Kaip malonu, kai sutinki mokyklinių metų draugą. Žilstelėję plaukai, pliktelėjęs viršugalvis, šiek tiek gunktelėjusi figūra. Tik šypsena ta pati, maloni ir vis dar tebestebinanti. Ar daug jų, likusių ištikimais savo gimtajam miestui? Priskaičiuoju geras dvi dešimtis. Vieni užsisklendę savyje, mažai bendraujantys, ateinantys susitikti tik liūdesio valandą, kai reikia į paskutiniąją kelionę palydėti bendraklasį. O tokių jau nemažai: Zigmas V., Raimondas Š., Aldutė J., Aleksandras M., Janina T., Nadia A., Stepas J., Romas S., Kostas M., Silva M., Alfa S., Dionizas N. Visi mes jau peržengę senolių (senjorų, o gal pašalpinių ar sodrinių) slenkstį. Neskaičiuojame, kiek mums metų. Dažniau pajuokaujame: mes dar ne persenę persikai, jaučiamės senais smuikais. Kuo senesni, tuo „geriau grojame“…
Mūsų veidus metai pagražino raukšlelėmis, bet širdys lieka jaunos. Nesvarbu, kad stipriau plaka sparčiau paėjus, kad primena apie save skausmais krūtinėje. Nenuneigsime, kad kasdieniai mūsų palydovai skausmai ar skausmeliai, diegliai. Gal dažniau kreipiamės į medikus. Jei su mumis bendrauja kaip su normaliais pacientais, stengiamės nedejuoti, neverkšlenti. Ir, be abejo, pareiname susigadinę nuotaiką, kai mums primena mūsų metus kartais net tie gydytojai, kurie patys netrykšta jaunyste. Eini po tokio vizito į namus ir pagalvoji: „Nurašė!”, tai gal jau laikas į TĖVO namus?
Bet gal pakaks pesimizmo? Kokie gi mes esame iš tiesų? Savo literatūros mokytojų (ATA) J. Genio ir A. Jenčiaus mokyti, pamilome knygas. Kiek jų perskaityta, sukaupta namų bibliotekėlėse, nebesuskaičiuojame. Mūsų aktyviausios skaitytojos Genutė A., Janina V., Ada U., Danutė P., Gražina V., Janina K., Janina M. Visai neseniai sužinojome, kad Stasė G. ir Ieva P. – puikiausios meniškos sielos auksarankės. Jų siuvinėti kryželiu paveikslai kelia pasigėrėjimą ir nuostabą. O štai Henriko M. pagamintos gražuolės taburetės nukeliavo į auklėtojos A. Faustaitės namus. Stebino ir Vido R. gebėjimas atlikti staliaus darbus. Turime savo tarpe ir sodininkų: Janina M., Vidas R., Henrikas M., Genė A., Irena N., Janina K., Ieva P. Kai kurie savo sodų nameliuose praleidžia vasaras, o kai kas gyvena nuolat. Vis dar nepamirštame Vido sode organizuoto klasiokų susitikimo. Kiek ten buvo jaunatviško juoko, klegesio. Atsiskleidė kai kurių nežinomi iki šiol talentai. Vieni pasirodė gerais barmenais, kiti – anekdotų pasakotojais, treti – dainininkais.
Mes tokie, visur esantys. Mokame užjausti, paguosti, ištiesti pagalbos ranką, prireikus – pasilinksminti. Neseniai prireikė staliaus paslaugų. Nė minutės neabejojęs Vidas pasakė: „Anokia čia problema“. Jei reikia pavėžėti pas auklėtojus (kol jie buvo gyvi), į laidotuves (klasiokų) savo paslaugas pasiūlo Statė G., Henrikas M. Kol buvo sveikesnis, savo pagalbos ranką ištiesdavo ir Kęstas U.
Kartais reikia visai nedaug – kad pastebėtų, pasilabintų, nusišypsotų. Tai mūsų klasiokams ne problema. Žiūrėk, Henrikas prie perėjos pypteli ir „pažadina“ iš savo minčių, Vidas nesidrovi miesto centre apkabinti ir prašnekinti. O kur dar Stasės, Ados, Janikės, Janinos vizitai pas pasiligojusius ir papuolusius ligoninėn? Bet svarbiausia, kad visada pabūname su tais, kuriuos aplankė Netektis. Nerašyta taisyklė per karantiną paskambinti viena kitai. Taip kad izoliavęsi namuose mes nesijaučiame nelaimingais vienišiais.
