– Slibine! – drebančiu balsu pašaukė Vyras.
– Aš čia! – atsiliepė Slibinas iš olos.
– Išeik į dienos šviesą, tu šlykštus bjaurybe.
Slibinas iškišo nustebusią galvą iš olos. Vyrui iš rankų iškrito kuoka.
– Pakartok?
– Išeik į dienos šviesą, šlykštus bjaurybe, – išsigandęs sušnibždėjo Vyras. – Prašau.
Slibinas išėjo.
– Na?
Vyras sukaupė paskutinę drąsą.
– Mes kausimės. Eee na … Kaip ten? Palauk minutę.
Ištraukęs iš pažasties popieriaus lapelį Vyras jį išskleidė, perskaitė ir padėjo atgal.
– Mes kausimės dvikovoje iki mirties!
– Tu dėl to esi tikras? – pasitikslino Slibinas.
– Dėl ko?
– Dėl dvikovos būtinybės.
– Taip, – atsakė Vyras. – Bet koks veiksmas turi pasekmes. Aš esu tavo pasekmė už caro dukters pagrobimą.
– Oho! – susižavėjo Slibinas. – Net nesuklydai nei karto. Repetavai?
Vyras droviai linktelėjo.
– O tau pačiam kam to reikia? Tu gi nesi vienas iš didvyrių, sprendžiant iš kvapo. Aš teisus?
– Beveik. Aš esu laisvai samdomas didvyris.
– Laisvai samdomas? – nustebo Slibinas. – Tai čia kaip?
– Na, apskritai aš esu puodžius, – paaiškino Vyras, – bet kartais imuosi kitų įvairių darbų, nesusijusių su puodų gamyba.
– Kodėl?
– Pinigų reikia. Turiu vienuolika vaikų.
– Suprantu, – šyptelėjo Slibinas. – O apie gynybą esi girdėjęs?
– Žinoma, o kaip gi. – Vyras atsistojo į gynybinę poziciją. – Dvikovai aš gerai pasiruošiau. Dvi knygas perskaičiau .
– Apie mūšius?
– Viena apie mūšius, kita – apie laivų statybą.
– O šitą kodėl?
– Įdomi.
– Keistuolis, – šyptelėjo Slibinas. – Gerai, laikas pradėti kovą, aš dar turiu daug darbų.
– Taip, – sutiko Vyras. – Aš taip pat dar turiu stogą tvarkyti ir atstatyti arklidę.
– Nerviniesi?
– Labai matosi?
– Labai, – linktelėjo Slibinas. – Pulk.
Vyras pakėlė kuoką nuo žemės. Giliai įkvėpęs jis užsimerkė, pakėlė kuoką virš galvos ir garsiai rėkdamas puolė prie Slibino.
– Atmerk akis, – patarė Slibinas. – Tu pro šalį nubėgai.
– Tai taktinis triukas, – susigėdęs atsakė Vyras. – Taip reikia.
Užsimojęs jis tvojo Slibinui per leteną: kuoka atšoko Vyrui į kaktą.
– Stiprybės vandens pamiršai išgerti? – suabejojo Slibinas.
– Stiprybės vandens? – perklausė Vyras, trindamas kaktą.
– Kad jėgos turėtum. Tu visai neturi didvyriškos jėgos, o tai reiškia, kad tau reikia stiprybės vandens. Pas raganą Babą Jagą nebuvai užėjęs, taip?
Vyras papurtė galvą.
– Keistuolis! – atsiduso Slibinas. – Be stiprybės vandens tu negalite manęs įveikti.
– Visai ne? – nusiminė Vyras.
– Visai. Palik šitą reikalą didvyriams, o pats eik stogą tvarkyti. Kokio velnio apskritai tu čia atėjai? O jeigu aš būčiau blogoje nuotaikoje ir tave būčiau sudeginęs?
– Pinigų reikia. Vienuolika vaikų. O už caraitės išlaisvinimą jie pažadėjo nemažą sumą. Stogus tvarkydamas tiek neuždirbsi.
– Padaryk daugiau puodų, – pasiūlė Slibinas.
– Mano puodai jau yra kiekvienuose namuose, – tarė Vyras. – Jie geri, naujų žmonėms dar negreitai prireiks.
– Ir tu daryk taip, kad jie greitai taptų netinkami naudoti, tada jie pirks dažniau.
Vyras pasipiktinęs iškvėpė:
– Jau verčiau eisiu su slibinais kautis.
– Jūs tik pažiūrėkite, koks teisingas! – nusikvatojo Slibinas.
– Bet už tai man ne gėda prieš nieką, – atsakė Vyras. – Ir niekas nieko blogo apie mane nepasakys.
– Keistuolis. Klausyk, caraitės aš tau neduosiu. Turiu planų dėl jos.
– Suvalgysi?
– Ne. Man reikia privilioti svetimšalį princą, caraitė bus masalu. Tada gražinsiu ją į namus.
– O jei ateis didvyriai? – paklausė Vyras.
– Susitarsiu su jais, – mirktelėjo Slibinas. – O tau štai ką aš pasakysiu: mesk tu tą savo laisvai samdomą saviveiklą. Jei tave suvalgys ar nukrisi nuo stogo, kas pasirūpins tavo vaikais?
– O kuo juos maitinti?
– Puodus darysi. Luktelk minutę.
Slibinas įėjo į olą ir grįžo su sunkiu maišu letenoje.
– Man reikia dešimties tūkstančių puodų, – tarė jis. – Tai užstatas. Kiekvieną mėnesį atneši man po puodą. Supratai?
– Aš tiek negyvensiu, – Vyras skėstelėjo rankomis.
– Tikriausiai, tu to nežinai, – mostelėjo letena Slibinas. – Tai ką, imiesi mano užsakymo?
– Dar klausi, žinoma!
Vyras griebė maišą ir nutempė jį kaimo link. Slibinas kurį laiką stebėjo, kaip jis eina, šyptelėjo ir grįžo į olą.
– Tau tikrai reikia dešimties tūkstančių puodų? – paklausė caraitė.
– Ne, nereikia, – atsakė Drakonas.
– Aš taip ir maniau. Nori padėti?
Slibinas linktelėjo.
– Kodėl tiesiog nedavei jam aukso?
– O jis nebūtų jo paėmęs. Jis teisingas. Ar baigei rašyti laišką princui?
– Taip, – nusižiovavo princesė. – Žiūrėk, ant skrynios guli. Liūdnas gavosi, vos pati tuo nepatikėjau. Ar nebijai, kad tavo auksas sugadins tą vyrą?
– Tokių niekuo nesugadinsi, – šyptelėjo Drakonas. – Ir jei jis bent pusę savo vaikų užaugins tokiais pat, kaip jis pats, tai būtent jais visi žavėsis ir rodys pavyzdžiu visiems kitiems. Ir jei pasaulyje viskas klostysis blogai, jie bus puikūs gėrio orientyrai. Pažiūrėsime, kas bus po poros šimtų metų.
Autorius: Romanas Sedovas
Iš rusų kalbos vertė Jonas Kovalskis
