Iš ciklo „Tėviškės žmonės” (12)
Pasaulis dabar susimaišęs“, – sakydavo amžinatilsį mano babytė Elena Poškienė, gyvenusi, kaip senieji vaitiekūniškiai prisimena, nedidukame vienkiemyje tarp Antano Mikalčiaus ir Liongino Noreikos sodybų.
Tai buvo prieš kelias dešimtis metų, tačiau šiandien jos žodžiai yra dar teisingesni negu tada, kai buvo pasakyti. Ką ten pasaulis – net mano tėviškėje – Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime jau nebedaug gyvena žmonių, kurie ne tik patys gimė, augo ir gyvena šiame kaime, bet ir jų tėvai čia gimė ir gyveno.
Birutę Daunoraitę–Lukošienę ir Vilimą Lukošių galima vadinti tikraisiais vaitiekūniškiais. Birutės tėtis Juozas Daunora iš garsios ir pasiturinčios, daug metų Vaitiekūnuose gyvenusios Daunorų giminės. Birutės mama Elena Barkauskaitė-Daunorienė atitekėjo čia iš Komariškių kaimo, kuris yra netoli Baisogalos. Tačiau tai buvo taip seniai – 1939 metais, tad ji tapo tikra vaitiekūniškė, juolab kad nugyveno net 103 metus. O Vilimo Lukošiaus mama buvo vaitiekūniškė, tėtis – iš Grinkiškio.
Birutė gimė Vaitiekūnuose 1950, Vilimas – 1948 metais. Jų gimtosios sodybos buvo gal per kilometrą viena nuo kitos, o dabar jiedu gyvena Daunorynėje – Birutės tėvų vienkiemyje prie pat Vaitiekūnų gyvenvietės. Kaip ir daugelį išmintingų žmonių sodybų senais laikais, šį vienkiemį nuo vėjų iš šiaurės ir vakarų gina aukštos eglės.
Po Antrojo pasaulinio karo įsteigus šiose vietose kolūkį, buvo nacionalizuota ne tik Juozo ir Elenos Daunorų žemė, kurios jie turėjo apie 20 ha, bet ir didelė jų sodyba. Laimei, šeimininkai tremties išvengė. Ūkiniuose Daunorynės pastatuose Vaitiekūnų (vėliau „Spindulio”) kolūkis laikė gyvulius ir šieną, o dalyje gyvenamojo namo buvo pradinė mokykla, vėliau biblioteka.
Aš buvau gal vienas aktyviausių šios bibliotekos skaitytojų – skaitydavau parsinešęs namo knygų net Mėnulio šviesoje prie lango, nes lempų žibalą reikėjo taupyti. Šitaip ir regėjimą susigadinau.
Ilgainiui ant buvusios Daunorų žemės greta jų sodybos išdygo keliolika kolūkio pastatytų silikatinių plytų namų. Juose įsikūrė vietos žmonės, atsikėlę iš nugriautų vienkiemių ir aplinkinių kaimų.
Birutė Daunoraitė ir Vilimas Lukošius, kaip ir daug Vaitiekūnų jaunimo, sovietmečiu buvo pakėlę sparnus iš tėviškės. Susituokę jie keliolika metų gyveno Kaune. Bet atkūrus Lietuvai nepriklausomybę ir pradėjus grąžinti sovietmečiu atimtas žemes jų savininkams, nusprendė grįžti į Vaitiekūnus. Juolab kad ir tėvai jau buvo prastos sveikatos – jiems reikėjo paramos ir pagalbos.
Bet tegul apie visa tai ir dar daug ką pasakoja patys vaitiekūniškiai Birutė ir Vilimas Lukošiai, kurių sodybos duris paklebenau ir jie kaipmat pažino.
