„Aš buvau jus atradusi, o paskui praradau. Aš buvau jūsų gyvenimo epizodas, o norėjau būti jo dalimi. Jūs buvote akimirka mano gyvenime, o aš norėjau, kad tai būtų ilgam. Norėjau įeiti į jūsų pasaulį, o visą laiką jaučiausi šalia jo…“
L. Abraitytė
Taip mąsčiau, ruošdamasis savo auklėtinių (III vidurinė, IX laida) susitikimui. Ilgai dėliojau mintis apie tai, kaip turėtų praeiti pamoka po 36 metų. Mintys dėliojosi sunkiai ir nesklandžiai. 36 metai įnešė daug pataisų mano ir jų gyvenimuose. Mano mokiniai, kažkada buvę mieli maži žmogučiai, dabar jau subrendę, suaugę žmonės. Visa širdimi troškau, kad jiems, atvykusiems į susitikimą, būtų jauku ir šilta. Juk visa, kas buvo tada, kai jie buvo mokinukai, taip toli ir taip seniai praėję jau. Nerimavau ne tik aš, bet ir pati gamta. Susitikimo rytas buvo niūrus ir pilkas. Paskui kuriam laikui išlindo saulutė, galop prapliupo lietus, šaltas ir staigus. O aš vis dar neturėjau pamokos plano. Pagaliau iš po debesų nusišypsojo saulė. Oras sušilo. Danguje gražiai nardė kregždutės. Metas padėti tašką ir susikaupti jaudinančiam momentui… Tuščiuose mokyklos koridoriuose nuaidi ateinančių balsai. Šurmulys gerai pažįstamas ir laukiamas. Vienas po kito į klasę renkasi mano mokiniai. Šiandien gerokai pasikeitę, suvyriškėję ir sumoteriškėję, pasidabinę pirma sidabro šarma. Jie jaudinasi lygiai taip pat, kaip ir aš. Ar atpažins, ar neatstums?.. Jų rankose gėlės. Mano auklėtiniai visada mokėdavo sukurti stebuklingų akimirkų. Nujaučiu, kad buvo keletas (teatleidžia man buvę auklėtiniai, kad pasinaudosiu televizijos laidoje nugirstais žodžiais) „durnių su iniciatyva“, kuriems pritardavo likusieji. Štai kad ir ta atmintina rudens diena. Artėjo Mokytojų diena. Tąkart pravėrusi kabineto duris nustėrau: ant užuolaidų, suolų, palangių gulėjo įvairiaspalviai klevo lapai, ant stalo – puokštė iš klevo lapų, lentoje nupieštame didžiuliame klevo lapo mano (besišypsančios) nuotrauka ir moksleiviška ranka užrašytas pasveikinimas su ištaisyta raudonai gramatine klaida…
Tų klevo lapų būta ir kitokių, supintų Joninių vainikėliuose, surinktų mokyklos kieme, sudžiovintų knygų puslapiuose. Klevas – mano mėgiamiausias medis ir auklėtiniai to niekada nepamiršdavo. O kur dar gėlės, įteiktos gimtadienio ar vardadienio proga, pamerktos mokslo metų pradžioje vazoje ant mokytojo stalo. Nepamirštama, kaip kiekvienas stengdavosi savo gėlę įteikti. Tame žiede, žvilgsnyje, susikaupime buvo viskas: dėmesys, meilė, viltis, norai ir pažadai. Rugsėjį ir spalį miestiečiai šypsodavosi pamatę nešinus glėbius gėlių mokytojus. Tuomet man rodydavosi, kad „su ramunių puokšte –žemėj rojų atrandu“…
O dabar mane jaudina ne pačios gėlės, o susirinkusiųjų pasisveikinimas. Ne šaltas, priverstinis, o šiltas prisiglaudimas ir bučiniai. Juk kai kurių nematėme visus tris dešimtmečius, kai kurie buvo išvykę ir gyveno kituose miestuose (ką ten miestuose!) net šalyse, užjūryje. Štai kad ir Daiva, Marytė, Laima, Auksė su Rasa. Tai jos paskatino susirinkti. Viena jau gerą laiką gyvena Majamyje, kita – Niujorke. Ir nieko amerikietiško, keli dešimtmečiai neuždėjo savo antspaudų. Vis tokios pat besišypsančios, bet neskubančios viską išsipasakoti. Auksė atrado save svečioje šalyje, nors teko pasiblaškyti ir daug akimirkų ne tai nežinioje, ne tai abejonėse praleisti. Užtai dabar stovi tvirtai. Sportuoja, dalyvauja bėgimo maratonuose, turi gerą darbą. Rasa nesijaučia sava nei užjūryje, nei gimtajame krašte. Yra darbas, yra šeima, šalia užaugę sūnūs. Ir dabar gal kiek slapta svajonė, kad ateitis – Lietuvoje… Daivutė išvyko į prosenelių žemę -Vokietiją. Tokia miniatiūrinė, rami mokykliniame suole, o šiandien pasitikinti savimi, turinti mėgiamą darbą, profesiją. Ji susižavėjo tradicine kiniečių medicina, domisi phisionomika. Bet šiandien jai svarbu ne apie save papasakoti, o sužinoti apie kitus.
