Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai” (14)
Buvusį Grinkiškio vidurinės mokyklos matematikos ir fizikos mokytoją Antaną Karoblį, kuris dirbo šioje mokykloje 1965-1967 metais, šiltai prisimena ne vienas mokinių, kurie mokėsi toje mokykloje. A.Karoblis mokėjo rasti kelią į jų širdis, nes buvo paprastas, ne iš aukšto bendraudavo su vaikais.
Pacituosiu Zitos Steponavičiūtės-Čiučelienės, kuri mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje nuo pat pirmosios klasės, prisiminimų. “Antanas Karoblis buvo visų mėgiamas už vidinę laisvę, užkrėsdavęs smagia, darbinga nuotaika – geriausias bendravimo pavyzdys jaunam žmogui pakankamai sukaustytoje aplinkoje. Jaunas, visų mylimas, betarpiškas laisvas žmogus, spardantis kamuolį su berniukais. Pasiilgdavau jo kaip žmogaus ir kaip mokytojo, aiškiai ir paprastai išnarpliojančio algebros uždavinius. Laukdavau grįžtančio iš sesijų, buvo gaila, kad išvyko iš Grinkiškio. Prisimenu, kaip gal penktoje ar šeštoje klasėje, kai mokytojas A.Karoblis grįžo po sesijos ar kursų, pripuoliau ir apsikabinau: „Kaip mes Jūsų pasiilgome, mokytojau“. Daugiau tokio jausmų proveržio niekam nesu parodžiusi”.
Kadangi vėliau A.Karoblis tapo Kovo 11-osios akto signataru – vienu tų visuomenės veikėjų, kurie 1990 metų kovo 11 dieną pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą – apie jį išleista jo kraštietės parašyta biografinė knyga (Sabaitė Birutė Saulė. „Antanas Karoblis“ (serija „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“). – Vilnius, 2010.
Gaila – šiaipjau įdomioje, nors kiek ir chaotiškoje, knygoje apie A.Karoblį tam jo gyvenimo laikotarpiui, kuris prabėgo Radviliškio rajone, skirta tik viena eilutė, o ir ta pati „statistinė“: „Nuo 1962 metų rugsėjo 1 dienos iki 1964 metų rugsėjo 1 dienos dirbo Radviliškio rajono Vėriškių aštuonmetėje, paskui iki 1967 metų rugsėjo 1 dienos -Grinkiškio vidurinėje mokykloje“.
O juk Radviliškio rajone prabėgę penkeri šio žmogaus metai – svarbūs, kadangi jis tada buvo labai jaunas, ką tik pradėjęs darbinę pedagoginę veiklą, kuri ilgainiui tapo svarbiausia jo gyvenime. Juk ir vėliau, kai tapo mokslininkas, dar vėliau – politikas, A.Karoblis liko pedagogas – dėstė studentams. Tos pedagoginės veiklos ištakos – Radviliškio rajone. Būtent čia A.Karoblis pradėjo formuotis kaip pedagogas.
Slėpynės nuo tremties
„A.Karoblis buvo ir išliko inteligentas, kuris nesiekė karjeros bet kokia kaina“, – pastebi B.S.Sabaitė savo knygoje apie šį pedagogą.
Antanas Karoblis gimė 1940 metų rugpjūčio 17 dieną Pasvalio valsčiaus (dabar Pasvalio rajonas) Daujėnų miestelyje, Jono Karoblio (1903-1975) ir Salomėjos Klingaitės-Karoblienės (1906-1986) šeimoje. Mokėsi Pakruojo rajono Daržų septynmetėje ir Pasvalio rajono Joniškėlio vidurinėje mokyklose.
Pokariu okupacinė sovietų valdžia A.Karoblio tėvus įrašė į tremtinių sąrašus, mat Antano tėvas Daujėnuose turėjo vilnų karšyklą, todėl sovietų buvo pripažintas turtingu verslininku. Laimei, apie būsimą ištrėmimą Karobliams pranešė vienas sovietinių pareigūnų, su kuriuo jie gerai sutardavo. Karobliai išvyko pas gimines Biržų rajone, vėliau slapstėsi nuošaliuose vienkiemiuose Pakruojo rajone. Todėl Antanui teko kaitalioti mokyklas. Kraustytis iš vienos vietos į kitą turėjo dar ir todėl, kad Antano tėvai nesutiko stoti į tuo metu steigiamus kolūkius.