Į savo namą lįsdavo pro langą
– Birute, gerai prisimenu tavo amžinatilsį mamą, vaikščiodavau į biblioteką jūsų name, o paauglystėje per kolūkinius darbus vasaromis ne kartą esu mynęs šieną jūsų daržinėje. Tačiau tave kažkodėl iš jaunystės laikų prisimenu nedaug. Esi labai panaši į savo mamą…
– Kaip tu mane daug prisiminsi, jei aš į Vaitiekūnus grįždavau tik vasarą, o gyvenau daugiausia pas tetą Janiną Barkauskaitę-Adomaitienę Komariškiuose, prie Baisogalos. Ten kadaise ir gyveno mano seneliai iš mamos pusės, iš ten į Vaitiekūnus atsikraustė mano mama. 7 metus ten gyvenau, iš ten eidavau į Baisogalos vidurinę mokyklą. Tik kol buvau maža mokiausi Vaitiekūnuose – porą metų ėjau į pradinę mokyklą Onos ir Boleso Kuprevičių name, o paskui dvejus metus Petrėtynėje. Čia mokė kito Kuprevičiaus – Roberto žmona, irgi vardu Ona.
Namas, kuriame gyvenome Komariškiuose su teta, buvo dviejų galų, nemažas, tačiau, kaip ir mano tėvelių sodyba Vaitiekūnuose, po karo buvo nacionalizuotas ir teta ilgą laiką galėjo gyventi tik vadinamojoje pakavoje – mažyčiame kambariuke greta seklyčios. Tik vienas nedidelis langas, krosnies nėra, šalta. O kituose kambariuose valdžia buvo apgyvendinusi buvusius dvarininko Komaro kumečius. Jie nemėgo namo savininkės ir net neleisdavo jai eiti pro duris; teta išlįsdavo iš to kambariuko ir įlisdavo į jį pro tą vieną langiuką naktimis.
Bet teta nepasidavė ir namo nepaliko, priešingai, pradėjo bylinėtis dėl jo teisme ir jai kažkaip pavyko – namą atsiteisė. Aš atvažiavau pas ją jau po to, kai ji namą susigrąžino, susitvarkė ir ištekėjo. Gyvenau ten nuo penktosios klasės iki tol, kol baigiau Baisogaloje paskutinę – vienuoliktą klasę.
Mano mama Elena Daunorienė buvo gimusi 1910 metų spalio 7 dieną, ištekėjo už Juozo Daunoros ir atsikraustė pas jį į Vaitiekūnus 1939 metais, būdama 28 metų.
Juozo Daunoros tėvai buvo Antanas ir Petronėlė Daunoros. Jie užaugino Juozą, Joną, Mykolą, Antaną ir dukteris Viktoriją bei Stefaniją. Juozas, Jonas ir Mykolas gyveno Vaitiekūnuose, Antanas ir Stefa – Plungėje, o Viktorija buvo ištekėjusi už Petrėčio iš Kairėnų. Jis turėjo didelį ūkį, todėl šeima po karo buvo ištremta į Sibirą.
O mamos mama – mano babunėlė buvo Apolonija Jučaitė-Barkauskienė, jos vyras – Adolfas Barkauskas. Jų šeimoje užaugo minėtosios mano mama Elena ir jos sesuo Janina, taip pat seserys Bronė (ji gyveno Kaune), Ona, Marija (jos gyveno Klaipėdoje) ir brolis Jonas. Jis buvo ištremtas į Sibirą, Intos anglies kasyklas, grįžo į Lietuvą 1961 ar 1962 metais.
Babunėlė Apolonija buvo kilusi iš Dvarelių (kaimas netoli Grinkiškio; jo jau nebėra. – F.Ž.). Jos tėvas Jučas kažkuriuo metu buvo to kaimo, o gal viso Grinkiškio valsčiaus seniūnas ar viršaitis, nežinau, kaip tada tos pareigos vadinosi. Babunėlė pasakodavo, jog į Jučų namus Dvareliuose atvažiuodavo didelių ponų, atsiveždavo net meškų ir pasisodindavo jas šalia prie stalo.
Kokia valdžia, tokia ir pavardė
– Linos Lydikaitienės parengtoje knygoje „Kaimas prie užtvankos Vaitiekūnai”, p. 30, rašoma, jog cariniais laikais, kai lietuviškos mokyklos buvo uždraustos ir vaikus daug kuo rizikuodami mokė savamoksliai daraktoriai, „Vaitiekūnų kaimo ūkininkų sūnus Daunora (vardas nežinomas), baigęs kelias gimnazijos klases, mokė ne tik gimtojo kaimo vaikus.
