Kurtuvėnų regioniniame parke yra daug įdomių gamtos objektų. Vienas jų – vadinamoji Napoleono pušis, priskirtina prie seniausių mūsų šalyje. Kodėl toks keistas pavadinimas? Ar jis susijęs su garsiuoju prancūzų karvedžiu ir Europos reformatoriumi? Beje, nevertėtų pamiršti, kad užėmęs Užnemunę 1807 m. jis ten panaikino baudžiavą. Dėl to susidarė palankios sąlygos atsirasti lietuvių, stiprių ūkininkų, sluoksniui, daug vėliau iškėlusiam J. Basanavičių…
Gal Napoleonas čia buvo? Deja, ne. 1812 m. birželio 24 d. Napoleono vedama Didžioji prancūzų armija (Grande armee), turėjusi apie 600000 karių, persikėlusi per Nemuną, iš karto užėmė Kauną, Vilnių, Gardiną, ir atlikusi reikalingus pasirengimus, nužygiavo Maskvos link. Šios armijos kairysis sparnas, vadovaujamas Napoleono maršalo Žako Macdonaldo (Jacque Etienne Joseph Alexandre Macdonald) užėmė Šiaurės Lietuvą ir toliau traukė Rygos kryptimi. Jos tikslas – paimti Rygą, svarbų Rusijos uostą. Metų pabaigoje žlugus Napoleono Rusijos kampanijai, imperatorius su buvusios Didžiosios armijos likučiais grįžo namo tuo pačiu keliu. Ž. Makdonaldo vadovaujamas 10 korpusas, iš pradžių turėjęs 24000 karių ir nuo liepos iki gruodžio šturmavęs Rygą, miesto taip ir nepaėmęs, 1812 m. gruodžio 22 d. pro Šiaulius patraukė atgal. Tose vietose, kur auga garsioji pušis, ieškodami maisto, ar brangenybių galėjo lankytis Ž. Makdonaldo kariai.
Napoleono invazija, atnešusi daug sukrėtimų, liko tautos atmintyje įvairių pasakojimų, padavimų forma. Vienas tokių padavimų yra apie prie pušies prancūzų užkastą auksą. Matyt, šis pasakojimas atsirado praėjus nemažai laiko nuo minimų įvykių. Žmonės jau daug ką buvo užmiršę, bet tik ne Napoleono, sudrebinusio Europą, vardą. Manau, kad auksas čia niekio dėtas. Vargu, ar besitraukiantys prancūzai jo turėjo, o jei turėjo, ne tiek, kad negalėtų panešti. „Kalta” pati pušis. Ji yra ypatinga. Dabar gali turėti apie 300 m. Vadinasi jau prancūzmečio laikais medis buvo didelis, išsiskyrė savo forma, augo prie miško kelio. Kaip ir kiti europiečiai, lietuviai pagonybės laikais garbino gamtos jėgas, o krikščionybei įsigalėjus, ne viską užmiršo: išskirtinius medžius pažymėdavo koplytėlėmis, susiedavo su kokiais nors reikšmingais įvykiais ar vardais. „Aukso” užkasimas prie medžių, piliakalniuose, pasivaidenimai, žmonių gąsdinimai naktimis yra beveik privalomas tokių padavimų elementas.
Jonas Sireika