Kai trėmimai aprimo, Karobliai persikraustė į netoli Joniškėlio stūksančio Stačiūnų kaimo vienkiemį ir Antanas pradėjo lankyti Joniškėlio vidurinę mokyklą. Vaikinukas anksti susiformavo antitarybines pažiūras. Dar mokydamasis Joniškėlio vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje, 1953 metais, Antanas kartu su keletu bendraamžių sumanė įsteigti pogrindinę antitarybinę moksleivių organizaciją. Tuo metu šiems paaugliams buvo tik po 13 metų. Savo būrelį jie pavadino skambiai – „Geležinis vilkas“. Jo vadu buvo išrinktas stačiūniškis Stasys Naglis, komisaru – Antanas Karoblis, kuris mokykloje buvo pravardžiuojamas Tašku, o tarp giminių – Profesoriumi.
Kaip vėliau savo prisiminimuose rašė A.Karoblis, jie tuo metu buvo per daug jauni ir nepatyrę, neturėjo galimybių užmegzti ryšių su partizanais (juo labiau kad tuo metu dauguma jų jau buvo sovietinės valdžios likviduoti), tačiau vis dėlto patys stengėsi ir kitus skatino puoselėti tautiškumą ir patriotizmą, rinkdavosi paminėti Vasario 16-osios, Kalėdų ir Velykų švenčių.
Pistoletas vaikinuko burnoje
Po 1956 metų įvykių Vengrijoje, kai SSRS nuslopino toje šalyje Vengrijos revoliuciją, Joniškėlio moksleivių organizacija „Geležinis vilkas“ nusprendė naujametinę naktį iš 1956 į 1957 metus iškelti šiame miestelyje tautinę vėliavą. Taip ir buvo padaryta. Vėliavą aukšto medžio viršūnėje prieš bažnyčią įtvirtino Romualdas Katkevičius (vėliau dirbęs Radviliškio rajone), o keletas moksleivių, tarp jų ir vienuoliktokas A.Karoblis, buvo sargybiniai – stebėjo aplinką ir turėjo pranešti apie pavojų. Operacija pavyko ir vėliava iškabojo net iki kitos dienos vidurdienio, Joniškėlio gyventojai ėjo jos pažiūrėti.
Vis dėlto KBG nustatė, kas iškėlė vėliavą. „Geležinio vilko“ nariai buvo suimti ir tardomi. A.Karoblis vėliau savo prisiminimuose rašė, kaip Joniškėlio KGB viršininkas A.Sokolovas su dviem kagėbistais tardė jį areštinėje. „Sokolovas, įkišęs pistoletą man į burną, šaukė, kad nušaus kaip šunį“.
Vėliau A.Karoblis buvo nuvežtas į KGB rūmus Vilniuje, kur jį apklausė pats tuometis KGB pirmininkas K.Liaudis. Antanas apsimetė esąs naivus vaikas, nelabai suvokiantis, ką padaręs jis ir jo draugai (tada jam buvo 16 metų). Šiam vaidmeniui padėjo ir tuo metu vaikiška jo išvaizda. Galbūt todėl Antanas buvo iš KGB būstinės laikinai išleistas namo. O gal tai buvo saugumiečių manevras – paleidus vieną pogrindinės organizacijos vadų, sukelti jos skilimą ir prikalbinti bendradarbiauti.
„Geležinio vilko“ būrelio nariai, tarp jų ir Antanas, buvo pašalinti iš vidurinės mokyklos, nors mokėsi paskutinėje – vienuoliktoje klasėje. Tie, kurie buvo įsikorę į medį su vėliava, buvo pasodinti į Lukiškių kalėjimą, vėliau ištremti į Sibirą.
A.Karoblis taip pat gavo kvietimą į teismą. Jo tėvai nutarė daryti kaip kadaise patys darė – paslėpti sūnų: išsiuntė jį pas gimines į Rygą. Teismo metu jis buvo paskelbtas nežinia kur esančiu.
Kai Antanas po kiek laiko grįžo iš Rygos, jo atskirai jau nebeteisė, tačiau saugumiečiai pasikvietę kalbino dirbti jiems. Antanui kategoriškai atsisakius tai daryti, vienas saugumietis pasakė: „Žinok, visą gyvenimą turėsi „uodegą“. Jo žodžiai išsipildė: A.Karoblis tvirtino KGB persekiojimą jautęs visą likusį gyvenimą – ne tik sovietiniais laikais iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, bet ir vėliau, ligi pat savo mirties.
2008 metais Joniškėlyje pastatyta ąžuolinė skulptūra ir paminklinė lenta, įamžinusi drąsių moksleivių poelgį naujametinę 1957 metų naktį. Šiais laikais tas jų „nuotykis“ gal ir neatrodo išskirtinis, tačiau anais laikais, kai sovietinė sistema persekiodavo kitaminčius net už daug mažesnį nepaklusnumą, tokia operacija buvo labai rizikinga.