Tarpukario metais ne vienas žmogus geru žodžiu minėdavo šį daraktorių, visi pabrėždavo jo taktą, meilę vaikams, didžiuodavosi iš jo išmokę ne tik skaityti ir rašyti, bet ir gyvenimiškosios išminties, meilės gimtajam žodžiui, tėviškei”. Tad jį galima laikyti pirmuoju Vaitiekūnų mokytoju. Gal tas Daunora buvo iš jūsų giminės?
– Mama lyg tai šnekėjo apie jį, sakė, jog jo vardas buvo Jonas.
– Gal tai buvo tavo prosenelis?
– Kažin. Mano senelio Antano Daunoros tėvas buvo Kazimieras Daunora.
– Girdėjau, jog jis buvo Kairėnų pradinės mokyklos mokytojas. Taip pasakojo jūsų giminaitė Janina Zakarevičienė.
– Gali būti. Ji žino, nes jos mama Monika, Kazimiero Daunoros žmona Bronė ir mano babunėlė Apolonija buvo seserys. Daugiau apie daraktorių Daunorą gal žinotų mano brolis Algis, jis už mane dešimčia metų vyresnis. Reikės kada nors paklausti.
– Vilimai, dabar gal pats papasakotum apie savo šaknis? Medinį jūsų namą vidury Vaitiekūnų, kitapus Šlinkšynės, žinojau, tebestovi jis ir dabar.
Vilimas: – Taip, tebestovi. Mano tėtis buvo Juozapas Lukoševičius iš Grinkiškio.
– Bet tavo pavardė juk Lukošius?
– Taip. Nes kai anuomet apylinkės taryboje (taip sovietiniais laikais vadinosi dabartinės seniūnijos. – F.Ž.) registravo mano gimimą, apylinkės pirmininku buvo Lukošius. Jis pasakė: „Koks Lukoševičius – turi būti lietuviškai Lukošius”. Taip užrašė ir mano, ir vėliau gimusio mano brolio Alfonso metrikuose. O trečiojo, jauniausiojo mūsų brolio Jono dokumentuose parašyta jau Lukoševičius. Taip ir liko. Aišku, vietiniai pavardes trumpina, visus mus vadina Lukošiais.
Aš gimęs 1948 metais, brolis Alfonsas – 1950, Jonas – 1956. Alfonsas ilgai gyveno Kaune, dabar – Vilniuje. Jono jau nebėra. Jis dirbo Juodelių fermoje ir rado jį ten numirusį, matyt, priepuolis ištiko.
Mūsų mama buvo Bronislava Kuprevičiūtė-Lukoševičienė, o jos tėvai – Ona Kuprevičienė ir Sotaras Kuprevičius. Jų sodyba stovėjo netoli Bovelniškio miško, šiek tiek Dirgaičių link. Prie sodybos žaliavo mūsų ąžuolas; tebėra jis ir dabar. Ten buvo Kuprevičynė ir ten prabėgo mano vaikystė. Mano tėtį ten kadaise pasamdė dirbti ūkyje, o paskui jis tapo žentu. Kai tose vietose prasidėjo melioracija ir klibino iš ten išsikraustyti, tėvai pasistatė namą Vaitiekūnų gyvenvietėje. Jei ne melioracija, būtume gyvenę ir gyvenę vienkiemyje.
Tėtis mirė 1996 metais, mama – 2015.
Gyveno ant kapų ir nežinojo
– Vadinasi, po karo Vaitiekūnuose buvo net 3 Onos Kuprevičienės, kaip vietiniai sakė – Kuprienės? Dvi Vaitiekūnų mokytojos ir tavo močiutė?
Vilimas: – Taip. Ir jos bendravo ir labai gerai sutarė. Toje vietoje, kur gyvenome, buvo ir daugiau Kuprių. Sotaro Kuprevičiaus brolis buvo Stasys, vedęs Anelę; jų sodyba stovėjo netoli Kavaliausko Juliaus, priešais Dalbokynę. Tarp mūsų ir Stasio Kuprevičiaus sodybų gyveno Pikšriai, o toliau, į kitą pusę – Mitriai.
– Vincentas ir Uršulė Mitriai buvo mano senelės Elenos Mitriūtės-Poškienės tėvai.