Kol nebuvo karantino, mėgdavome susibėgti draugėn. Įdomiausios valandėlės būdavo tema „Ar pameni?“ O kaip gi neatsiminsi vaikystės išdaigų, jaunystės paslapčių ir svajonių, nuotykių keliaujant traukinuku į studijas Šiauliuose?
Mėgiama tema – darbas Aukštelkuose (Černiachovskio kolūkyje). Dieną darbas ravint runkelius, pupas, raunant linus, rišant rugius į pėdus ir rikiuojant į gubas, pavakariais vakarienė kaimo gryčioje, kova su įkyriomis musėmis ir gardžiavimasis kaimo šeimininkių paruoštais naminiais sočiais patiekalais. Na, o vakarais jaunatviškos išdaigos, šposai, žaidimai ir retkarčiais – kaimo gegužinės iki paryčių.
Buvimas neformalioje aplinkoje su mokytojais mums leido geriau pažinti savo mokytojus. Juk šiaip tai mūsų jaunystės metais mes mažai ką žinojome apie savo mokytojus. Tiek, kiek pažindavome pamokose. Štai mokytojas A. Jenčius tolerantiškas, J. Genys įsimylėjęs į lietuvių kalbą ir siekiantis visus išmokyti taisyklingai rašyti, A. Strielnikas – mokantis įvairiausių liaudiškų posakių, A. Faustaitė niekada pamokoje neauklėdavo, gal tik išskyrus pirmadienius, kai tikrindavo vaikinukų kelnių kantus, ar gerai išlyginti, A. Petronis – užkietėjęs turistas, fotografas, nuostabus geografijos ir astronomijos žinovas…
Mus visus žavėjo mokytojų šeimos: Petroniai, Spuduliai, Misevičiai, Krivickai, Geniai, Jenčiai, Jagminai…
Mes būdavome laimingi, kai su mumis bendraudavo popamokinėje veikloje kaip su lygiais. Niekada nežlugdydavo mūsų iniciatyvos, pritardavo entuziazmui. Ypač tuo pasižymėjo R. Mackevičienė. Juk ir rašymą į spaudą būtent ji savo paraginimais išugdė.
Laikas negailestingai bėga. O gal mes pailsome skubėti? Dažnai permąstome, kad gyvenome ir gyvename įdomiu laikotarpiu. Mes – pokario vaikai. Daug ko nežinojome ir nesuvokėme. Mes nesuvokėme, kodėl mus vadina Lenino anūkais, negalėjome žinoti, ką reiškia žodžiai „veža į Sibirą“, kiek vėliau jau patys juokaudavome, kad ilgokai stovime išsižergę – viena koja socializme, kita – komunizme… Mes – XX amžiaus vaikai. Jautėme, kad ne viskas pasakoma apie Černobylio avariją ir apie karą Afganistane. Atrodė, kad tai toli nuo mūsų, kad gal ir grėsmė perdėta. Mes ir XXI amžiaus gyventojai. Dabar jau puikiai suvokiame, ką reiškia laisva Lietuva, vienybė, ką reiškia informacinės technologijos, teroristiniai išpuoliai pasaulyje, ką reiškia koronaviruso pandemija. Mes liudytojai daug ko: emigracijos ir imigracijos, verslo ir milijonierių, bomžų ir bedarbystės.
Gyvenimas įvairus. Kartais įdomus, kartais gąsdinantis. Mes jau mokame analizuoti, vertinti. Ir vis tiktai, ką beišgyventume, suvokiame, kas mums svarbiausia. Didžiausia vertybė, kaip ir jaunystėje – bendrystė, vienybė, viltis, tikėjimas. Mums visiems svarbu tai, kas arčiausia mūsų – šeima, bičiuliai, gimtinė, šalis, valstybė – LIETUVA
Janina Kaučikienė