Treji metai prie Šušvės
Antanui buvo uždrausta baigti Joniškėlio vidurinę mokyklą. Tačiau jam pavyko įstoti į Panevėžio neakivaizdinę vidurinę mokyklą, kurioje jis ir baigė paskutiniąją, vienuoliktąją klasę.
A.Karoblis nuo mažens svajojo tapti matematiku – šis mokslas jam patiko ir sekėsi. Todėl 1958 metų rugsėjo 1 dieną įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, matematikos mokytojo specialybę. Tačiau saugumiečiams pranešus institutui apie Antano praeitį, jis buvo iš šios aukštosios mokyklos pašalintas.
Teko grįžti namo. 1959 metų vasarą įsidarbino sezoniniu darbininku Panevėžio durpyne, vėliau – Pasvalio MMS darbininku.
1960 metų rugsėjį A.Karobliui pavyko įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti matematiką neakivaizdiniu būdu. Tuo pat metu šis 20 metų jaunuolis buvo laikinai priimtas dirbti Kupiškio rajono Žaidelių septynmetės mokyklos mokytoju. Atrodė – pagaliau pradėjo sektis; tačiau po metų jis iš darbo buvo atleistas. Priežastis vis ta pati – nepatikimas. A.Karoblis įsidarbino Kupiškio rajono Palėvenėlės kultūros namuose.
Vis dėlto po kurio laiko jam pavyko įgyvendinti savo svajonę: nuo 1962 metų rugsėjo 1 dienos iki 1964 metų rugsėjo 1 dienos A.Karoblis buvo Radviliškio rajono Vėriškių aštuonmetės mokyklos matematikos mokytojas. Čia dirbdamas vedė iš Radviliškio rajono Sidabravo kaimo kilusią Danutę Paškauskaitę, tų pačių metų kovą jiems gimė sūnus Remigijus.
Vėliau jaunosios poros gyvenimą ištiko nesėkmė – A.Karobliui jau dirbant Grinkiškyje, ši pora išsiskyrė.
Vidurinę mokyklą iškeitė į aukštąją
1967 metų vasarą A.Karoblis paliko Grinkiškį ir išvažiavo dirbti asistentu Kauno politechnikos instituto Bendrosios matematikos katedroje. Po poros metų vedė buvusią Joniškėlio vidurinės mokyklos bendraklasę ir bendraamžę Daivą Dragašiūtę.
1970 – 1973 metais A.Karoblis mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje, jo mokslinis vadovas buvo šio universiteto rektorius Jonas Kubilius. Baigęs aspirantūrą, A.Karoblis apsigynė mokslinę disertaciją iš tikimybių teorijos ir gavo fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) laipsnį. Beje, jo disertacijos mokslinis vadovas buvo matematikas profesorius Algimantas Bikelis, mokęsis Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
Apsigynęs disertaciją, A.Karoblis gavo vyr.dėstytojo pareigas, o 1978 metais jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. Kauno politechnikos instituto studentams A.Karoblis dėstė matematiką iki pat 1990 metų, kai buvo kauniečių išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, kuris tų metų kovą paskelbė nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Knygos „Antanas Karoblis“ autorė B.S.Sabaitė rašo, jog A.Karoblis parašė daug mokslinių straipsnių, parengė doktorantų, kurie apsigynė matematikos mokslų daktaro disertacijas. Buvo parašęs habilituoto daktaro disertaciją, tačiau aktyvus politinis ir visuomeninis darbas sutrukdė ją apsiginti. Ne vienerius metus aktyviai dalyvavo rengdamas Lietuvos komandas buvusios SSRS matematikų olimpiadoms. Jį mėgo studentai, gerbė kolegos dėstytojai.
Pastvėrė Atgimimo vėjai
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Lietuvoje padvelkus Atgimimo vėjams, A.Karoblis vienas pirmųjų stojo į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio gretas. Tai nenuostabu žinant jo ir jo tėvų praeitį, antisovietines pažiūras.
A.Karoblis dalyvavo garsiajame 1988 metų birželio 3 dieną Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame šalies intelektualų susirinkime, kur buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Įsteigė LPS tarybą Kauno politechnikos institute ir jai vadovavo, buvo išrinktas į LPS Kauno miesto tarybą.1988 metais jis buvo vienas Sąjūdžio rengiamų susirinkimų ir mitingų Kaune organizatorių.