– O už jų gyveno dar daugiau Kuprių, bet turbūt juos prisimeni.
– Kai kuriuos taip. Tačiau esi pasakojęs ir apie gimines prie Vaitiekūnų senkapių – kaimo viduryje?
– Tai ten buvo mano babos – Onos Kuprevičienės gimtinė, jos tėvų Miežinių ūkis. Ona Kuprevičienė vaikystėje buvo Miežinytė, jos tėvai buvo Veronika ir Jonas Miežiniai, broliai – Pranas, Juozas, Klemensas, Vladas, Jonas, sesuo Bronislava. Visa ta didelė šeima gyveno toje vietoje ir nežinojo, kad čia buvo kadaise kapinės, senkapiai ar pilkapiai. Tik babulė pasakojo, kad kai parvažiuodavo su arkliais ir juos pastatydavo prie tvarto, tai arkliai būdavo neramūs, kanopom iškapstydavo visokių senovinių daiktų.
Tada dar nebuvo ten to kelio, kuris eina per Vaitiekūnų kaimą. Kelias buvo kitoje Šlinkšynės pusėje, ten, kur buvo jų medelynas ir sodas.
Birutė: – Vėliau kolūkis net buvo pradėjęs statyti ant tų senų kapinių kultūros namus. Jau ir pamatai buvo padaryti. Bet sužinojo Vilnius ir uždraudė.
Eini per kaimą ir žmonių nėra
– Birute, o ką veikei baigusi Baisogalos vidurinę mokyklą?
– Išvažiavau toliau mokytis į Kauną. Įstojau į Kauno politechnikos institutą, elektronikos specialybę, bet nepatiko – pasimokiau metus ir perėjau į Aukštosios Fredos sodininkystės ir daržininkystės technikumą. Pagal specialybę esu želdinimo technikė.
Dirbau Kulautuvoje, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, o paskui perėjau į Sąjunginio sviesto ir sūrių instituto Lietuvos filialą (dabar – Kauno technologijos universiteto Maisto institutas. – F.Ž.) Čia buvo atliekami pieno perdirbimo technologijų tyrimai. Teoriškai buvau šio filialo ūkio dalies vedėja, o praktiškai teko dirbti įvairius darbus.
Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, ši mokslo įstaiga atsiskyrė nuo savo valdžios Maskvoje ir toji nutraukė finansavimą. Prasidėjo pastato išmontavimas, pradėjo krikti darbuotojai kas kur, išėjau ir aš.
Buvo tada 1992 metai. Ir nutariau – grįšiu į Vaitiekūnus, į tėvų ūkį, kur gimiau ir augau. Nes mama jau buvo nebestipri, o ir dėdė Jonas taip pat.
Mano tėtis Juozas Daunora numirė anksti – dar 1959 metais, mums padėjo gyventi jo brolis Jonas Daunora. Mama užaugino mane (aš gimiau 1950 metais) ir mano brolį Algį. Jis gimė 1940, baigė architektūros studijas Kauno politechnikos institute ir buvo paskirtas dirbti Raseiniuose. Buvo to rajono vyriausias architektas. Raseiniuose ir gyvena.
Kai apsisprendžiau parvažiuoti visam laikui į tėviškę, netrukus iš Kauno į Vaitiekūnus grįžo ir Vilimas.
– Jūs tada jau buvote susituokę?
Birutė: – O taip, mes apsivedėm dar 1975 metais. Nes draugavom nuo vaikystės. O kai jau jauni buvom – sykiu ėjom į šokius, į gegužines Petrėtynėje, į Jonines Šušvės lankose.
Vilimas: – Anksčiau būdavo daug linksmiau Vaitiekūnuose negu dabar. Dabar vakaras ateina – tylu, ramu.
Birutė: – Eini per kaimą kad ir dieną – gal ir sutiksi kokį žmogų, o dažniausiai ir nesutiksi.
– O kiek vaikų, anūkų jums Dievas davė?