Deja, susitikime nebuvo Marytės, kurią likimas nubloškė į Čikagą. Niekada nebesidžiaugs drauge su bendraklasiais Laimutė, gyvenusi Londone. Likimas išbraukė ją iš bendraklasių sąrašų.
Neatvykusių buvo ir daugiau, bet, tikino jie, mintimis pabuvo drauge.
O tie, kurie be abejonių ir ilgų dvejonių atvyko pasibūti, tikrai nesigailėjo. Ilgai bendravome klasėje ir kavinėje. Ieškojome atsakymų į klausimus: „Ar atradai save?“ „Ko gyvenime nebedarytum?“ ir kitus. Buvo džiugu klausytis, kad gyvenime didžioji dauguma susirinkusių atrado save, sukūrė laimingas šeimas. Net keista, kad jųjų ir vaikai dideli, ir anūkų jau beturį. Vieni turi savo verslą, kiti dirba įmonėse ir įstaigose. Kai kurie įsidarbinę net keliose darbovietėse. Bet svarbiausia, kad visi mokykloje įsisavino gyvenimo vertybes: gerbti vyresnįjį, mylėti savo darbą, sukurti jaukią aplinką visur, kur bebūtų. Štai prisėdę pasakoja apie tėvus, mamas. Dabar, kai patys įgiję ne tik tėvų statusą, bet ir tapę seneliais ir močiutėmis, įvertina viską kitaip. Deja, deja, daugelio tėvų, kurie visada buvo pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, kurie visada buvo pasiruošę „savo išmintimi dalintis atvira širdimi bei protu, kupinu meilės“ (S. Gregg), jau nebėra. Tad džiaugsmo ir juoko kupinoje pamokoje atradome vietas ir susikaupimo, ir tylos minutei.
Netikėtai nustebino vieno iš klasės draugų prisipažinimas, kad užaugino ne tik savo sūnų ir dukrą, bet širdies šilumos, kantrybės ir meilės užteko ir dviem giminaičių paaugliams. Buvo gera išklausyti ramių auklėtinių išpažinčių apie tai, kaip ieškota savęs ir ar rasta. Kai Vilmutė prisipažino esanti daugiavaikė motina, visi prisiminė rusų filmą „Po 20metų“, kuriame teigiama, kad sudėtingiausia ir atsakingiausia profesija – būti mama. Negalėjome neprisiminti moksleiviškų išdaigų, apie kurias ne visi klasiokai ar auklėtoja žinojo. Lygiai taip pat, kaip turistiniai žygiai, kelionės, ekskursijos. Jų būta daug ir įdomių. Ne veltui šios klasės mokiniams šito pavydėdavo kitų klasių mokiniai. Nepamirštamos keliones po Lietuvą, Puškino gyventomis vietomis (Pskovo sritis), į Maskvą, Sankt Peterburgą (tuomet Leningradą), Estiją. Tik po daugelio metų suvokta, kokia didžiulė atsakomybė krisdavo ant auklėtojos pečių. Bet užtai įspūdžiai išlikę visam gyvenimui. Kad ir žygis pėsčiomis į Salduvės kalną ir slidėmis į Aukštelkus. Kaip gera, kad tada dar būta šaltų, snieguotų žiemų! Suskolintos iš draugų ir mokyklos slidės. Kokybe nepasigirsi, bet ką reiškė vien sumanymas! Vaikams tuos kilometrus įveikti nebuvo sunku, na, o auklėtojai teko ne kartą sniege pasivolioti. Tai būta klegesio! Aukštelkų tėveliai ne iš kelmo spirti -vaikų laukė šauniai pasiruošę: karšta arbata, sultinys, sumuštiniai, kiaušinienė, pienas su kaimiška duona, medus, pyragėliai. Viskas skanu, o kur dar kelionės įspūdžiai. Iki visiško džiaugsmo tetrūko į namus grįžti rogėmis. Seniai bematė Radviliškis tiek klegančio jaunimo rogėse!
Pomėgis keliauti daugeliui išliko lig šiolei. Aplankyta daug šalių, dar daugiau kartų gėrėtasi gimtąja šalimi – Lietuva. Daug ir kitų pomėgių. Vieni pamėgo pramoginius šokius, kiti – sportą, treti pasinėrė į skaitymą, o kur dar profesiniai pomėgiai, mašinos, žvejyba, medžioklė, skraidymas sportiniais lėktuvais. Džiugu, kad nusivylusių lemtimi ir esamu gyvenimu nėra. Gal kuris neatvykęs šiandien laikinas bedarbis, gal atvirkščiai, turi neatidėliotinų užduočių. Nebuvo dejuojančių ir dėl sveikatos ar trūkstamo euro. Gal tik su nostalgija kalbėta apie tai, kad vaikai savo laimę surado svetur…
Dabar, po daugelio metų, atsisukę atgal, visi rinkome minutę po minutės, kad nė vienos nepraleistume nepastebėję. Dėkojame Auksei ir Rasai, Vilmai, Daivai, Loretai Laisvūnui už iniciatyvą organizuojant šį šaunų pasimatymą. O aš dar ilgai džiūgausiu, kad „sukrovė gyvenimas žiedą man, nuostabų sukrovė“, kad savo kelyje sutikau tiek nuostabių žmonių.
III vidurinės mokyklos XI a klasės auklėtoja J.KAUČIKIENĖ