Pasak Kauno istorijos metraščio (2000 m.), „Kauno sąjūdžio lyderiai gerokai skyrėsi nuo Vilniuje veikusių sąjūdininkų. Visų pirma Kauno sąjūdžio tarybos nariai, su retomis ir nereikšmingomis išimtimis, nepriklausė biurokratiniam valdančiųjų elitui. Vilniaus sąjūdininkų vadovybėje dominavo garsūs ir pakankamai aukštas pareigas einantys mokslinės bei meninės inteligentijos atstovai, kurie veikė Sąjūdžio politiką. Vilniaus sąjūdininkai buvo labiau linkę į kompromisų su sovietine vadovybe paiešką. Gana greitai Kauno sąjūdininkų grupė, kuri neturėjo nei galimybių, nei noro siekti bendradarbiavimo su okupacine valdžia, tapo aktyviausia ir radikaliausiai nusiteikusia Sąjūdžio jėga.
Kauno taryba daug anksčiau nei Sąjūdis pritarė Lietuvos nepriklausomybės idėjai ir 1989 metų pradžioje pasirinko kompromisų nepripažįstantį nepriklausomybės atkūrimo kelią.
Vėlesnė Sąjūdžio idėjų raida priartėjo prie Kauno tarybos nuostatų ir 1989 metų pabaigoje radikalių nepriklausomybės šalininkų idėjos apėmė visą Sąjūdį“.
Vis dėlto ilgainiui Kauno sąjūdininkai, tarp jų ir A.Karoblis, buvo išstumti iš politikos.
Universiteto atkūrėjas
Tačiau tai bus kiek vėliau, o 1989 metais viena A.Karoblio idėjų buvo atkurti Kaune Vytauto Didžiojo universitetą. Apie tai jis tarėsi su JAV gyvenančiais lietuvių intelektualais, iš kurių tikėjosi ne tik finansinės paramos, bet ir kad bent dalis jų atvyks dėstyti į naująjį universitetą. Po ilgų diskusijų 1989 metais universitetą atkurti pavyko. Jo rektoriumi buvo išrinktas iš JAV Kalifornijos universiteto atvykęs informatikos profesorius Algirdas Avižienis, prorektoriumi – mokslų daktaras docentas A.Karoblis.
Faktiškai jis tuo metu ir vadovavo šiai aukštajai mokyklai, juo labiau, kad sovietų valdžia delsė išduoti leidimą A.Avižieniui atvykti į Lietuvą. Ant A.Karoblio pečių gulė universiteto administravimas, o tai pirmaisiais jo atkūrimo mėnesiais buvo nelengva.
Vėliau, kai A.Karobliui teko persikelti dirbti į Vilnių Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje ir atsisakyti darbo VDU administracijoje, jis buvo paskirtas šio universiteto Informatikos fakulteto Taikomosios informatikos katedros docentu ir šias pareigas ėjo iki pat mirties.
2009 metais akademikas Jurgis Vilemas rašė: „Esu įsitikinęs, kad jei ne Antano Karoblio ryžtas, atkaklumas ir pasišventimas kilniai idėjai, Vytauto Didžiojo universitetas nebūtų pradėjęs veikti 1989 metais. Šiuo ypač sunkiu laikotarpiu pasireiškė Antano talentas, energija ir pasiaukojimas. Deja, iki šiol A.Karoblio vaidmuo yra aiškiai neįvertinamas“.
Steigti banką atsisakė
Kauno Sąjūdžio tarybai siūlant kandidatus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, Kauno Sąjūdis rekomendavo A.Karoblį, tačiau jis balotiruotis atsisakė užleisdamas vietoje savęs kitus.
Tačiau paaiškėjus, jog Šilutės rajone rinkimuose į AT Sąjūdžio iškeltas kandidatas yra silpnas, o jo konkurentas, buvęs komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius, – vis dar populiarus, LPS pirmininkas Vytautas Landsbergis paprašė A.Karoblį balotiruotis į AT Pagėgių rinkimų apygardoje.
A.Karoblis nusileido ir nors būdamas iš kito Lietuvos krašto, savo susitikimuose su pamario žmonėmis sugebėjo patikti to krašto žmonėms. Jie išrinko A.Karoblį Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu.
Rinkimų išvakarėse jis Šilutės rajono laikraštyje „Pamarys“ pasisakė taip: „Galbūt kai kam tapti deputatu reikia mirtinai – tarnybos, prestižo ar kitokiais sumetimais. Aš tokių bėdų neturiu. Neišrinks – toliau dirbsiu mokslinį ir visuomeniniį darbą tos pačios Lietuvos labui. Kandidatu tapau tik todėl, kad kvietė, siūlė Sąjūdis, kad manimi pasitikėjo“.