Birutė: – Dukrą ir sūnų. Aurelija baigė studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje ir dabar augina vaikus Kaune. Viena jos dukra dar darželinukė, sūnus pirmokas, o dar viena dukra eina į antrą klasę. Aurelija buvo išvažiavusi padirbėti į Angliją, bet kai užėjo korona (Covid pandemija), grįžo. O sūnus Mindaugas dar nevedęs, gyvena čia ir dirba vietinėje bendrovėje.
Jaunimo šokius keičia senjorų vakarai
Suskamba durų skambutis, jos prasiveria ir į virtuvę, kur sėdim su Birute ir Vilimu, įtapnoja žvitri moteriškė, kaip vėliau paaiškėja – vaitiekūniškė Danutė Murzienė, buvusio „Spindulio” kolūkio agronomo žmona. „Laba diena, kviečiu rytoj į senjorų popietę. Prašom dalyvauti”, – praneša. „Kad nelabai”, – suabejoja Vilimas. „Ne”, – nusprendžia Birutė. Bet Danutė taip lengvai nepasiduoda: „Birut, man reikia – ateik 5 minutes pašnekėt, o vyrai tegul savo šnekas šneka, viso gero!”
Liekame vienudu su Vilimu ir tai proga jam bent trumpai prisiminti savo jaunas dienas.
– Aš irgi vaikystėje ir jaunystėje mažai buvau Vaitiekūnuose. Baigiau Grinkiškio vidurinėje mokykloje penktą klasę ir išvarė mane mokytis į Dotnuvos mokyklą internatą. Paskui jį iš ten perkėlė į Ukmergę. Ten baigiau aštuntą klasę ir išvažiavau į Kauną. Tame mieste gyveno mano mamos sesuo, ji sakė – atvažiuok, galėsi čia toliau mokytis.
Kauno ketvirtojoje profesinėje technikos mokykloje mokiausi pameistrio profesijos – norėjau dirbti Kauno dirbtinio pluošto gamykloje. Bet netrukus tą specialybę panaikino, tai išmokau tekintojo amato ir dirbau juo įvairiose Kauno įmonėse.
Po to grįžau į Vaitiekūnus paskui Birutę. Nes reikėjo atsiimti tėvų žemes, o jie jau mažai besiorientavo, kas čia vyksta ir ką daryti.
…Pareina D. Murzienę išlydėjusi Birutė ir mes vėl trise stebimės: įdomūs laikai atėjo – anksčiau Vaitiekūnuose būdavo jaunimo, o dabar – senjorų susitikimai. Gal todėl, jog jaunimo jau mažai?
Birutė: – Anksčiau būdavo – Šušvės lankoje prie Kairėnų malūno susirenka ir jauni, ir seni. Šventės prasidėdavo vidurdienį. Po kelių valandų senimas išsiskirstydavo namo gyvulius šerti, o jaunimas likdavo šokti iki ryto.
Vilimas: – Mat buvo kolūkis. O dabar kiekvienas turi savo ūkį ir jame būna, nebendrauja.
Birutė: – Kad nebėra vietinių žmonių. O atėjūnai – jie turi savų giminių, tai ir važiuoja ten.
– Birute, o tavo tėvų ūkis buvo didelis?
– Iš viso – su lankom, mišku – apie 20 hektarų. Dirbamos žemės tame skaičiuje nebuvo daug.
– Kaimynai Kranauskai žemės turėjo gal daugiau, nes buvo ištremti?
– Kažin, ar daugiau. Turbūt panašiai kaip pas mus. Bet gal juos kas nors įskundė. Išvežė tėvus ir jų dukterį Jadzę, ji gal Sibire ir ištekėjo. O sūnus Vincas pasitraukė į Dotnuvos Akademiją, tekintoju ten dirbo. Kita duktė buvo nutekėjusi į Gudžiūnus ir iš ten spėjo pasitraukti į Ameriką. (Lietuvos tremtinių sąraše radau, jog 1949 m. iš Radviliškio rajono buvo ištremti: Juozas Kranauskas, g. 1881, Ona Kranauskienė, g. 1890 (turbūt Juozo žmona), Jadvyga Kranauskaitė, g. 1924. Visi – į Krasnojarsko kraštą. Grįžo 1957 m. vasarą. – F.Ž.)
