Gaila, kad mūsų viešoji erdvė itin skurdi rimtoms diskusijoms, debatams, į juos neįtraukiama akademinė visuomenė, moksleivija, studentai, ypač išeivija.
Galbūt valdžiai yra paranki susiklosčiusi status quo, kuomet nesigirdi rimtų protesto balsų, akcijų, konceptualių pasiūlymų.
Mane, kaip mokslo sąjungos narį refleksiškai veikia bet kokia kaina politikų, ministrų, netgi kolegų loginių sprendimų pateisinimas įstatymais, direktyvomis, aktais.
Žodžiai visuomet privalo būti derinami su realiais darbais, kitaip plėtojasi demagogija, pažadų dalinimas.
Turbūt sunkiai rasime Europoje valstybę, kur reformos net neketina sulaukti savo išbaigtinės stadijos, išvadų pateikimo, kaip Lietuva.
Apie kultūrą, mokslą, švietimą galima kalbėti ištisas valandas, absoliučiai niekas nesikeičia, vežimas kaip toje Krylovo pasakėčioje nejuda iš vietos net per geriausią norą.
Nesuvokiamos pasyvumo apraiškos
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. man kaip būsimam abiturientui, studentui lyg ant delno buvo aišku, kokia yra šalies ateities vystymosi, raidos vizija. Aš visada vykdamas į sostinę žinojau, kad dar egzistuoja mažos krautuvėlės, jaukūs, kava dvelkiantys spaudos kioskeliai, kur nusipirksiu metodinį, šviečiamąjį laikraštį, savaitraštį, žurnalą?
Aš pasąmonėje nesuvokiu, kuo motyvuotas periodikos visiškas numarinimas ir internetinės erdvės užvertimas verstine produkcija? Mes neturime leidinių apie pedagogiką, archeologiją, etnokultūrą, išlikę skaitiniai yra nekokybiška produkcija, neturinti jokio orginalumo, savitumo.
Kur prapuolė tautinės mokyklos ideologai kaip Darius Kuolys, Algis Krupavičius, VPU auklėtiniai? Negi jie nebeturi laiko, noro, valios, kantrybės pasiūlyti savo matymą, idėjas, planus, kurti asociaciją, kultūros, mokslo draugijas ir pan?
Bet kuris istorikas primintų, kokia visuomeninių organizacijų, spaudos priemonių sklaida buvo tarpukaryje, leidinius turėjo ateitininkai, kudirkaičiai, skautai.
Kur Jurbarko istorijos mokytojų laikraštis – „Karšuva“, VPU – „Šviesa“?
Ką ruošia VU komunikacijos fakultetas, ugdymo įstaigų žurnalistikos būreliai?
Duosiu prizą, jei rajoniniame laikraštyje rasite rimtą solidų metodinį straipsnį, kurį parašytų gimnazistas, direktorius, pavaduotojas, auklėtojas. Apie pasidalinimą su užsienio kolegomis patirtimi net neverta aušinti burnos.
Nuosekliai apie tai rašau, kalbu ir nerandu fundamentalaus atsakymo, kodėl?
ŠMSM primeta skubias instrukcijas ir jas aklai vykdo visi – nuo mažo iki didelio. Negi per visą šalį nėra nei vieno lyderio, aktyvisto, kuris pasakytų aiškiai stop visokioms reorganizacijoms, o telkimės, burkimės kartu nuveikti prasmingus darbus, apie ką pastoviai kalba pirmininkai Mokslininkų Sąjungos suvažiavimuose.
Nebėra lėšų archeologijos, etnografijos, kraštotyros ekspedicijoms, stovykloms, provincijose lektoriai ne itin kviečiami, kas viešai LRT eterio metu ragina licėjų, gimnazijų mokinius dalyvauti mokslinės veiklos pradmenyse, susipažinti su tyrėjais, išradėjais, laborantais, teikti savo alternatyvas knygynams, leidykloms, vadovėlių autoriams, patys kuria padalomąją medžiagą, chrestomatijas ir pan? Yra Lietuvoje tiek gabių mokinių, kad stebisi net užsienio Alma Mater prelegentai. Deja, nėra jokio judesio iš ypač aukštų valdininkų ministerijoje, prezidentūroje juos paskatinti, padrąsinti. Kalėdinės eglutės įžiebimas dar nėra gestas bendradarbiavimui.
O šaliai ateityje reikės pakeisti į užtarnautą poilsį išeinančius docentus, daktarus, alumnus.
Kieno rogės – tas ir užsako melodiją
Google paieškos sistemoje nesunku rasti, kiek Lietuva turi universitetų, institutų, akademijų, kolegijų, kokie fakultetai, kas dėsto, katedros ir pan.
Tiesa vis dar neištrinami LEU kontaktai, kai jau keturi metai šios pedagogų rengimo bazės nėra nei kvapo. Apie tai būtinai brūkštelsiu atskiras savo įžvalgas.
Seime yra švietimo, mokslo, kultūros komitetas, kurio pirmininku ilgą laiką buvo mano buvęs dėstytojas, archeologijos praktikos vadovas docentas Eugenijus Jovaiša.