Jo 10 punktų rinkimų programoje buvo ir tokie punktai: „Dešimt Dievo įsakymų – Lietuvos kelias į dorą. Grąžinkime Dievo dvasią į kiekvieną lietuvišką pastogę“; „Švietimui ir kultūrai – ypatingą dėmesį ir tautinį pagrindą, mokslui – pasaulinį lygį“; „Švarus oras, vanduo, mylima žemė – švari mūsų sąžinė“ ir kt. Nenuostabu, kad jis rinkimuose įveikė konkurentą komunistą.
O vėliau jam teko istorinė misija ir garbė kartu su savo kolegomis pasirašyti Lietuvos nepriklausomybę paskelbusį Kovo 11 aktą.
Tačiau ilgainiui tarp AT pirmininko V.Landsbergio ir A.Karoblio atsirado nesutarimų. Pirmasis – kai A.Karoblis įsitraukė į diplomato Stasio Lozoraičio rinkimų Lietuvos Prezidentu kampaniją, netgi jai vadovavo. Tai nepatiko šalies prezidentu svajojusiam tapti V.Landsbergiui (prezidentu tada netapo nei V.Landsbergis, nei S.Lozoraitis – daugiausia balsų surinko buvęs Lietuvos komunistų vadovas Algirdas Brazauskas).
Nepatiko V.Landsbergiui ir tai, jog žlugus 1991 metų rugpjūčio perversmui Maskvoje, A.Karoblis su keletu kitų deputatų atliko kratą Lietuvos KGB komitete ir išvarė kagėbistus iš jų rūmų. „Jausdamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko nepasitenkinimą mano poelgiu, fakto apie kagėbistų pažeminimą – atliktą kratą ir išvarymą iš pastato – neviešinau. Nebuvo jis pagarsintas ir AT posėdyje“, – prisiminė A.Karoblis.
Kai AT baigė darbą ir buvo išrinktas Seimas, A.Karoblis gavo pasiūlymų dirbti bankuose, siūlyta jam steigti ir savo banką (tuo metu prasidėjo bankų veiklos bumas), bet A.Karoblis grįžo dirbti į VDU docentu.
Po revoliucijų iškyla putos
A.Karoblis vienas pirmųjų suvokė – juk jo protas buvo loginis, matematinis – kad naujoji Lietuvos valdžia nuėjo ne tuo keliu, kurį žadėjo tautai Sąjūdžio mitinguose. Kad į paviršių iškilo putos, teršalai, kurie visada iškyla po revoliucijų ir nustumia idealistus. Toms putoms svarbiausia – valdžia ir milijonai.
Dar 1991 metų birželį savo dienoraštyje A.Karoblis užrašė: „Jau daugiau kaip metai, kai esu įsitikinęs, kad nei buvusioji, nei esamoji Vyriausybė, nei parlamentas, nei jo vadovai, nei Žemės ūkio ministerijos vadovai neturi aiškios Lietuvos žemės ūkio kūrimo, formavimo koncepcijos. Kelia nerimą ir Žemės ūkio reformos projektas, kuris nėra orientuotas į ekonomiškai perspektyvaus ūkio kūrimą. Šiuo klausimu esu su daugeliu šnekėjęs (agrarinės komisijos nariais, žemės ūkio ministru, pavaduotoju, deputatais, Landsbergiu ir t.t.). Dauguma skėsteli rankomis iš esmės pritardami, kiti bando įrodinėti, kad su laiku viskas susitvarkys savaime“.
Po mėnesio: „Man jau didžiulį nerimą kelia Žemės ūkio reformos įstatymas, o juo labiau žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo projektas. Tai įstatymai, kurių įgyvendinimas gali sukelti chaosą kaime. Jie visai neorientuoti į ekonomiškai perspektyvaus ūkio (privataus) kūrimą. Pagrindinis jų uždavinys – išsidalinti žemę ir valstybinių-kolektyvinių ūkių turtą. Visai nekeliama problema: kaip po to ūkininkauti? Koks ūkis bus po 10-30 metų? Apskritai nėra žemės ūkio vystymo koncepcijos“.
Šiandien žinome, matome: tuometinis A.Karoblio nerimas buvo visiškai pagrįstas ir visos jo baimės išsipildė su kaupu.
Parlamentaras pateikdavo savo siūlymus AT vadovams, Vyriausybei, kaip reikėtų tobulinti žemės reformą kaime bei spręsti kitas ekonomines problemas, tačiau tai likdavo be atsako.