Vilimas: – Po karo Kranauskynėje kurį laiką buvo kolūkio kontora. Paskui toje sodyboje gyveno Jakštai, Krapikai ir Kavaliausko Juliaus duktė Onutė Galentienė.
Birutė: -Tėvai Kranauskai norėjo grįžti į savo sodybą, bet valdžia jų nepriėmė.
– Kurie anuomet buvo pagrindiniai Vaitiekūnų ūkininkai – Petrėčiai, Šlinkšės, Daukšos, Daunoros, Kranauskai, gal kas dar?
– Birutė: – Ir Poškos – Adolfas, Vincas. Vincas daugiau už Adolfą žemės turėjo. Adolfo sodyba prie Šušvės per karą sudegė, liko tik svirnas, ligi šiol stovi. Buvo jį nusipirkęs Romas Žalnora, bet jau miręs ir jis.
Nuo šiltinės slėpdavosi Šušvėje
– Vilimas: Per karą sudegė ir mano senelio Kuprevičiaus Sotaro gyvenamasis namas. Prisimeni Žvirblytės mišką už Ridikių? Ten stovėjo vokiečiai, o prie Bovelniškio miško buvo rusai – ir šaudė vieni į kitus. Tada sudegė ir Levanų – Boleso, Jono, Leono sodybos.
– Ir mūsų kaimyno Vlado Kazoko tvartas tada sudegė, daug metų stūksojo jo griuvėsiai.
Birute,- labai įdomūs tavo mamos prisiminimai minėtoje knygoje „Kaimas prie užtvankos Vaitiekūnai”. Kaip vaitiekūniškiai slėpėsi nuo rusų kareivių Šušvės šlaite iškastuose apkasuose, kaip saugojosi nuo šiltinės įlindę į Šušvę, kaip vėliau pastatė prie Petrėtynės kryžių ir jį gynė ir t.t.
Birutė: – Taip ir buvo. Šušvės šlaite prie mūsų sodybos dar ilgai buvo bunkeris, kuriame tėvai per karą slėpdavosi. O apie šiltinės epidemiją mama ir mums pasakojo, kaip žmonės sėdėdavo Šušvės vandenyje, kad neužsikrėstų ta liga.
Vilimas: Ir mano babutė taip sėdėdavo. Prisimeni – Šušvėje prie Petravičių buvo maudymosi vieta, vadinom ją kubilėliu. Negili, vaikai būdami ten maudėmės. Tai babutė pasakojo – nueidavom, sakė, ten, ir sėdim vandenyje visą dieną.
Birutė: – Taip išsigelbėjo nuo šiltinės.
– Tačiau kaip tai paaiškinti?
Vilimas: – Nežinau, bet svarbiausia – išsilaikė, nesusirgo.
– O dar noriu paklausti, kaip vaitiekūniškiai gynė jų pastatytą kryžių. Birutės mama savo prisiminimuose pasakojo, jog valdžios palieptas tą kryžių bandė išversti toks vietinis aktyvistas Rutkūnas, bet žmonės jį nuvarė. Kur gyveno tas Rutkūnas?
Vilimas: – Prie Turskių sodybos stovėjo jo lūšnelė; už jos gyveno Kavaliauskas Antanas, Vinco tėvas. Rutkūno vardo nebeprisimenu, nes seniai tai buvo ir seniai tos lūšnos nebėra. Mudu su broliu Alfonsu nešdavome priduoti pieną į surinkimo punktą pas Švėgždą Igną – jau tada Rutkūnų nebebuvo. Mes buvom dar vaikai, gal 1954 ar 1955 metai.
Į pradinę ateidavo ir bernai
– Šiame jūsų name ilgai buvo biblioteka – ateidavau į ją bent kartą per savaitę.
Birutė: – O prieš tai čia buvo pradinė mokykla. Tik paskui atidarė biblioteką.
– Vadinasi, tuo pat metu po karo Vaitiekūnuose veikė dvi pradinės mokyklos – Petrėčių ir Daunorų sodybose?
Birutė: – Taip išeina. Čia, pas mus, mokėsi vyresnieji – sulaukę jau 20 metų ir panašiai. Pavyzdžiui, čia mokėsi tavo dėdė Liudvikas Poška, Pletkutė-Brazauskienė Stefa iš Juodelių, Arbašauskaitė-Sabulienė, mūsų kaimynas Poška Bronius ir kiti.
