantis dirbti E. Zingeris (…) . Tai L. Lipšicas aiškino visiems į Šiaulius iš užsienio atvykstantiems žydams. Be to, agentas aiškino apie Lietuvos valdžios dviveidiškumą: iš vienos pusės – kultūrinė autonomija, muziejus, mokyklos, o iš kitos – vėl ima veikti organizacijos: Lietuvių tautininkai, Jaunoji Lietuva, Šaulių sąjunga. Jo manymu, neįvertintas genocidas… ( 98 )
L. Lipšicas ir kiti žydų tautybės asmenys, ieškodami buvusių ir tariamų žygšaudžių, tendencingai nutyli savo ir savo tautiečių nusikaltimus žmoniškumui, kai šie pirmosios ir antrosios sovietinių okupacijų laikotarpiais, uoliai talkindami sovietams, vykdė genocidą prieš lietuvių tautą. Be E. Balčiūno, E. Jerušalmio ir L. Lipšico, lietuvių laisvės kovotojų šmeižikų yra daug. Kaip jie ir iš kur atsiranda? Bene teisingiausiai kažkada atsakė poetas Marcelijus Martinaitis, tokiais žodžiais:
„… Bet stalinizmas paliko lervas, kurios besivystydamos keičia maistą ir išvaizdą, pavirsta nejudriais kokonais. O kai atsiranda pakankamai maisto ir drėgmės, vėl ima virstis ėdrūs parazitai, po oda dėti naujus kiaušinius, šliaužti iš rankraščių, laikraščių (…) . Tai vienur, tai kitur iš rašinių, laiškų, dar vis iššliaužia lervos, ypač kai kalbama apie pokarį, vežimus, kolektyvinį kaltės diegimą ir tautos pasipriešinimą, kai reabilituojant, išteisinant teisiausiuosius gali likti mažiau kaltų, mažiau negu reikia, kad toliau būtų auginama kaltė nacionalistui, inteligentui, istorijai, o sykiu – tautai…’’ ( 99 )
Pasibaigus pokario laisvės kovoms, visur įsivyravo sovietinė priespauda, kur lyg ir jos nešėjai buvo nugalėtojais. Tačiau jie laisvės siekimą tepajėgė nugalėti fizinėmis priemonėmis, nes laisvės kovos nepraėjo be gilių pėdsakų lietuvių sąmonėje. Apie tų kovų reikšmę ir noriu užbaigti šį ilgą savo rašinį V. Alanto žodžiais:
„ … Miško brolių tragedija yra mūsų visos tautos tragedija. Jie laimėjo ginklu, bet laimėjo morališkai ir tautiškai… Jų kraujas įsisunkė į gimtąją žemę ir jų žygiai auksinėmis raidėmis bus įrašyti į mūsų istorijos metraščius. Miško brolių lūpomis tauta tarė laisvės žodį. Jų pasiaukojimas ginti laisvę yra tautinio subrendimo akivaizdus įrodymas, tautos idealų supratimas ir tikėjimas Lietuvos ateitimi. Miško brolių krauju parašyta karžygiška epopėja liks ateinančioms kartoms, kaip priminimas, paskata ir įkvepiantis pavyzdys kovoti, dirbti ir aukotis tautos labui’’. ( 100 )
Šaltiniai:
97. Mindaugas Sereičikas, Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis. Karo lakūnas ir partizanų spaudos leidėjas Konstantinas Liuberskis – Žvainys // Karys. – 2016. – Nr. 12. – P. 53.
98. Evaldas Balčiūnas. Konstantinas Liuberskis – Žvainys – Partizaninio pasipriešinimo legenda ar… aukas atrinkdavęs žudynių organizatorius // Antifa Lietuva. – 2012 – 6 – 18.
99. Povilas Varanauskas. Žydai ir KGB // Lietuvos aidas. – 1992 m. rugpjūčio 6 d. – P. 3.
100. Marcelijus Martinaitis. Papirusai iš mirusiųjų kapų. – Atgimimo ir vilties knyga. – 1988 – 1991. – V, 1992. P. 22.
101. Vytautas Alantas. Tauta istorijos vingiais. – V, 1992. – P. 51.
Vilmantas Krikštaponis