Šiandien tiesiog baisu skaityti, tarkim, A.Karoblio nuogąstavimus dėl neteisingos politikos kaime, kuriuos jis paskelbė „Lietuvos aide“ 1992 metų sausį savo straipsnyje „Kaimui reikia padėti“: „Dėl nedidelio žemės ploto nemažai ūkių bus nerentabilūs, merdės, o vėliau bankrutuos. Jų savininkai bus materialiai sužlugdyti, dvasiškai traumuoti, turės ieškoti kito verslo ar darbo. Dar nelaimingesni jausis tie, kurie bus pasistatę ar pradėję statytis naujus pastatus. (…) Visiškai tikėtina, kad po 5-10 metų teks daryti kitą žemės reformą. Ji bus daug skausmingesnė žmonėms, negu kad būtų dabar iš karto daroma“. Šie ir daug kitų loginio proto mokslininko A.Karoblio pranašavimų buvo absoliučiai tikslūs.
A.Karoblis griežtai pasisakė prieš partijų „juodąsias buhalterijas“ ir kitą nelegalią paramą, kurią partijos gauna iš verslo lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų bei struktūrų, reikalavo, kad teisėsaugos institucijos neslėptų šios tiesos nuo visuomenės, o partijos – apsivalytų, t.y. viešai pripažintų naudojimosi nelegalia parama faktus ir atleistų iš savo gretų tai padariusius asmenis.
„Jei kuris nors asmuo pasiūlė nelegalią paramą Seimo nariui arba jo partijai, Seimo narys privalo per tris dienas apie tai raštiškai pranešti Antikorupcijos komisijai arba teisėsaugos institucijai“, – siūlė A.Karoblis.
Į Aukščiausiąją Tarybą A.Karoblį iškėlę Šilutės sąjūdininkai už šias ir kitas A.Karoblio kritines mintis jo viešai atsižadėjo.
Sumanė naują Sąjūdį
Suprasdamas, kad išdavusiems Sąjūdžio idealus ir prisiplakėliams būtina atsvara, A.Karoblis dar 1993 metais sumanė naują Sąjūdį.
Jo 1996 metais pasiūlyto naujojo Sąjūdžio pavadinimas buvo „Lietuvos sambūris“, o šūkis – „Prikelkime Lietuvą!“. A.Karoblis kūrė jį pasitardamas su lietuvių išeiviais užsienyje. Viena „Sambūrio“ idėjų buvo priešintis valdžios nustatytai rinkimų sistemai, kai balsuojama už partijas. A.Karoblis siūlė rotaciją. Suprantama, „elitui“, kuriam dabartinė rinkimų tvarka užtikrino galimybę dešimtmečius nepajudinamai sėdėti Seime, šis A.Karoblio siūlymas labai nepatiko ir daug kas suvienijo jėgas prieš A.Karoblio idėjas ir jį patį.
„Visuomenė, jei jai rūpi Lietuvos ateitis, jei rūpi, apie ką ji svajojo, turi įsijungti į kūrimo procesą. Užtenka leisti daryti už mus vadams. Jie sukuria programas, nesiremdami mokslininkų, ekspertų tyrimais, joms nepritaria visuomenė, ryšys tarp realybės ir žmonių poreikių yra nutrūkęs. Tik per tokį visuomenės judėjimą bus galima ką nors padaryti“, – ragino steigti „Lietuvos sambūrio“ komitetus miestuose ir rajonuose A.Karoblis.
1996 metais „Kauno dienoje“ A.Karoblis išdėstė mintis, kam reikalingas naujas visuomenės judėjimas. „Dabar veikiančios Lietuvoje politinės partijos ir organizacijos savo interesus kelia aukščiau už visuomenės. Jų pagrindinis siekis yra prastumti kuo daugiau savo žmonių į valdžią, neatsižvelgiant į jų tinkamumą pareigoms. Beveik visos partijos serga „nepakeičiamų vadų“ ir jiems „nuolankių tarnų“ sindromu. Jie ir pretenduos į būsimąjį Seimą“. Argi netaikliai apibūdinta tiek to meto, tiek ir dabartinė Lietuvos politika?
A.Karoblis tikėjosi, jog jo suburtasis „Lietuvos sambūris“ per visuomeninius komitetus regionuose darys poveikį vietos ir centrinei valdžioms. Tačiau jos tuo metu buvo jau per daug įsigalėję, o visuomenė – jau pernelyg nusivylusi politika, o gal dar per mažai ragavusi naujojo laiko vargų, kad masiškai palaikytų raginimus „prikelti Lietuvą“.