Vilimas: – Ir mano mama čia mokėsi. Ji pasakojo, jog čia besimokantiems 4 klasės baigimo egzaminai būdavo Ažytėnų septynmetėje mokykloje. O jų mokytoja čia buvo turbūt Ona Kuprevičienė, Boleso žmona. Vėliau pradinukai buvo mokomi jų (Kuprevičių) namuose, o Petrėtynėje buvo jau septynmetė.
Pas Bolesienę mokėsi Noreikų Česlovas, Čekų Janė, Mikalčių Vida, Prano Mikalčiaus mergaitės, Mikalčius Jonas (Antano sūnus), Kavaliauskas Zenius (Juliaus sūnus). O Aldona ir Onutė Kavaliauskaitės (Juliaus dukterys) ėjo į Dirgaičius – ten pradinė mokykla buvo pas Urbštanavičių Juozą. Paskui ją ten uždarė, perkėlė į Ridikius.
– Ar tai toji Urbštanavičių sodyba, kuri buvo prie Žalnorynės?
Vilimas: – Ne. Prie Žalnorynės gyveno didelė Broniaus Urbštanavičiaus šeima. O prie mano senelių Kuprevičių sodybos, netoli Bovelniškio miško, gyveno Antanas Urbštanavičius. Už jo – Juozas Urbštanavičius, čia ir buvo Dirgaičių pradinė.
– Biblioteka Daunorynėje veikė ilgai?
Birutė: – Labai ilgai. Petrėtynėje buvo skaitykla, o čia biblioteka.
– Toje skaitykloje 5 metus dirbo mano tėtis. 1950-1955 metais.
Birutė. – O iš mūsų namo biblioteka išsikėlė dar nelabai seniai, bet metų neprisimenu. Iš pradžių ji buvo name greta mūsų sodybos, bet neilgai trukus ją perkėlė į kaimo vidurį. Ten ji veikė dar ilgokai.
Giesmės per naktį gal apgynė nuo tremties
– Kai grįžote į Vaitiekūnus, ko pirmiausia ėmėtės?
Birutė: – Padėjome atsiimti turėtas žemes. Tačiau dalis mūsų žemės jau buvo užstatyta namais, tai 4 hektarus kompensavo toliau, prie buvusios Turskių sodybos. Ir pradėjome ūkininkauti.
Vilimas: – Ir mano senelių žemę atsiėmėm prie Bovelniškio. Sūnus padėjo dirbti.
Birutė: – Mano mama buvo jau silpnos sveikatos, gal 15 metų nevaikščiojo. Bet gyveno ji ilgai – 103 metus ir tris mėnesius. Mirė 2013 metų rugpjūčio 14 dieną. Dėl proto, atminties problemų neturėjo iki pat paskutinės dienos, ir tik pora savaičių prieš mirtį pagulėjo, o ligi tol būdavo – atsisėda, pasėdi, pavalgo. Tiktai jau prastai matė. Reikėjo operuotis akis, bet ji sakydavo: „Žinočiau, kad dar gyvensiu, tai leisčiau operuoti, bet nežinau”. Taip ir liko. O jos mama gyveno net 110 metų. Irgi pabaigoje buvo apakusi.
– Elena Daunorienė mokėjo daug dainų, giesmių.
Birutė: – O taip – giedodavo. Ir babutė, jos mama, giedodavo iš kantičkų senų. Jei naktį nesimiega, tai, būdavo, visą kantičką gali išgiedoti.
– O tu, Birute?
– Ne (juokiasi). Nepradėjau ir nereikia.
– Ar sunku buvo pradėti ūkininkauti? Ir dabar ar sunku?
Birutė: – Grįžus pirmiausia teko kovoti, kad atiduotų tai, ką buvo iš tėvų ir senelių atėmę. Beveik viskas buvo atimta – ne tik žemė, bet ir pastatai – klojimas, tvartas, svirnas. Pirmiausia pradėjom reikalauti, kad grąžintų tvartą, kuriame laikė kolūkio gyvulius. Sakėm – kompensuokit. Nenoriai, negreitai, bet vis dėlto grąžino. Vėliau ir klojimą, svirną.