Statutas aiškiai deklaruoja galimybę universitetams patiems disponuoti finansais, studijų krepšeliu, programomis, mokslinių tyrimų galimybėmis, tarpdisciplininių ryšių plėtra ir pan.
Dabar pateikiu konkrečius pavyzdžius įrodančius, kad tai yra viso labo tik gražios ir skambios tirados, frazės – bet ne daugiau.
2016 m. LEU prorektorius Aivas Ragauskas Senato tarybos posėdyje pasakė, kad mokytojų rengimas šalyje turi daug ydų, diskutuotinų variantų. Kolegos humanitarai silpnai vykdo tarptautinius projektus su užsienio partneriais, beveik nerašomos kolektyvinės monografijos ir t. t.
Po kiekvieno užsibrėžto tikslo, siekio, natūralu, kad visi nori regėti konkrečius rezultatus, naudos kaštus, analizes.
Ši buvusio mano dėstytojo, garbaus medievistikos profesionalo kalba, deja, buvo pirma ir paskutinė. Tokie statybų magnatai, kaip Avulis, Dargis, visiškai nieko bendro neturėdami su mokslu, bet kažkokiu mistiniu būdu atsidūrę mokslo reikalų svarstymo komisijoje ar grupėje, iš esmės tai neturi reikšmės, vyko sąmoningai per fakultetus ir sekė studentams pasakaites prieš miegą, kad verslui nesvarbūs pinigai – o idėja.
Kam prireikė Europos lygio unikalių pastatų, stadiono, sporto komplekso nesunkiai papasakos buvę dėstytojai, parašę ne vieną studiją, žinyną. Čia privalėjo dygti dangoraižiai, prekybos centai ir visokie statiniai.
Bandę paprieštarauti, oponuoti reorganizavimo architektams buvo nutildyti, maždaug nepatinka, naujai sukurtoje Švietimo Akademijoje – nedirbsite. Suraskite VDU bibliotekoje Zenono Bajoriūno pedagogikos veikalus.
Vasarą Jurbarkas minėjo Magdeburgo teisių jubiliejų. Buvo proga pakalbinti žymų kalbininką iš Šiaulių miesto. Dėl etinių taisyklių jo pavardės neminėsiu. Buvo gražiai ministrės paprašyta palikti Šiaurės Lietuvoje mokslo židinį – universitetą, rengusį defektologus, ikimokyklinio ugdymo specialistus. Numota ranka, drėbtelta keletą frazių ir tiek. Nevadovauk. Kaimo traktoristo žargonu.
Perspektyvoje užkliūna uostamiestis, stipri, erdvias patalpas, sporto kompleksą turinti Kauno kolegija, vėlgi užkulisiniais gandais, o gal lobistiniu užmoju planuojama sujungti su Marijampolės kolegija.
Ar įžvelgiate loginę prasmę, paaiškinimą? Turbūt netoli 300 000 gyventojų turintis didmiestis taptų vos 60 000 gyventojų miesto filialu?
O kaip bus su darbuotojais, jų etatiniu apmokėjimu, kelionių kompensavimu?
Dabar ministerijai svarbu, kad neštų aukštojo mokslo reprezentantai pelną. Jo nebus, neliks mokslinių tyrimų centrų, kam ta lituanistika VU ir kiti reikšmingi centrai?
Ar mokslininkas nori atmerkti vokus?
Štai jums tik maži fragmentai apie tariamą autonomiją, pasirinkimo galimybes.
Negana to, buvę docentai, habilituoti daktarai, pasibaigus jų sutartims su universitetais, tarsi nereikalingos atliekos yra eliminuojami iš tolimesnių tyrimų, pagalbos disertantams.
Bibliotekos savaime panaikina jų paskyras, prieigas prie duomenų bazės, OCARDIS sistemos.
Mokslininkai savo laikraštyje apie tai rašo nuolatos. Reakcijos net neverta sulaukti iš ekspertų.
Reorganizavimas žengia septynmyliais žingsniais, tačiau jūs pastebėkite, kokį biurokratinį kadrų aparatą išvystė ŠMSM, išdygo Ugdymo plėtotės centras, egzaminų vertinimo centras, Švietimo agentūra ir gyvas tuntas kontorėlių, gebančių kurtis sau šiltas darbo vieteles, saviems bičiuliams ir siurbti ES pinigėlius.
Bet kas bus, kai ta melžiama karvutė užruks? Ar turi ministerija planą ,,B“?
Ar skatinami jauni mokslininkai, išradėjai, paskiriamos stipendijos, premijos?
Padangų gaisras Alytuje, Corona pandemijos katastrofiškas valdymas, reguliavimas suponavo aiškią realybę, kad stinga virusologų, imunologų, geodezininkų, hidrologų ir kitų sferų profesionalų.
Aš primygtinai kolegas mokslininkus siūlau busti iš gilaus letargo ir išsikovojus savarankiškumą vystyti tyrimus, išradimus, idant gerinti regioninę politiką ir ekonominį funkcionavimą.
Akivaizdžiai matosi, kad laukti naujų pokyčių po rinkimų nebeverta. Perdaug prarasta laiko.
Ruslanas Baranauskas – mokslo bendruomenės atstovas – humanitaras