Oficialiai teigiama, kad A.Karoblio sumanytasis „Lietuvos sambūris“ po dvejų metų, 1998-aisiais, nutrūko dėl finansinių sunkumų. Tačiau turbūt priežasčių būta ir politinių.
Nusivylimas ir mirtis
Nusivylęs A.Karoblis paliko dešiniuosius politikus ir 1998 metais įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), net kurį laiką vadovavo šios partijos Kauno rajono skyriui. Jis tikėjosi, jog ji geriau negu kitos atspindės socialinius šalies žmonių lūkesčius. Tačiau kai prie šios partijos gudriai prisijungė Lietuvos darbo demokratinė partija (LDDP) – tiesioginė buvusios Komunistų partijos palikuonė ir tradicijų perėmėja – A.Karoblis protestuodamas prieš LSDP ir LDDP susiliejimą 2002 metais išstojo iš LSDP.
A.Karoblį kaip žmogų ir jo požiūrį į kitus žmones padeda suprasti, pavyzdžiui, kad ir toks jo atsakymas į „Mūsų balso“ žurnalisto klausimus 2000 metais spausdintame interviu: „Už kokias savybes gerbiate žmogų?“ – paklausė „Mūsų balsas“. „Už teisingumą, išsilavinimą ir logišką mąstymą“, – atsakė A.Karoblis.
A.Karoblis daug rašė spaudoje apie netobulą rinkimų sistemą, kuri sureguliuota taip, kad nesvarbu, kas, kaip ir už ką balsuotų – į valdžią patenka vis tie patys asmenys. Taip pat apie netinkamą valstybės valdymo sistemą. Jis atkreipė žmonių dėmesį (tiesą sakant, jie ir patys tai žinojo ir žino) į nevykusią „prichvatizaciją“, buvo nusistatęs prieš abejotiną, skubotą Lietuvos pramonės išpardavimą užsieniečiams. „Negi Lietuvoje nėra protingų, dorų žmonių, negi tik užsienis gali mus išgelbėti?“ – ne kartą spaudoje klausė A.Karoblis.
Jo nusivylimas naująja valdžia, kurį galima pavadinti šio žmogaus tragedija (aišku, ne vien jo, bet ir tūkstančių kitų Lietuvos žmonių), ir kaip pasekmė – perėjimas į LSDP stovyklą nebuvo suprastas radikaliajame Kaune: A.Karoblio 2002 metais nebeišrinko į Kauno miesto tarybą, kurioje jis prieš tai buvo.
1994 metais įsteigus Signatarų klubą, A.Karoblis netrukus buvo išrinktas jo kancleriu. Šioms pareigoms jis skyrė nemažai laiko, be to, rašė savo prisiminimus. Juos rašė labai atvirai, nieko neslėpdamas ir neglaistydamas. Jo kolegai signatarui Leonui Milčiui 2006 metų pabaigoje paklausus, ar Antanas nebijąs atvirai rašyti atsiminimų, šis atsakė, kad rašo tik tiesą, paremtą faktais, kurių niekas neužginčys. A.Karoblio prisiminimai taip ir liko didesniu tiražu neišleisti – tiesa mažai kam patinka.
2003 metais A.Karobliui buvo operuotas navikas. Tyrimai rodė, kad nepiktybinis, tačiau 2005 metais liga atsinaujino. Vėl buvo manoma, kad su buvusiu naviku nėra nieko bendro, ieškota kitų priežasčių. O 2006 metų rgupjūčio 31 d. išoperuotas jau piktybinis navikas. Po to – spindulinis gydymas, chemoterapija, skydliaukės šalinimas.
2007 metų birželį Antanas su žmona Daiva planavo savo namuose surengti klasės susitikimą – visiems klasės draugams ir draugėms paskambino, sukvietė.
Nespėjo: 2007 metų birželio 19 dieną Antanas Karoblis mirė. Jam tada ėjo 67-ieji. Palaidotas Kauno miesto Petrašiūnų kapinėse.
Tėčio ramstis
A.Karoblio antroji žmona Daiva Dragašiūtė-Karoblienė, dirbusi Lietuvos veterinarijos akademijoje statybos inžiniere, vėliau – prorektore, pažinojusi savo vyrą nuo pat Joniškėlio vidurinės mokyklos septintosios klasės, savo prisiminimuose rašo, jog Antanas dar vaikystėje pasižymėjo kaip matematikas.