Vilimas: – Ir tada teko juos susiremontuoti, nes buvo labai nugyventi, apleisti. Tvarto sienos buvo kiaulių apgraužtos, arklių išspardytos. Klojime buvo vienoje pusėje laikomi veršiai, kitoje – pašaras sukrautas, tik takiukas praeiti. Įsivaizduoji, kiek ten vasarą musių būdavo? Atvažiuodavo Levano Leonas su bidonais pieno veršiams – bidonų nesimatydavo per muses. Šitaip laikė veršius. Sykį atvažiavo valdžia pažiūrėti – išbėgo, nes musės užpuolė.
– Mama džiaugėsi, kai grįžote?
Birutė: – Na taip. Neapleidžiame sodybos ir dabar. Brolis Algis čia grįžti nenori, tai mes ją tvarkome.
– Kiek gyvulių auginate?
– Tris karves, kelias dešimtis vištų. Kiaulių ne – neapsimoka dabar jas auginti, nes sanitarijos reikalavimai didžiuliai. Jei ne anūkai, nebelaikytume ir karvių, bet jie labai pieną mėgsta, o jis mieste brangus. Na ir šuo.
– Arklių jau turbūt mažai kas Vaitiekūnuose turi?
Vilimas: – Aš turėjau, bet dabar nebe. Net tokį pusiau žirgą turėjome, nes dukra mėgo juo pajodinėti. O dabar ką su juo veiksi. Tiesa, berods Sirusas Arūnas Vaitiekūnuose arklį dar augina – nors vieną, kuriuo galima bulves apsiarti.
– Tačiau vienkiemių, sodybų aplink Vaitiekūnus beveik nebeliko.
Birutė: – Visus suvarė į Vaitiekūnų kaimą arba miestus melioracija. Ir tą užtvanką ant Šušvės čia velniams pastatė… Na, žinoma, kelias per ją tai gerai.
Vilimas: – Anksčiau parvažiuodavom autobusu anapus Šušvės į Kairėnų stotelę ir nežinodavom – bus lieptas per Šušvę ar ne.
Kryžių išgyrė, o dėl langų pabarė
Jaučiu, kad šeimininkams jau laikas pas karvutes, o ir vištoms gal jau reikia tvarto duris atverti, tai pakylu atsisveikinti. Lauke dar apeinam namą, pasišnekam apie prie jo rymantį dailų kryžių.
– Medinis langas beliko vienas, o kitus pakeitėm plastikiniais, tai etnologas Libertas Klimka važiuodamas pro šalį iš Vilniaus užsuko ir kryžių pagyrė, o dėl langų pabarė. Bet ką daryt, jei kambariuose buvo šalta? Dabar daug šilčiau, – pasakojo Birutė.
– O kryžiaus istorija tokia: kai mano tėtis su broliu statė šį namą, pavargę susėdo pailsėti ir sugalvojo – kai baigsim namą, pastatysim prie jo kryžių. Bet tada užėjo neramūs laikai ir nepastatė. Vėliau jis vis dėlto buvo pastatytas, – pasidžiaugė Birutė ir apgailestavo pamiršusi, kuris meistras jį išdrožė.
… Po Naujųjų paskambinau Birutei ir Vilimui, šį tą pasikalbėjome. „Buvo vaikai ir anūkai suvažiavę per Kūčias ir Kalėdas, – džiaugėsi Birutė, – dėjom, kaip ir seniau mūsų tėvai, šieno po staltiese, valgėm silkės, žuvies, šližikų su aguonom”.
„O ar laužą sutikdami Naujuosius metus kūrenot?’ – paklausiau. Prisimenu, kadaise varžydavomės, kurioje sodyboje uždegtas Naujųjų metų laužas bus didžiausias ir ilgiausiai degs.
„Ir mes anksčiau taip darydavom, o dabar mados kitos. Kažkas kažkur vieną kitą petardą paleido ir viskas”, – atsakė Birutė. Laikai keičiasi ir nelabai suprasi, ar viskas tik į gera, ar – kaip pažiūrėsi.
Feliksas Žemulis, 2024 metų gruodis, Vaitiekūnai