„Jeigu nesugebėdavau išspręsti uždavinių, visada pagelbėdavo Antanas. O jau nuo manęs nusirašydavo kitos draugės. Buvo tik viena bėda – labai sudėtingi uždavinių sprendimai. Antanas neturėdavo laiko mokytis formulių, tai jas kurdavo pats ir matematikos mokytojui būdavo aišku, kas tuo uždavinius sprendė“, – prisimena D.Karoblienė.
Pasak jos, gyvenime Antanas buvo atlapaširdis, dažnai patikėdavo kitais asmenimis ir sunkiai pritardavo šeimos narių nuomonei. „Pakovoti dėl kitų žmonių jam buvo daug svarbiau nei dėl savo artimųjų. Jis norėjo visur dalyvauti, visiems padėti, tam netausodamas laiko ir sveikatos“.
Pasitraukęs iš politinės veiklos („Didysis idealistas kapituliavo“, – kiek ironiškai pripažino D.Karoblienė), jos vyras daugiau laiko turėjo anūkams, aktyviai dalyvavo Kauno Romainių bendruomenės veikloje, Kovo 11-sios signatarų klubo darbe, dėstė matematiką Vytauto Didžiojo universitete. Pasirodžius knygoms apie Sąjūdžio veiklą ir radęs jose daug iškraipytų faktų, rengėsi pats parašyti knygą, bet nesuspėjo. Iki paskutinių gyvenimo dienų vis skirdavo laiko matematikai, užrašinėdavo savo samprotavimus.
Pasakoja A.Karoblio sūnus iš pirmosios santuokos Remigijus Karoblis, nemažai laiko gyvenęs kartu su tėvu: „Man jis buvau daugiau draugas nei tėvas. Iki gilių išnaktų juokaudavome, diskutuodavome, ginčydavomės politikos, ekonomikos, gyvenimo ir kitais klausimais. Jis rasdavo bendrą kalbą ir su senu, ir su jaunu. Ne kartą iš savo draugų, bendradarbių girdėjau: „Koks tavo tėtis fainas“.
Dėmesingas visiems aplinkiniams. Tėčio buvo prastokas regėjimas, važiuodamas mašina pro autobusų stotelę, esančią prie namų, sunkiai atpažindavo ten stovinčius žmones. Todėl, kad neliktų nepasisveikinęs su kokiu pažįstamu, sveikindavosi su visais ten esančiais.
Dabar Seimo nariai važinėja prestižinės klasės automobiliais ir nesuka savo galvos, kaip gyvena tauta. 1991 metais Aukščiausiosios Tarybos deputatams dalijo paskyras „Žiguli“ automobiliams, – tėtė neėmė. Sakė: „Ką žmonės pasakys, dabar visi taip sunkiai gyvena“. Iš esmės tai, ką žmonės pasakys, ir padorumas jam trukdė lipti per kitų galvas ir užimti aukštesnius politinius ar kitokius postus“.
„Tėtis neskirstė žmonių – su visais bendraudavo vienodai pagarbiai. Pernelyg visais pasitikėjo. Nors dažnai dėl šios būdo savybės nukentėdavo, tai nepakeitė jo požiūrio (gal tai buvo viltis – jei aš į žmones žvelgsiu su pasitikėjimu, tai galiausiai ir jie taip pradės žvelgti į kitus). Jam atrodė, kad visi taip pat kaip jis myli Lietuvą, kad visi taip pat kaip jis trokšta Lietuvos suklestėjimo“, – prisimena A.Karoblio duktė Aistė Karoblytė-Dominienė.
Pripažinusi, kad buityje su tėčiu buvo sunku, A.Karoblio dukra neslepia: „Tėčio veiklai nemažai įtakos turėjo ir jo žmona – mano mama. Manau, daug savo gyvenimo laimėjimų ir pasiekimų tėčiui pavyko įgyvendinti padedant mamai. Ne tiesiogine ar buitinio komforto suteikimo prasme, o pažangios, inteklektualios, naujovėms ir idėjoms atviros atmosferos sukūrimo šeimoje prasme. Ir manau – ne tėtis mamos, o mama buvo tėčio ramstis gyvenime“.
Šis paskutinis A.Karoblio dukters sakinys tarsi rodo: kad ir kokios būtų svarbios ir reikšmingos politikos bei jų garbintojai vyrai politikai, atiduodantys save visą visuomeninei veiklai, vis dėlto pamatiniai dalykai žmogaus gyvenime yra kiti, kitokie.
Ir moterims, matyt, Dievo duota juos suvokti geriau negu vyrams.
Feliksas Žemulis
Daivos Karoblienės asmeninio archyvo nuotraukos
