Baisogala didžiuojasi visų gerbiama „Imantų“ bendruomenės nare Minolija Pelėdiene – plačios, jautrios širdies žmogumi.
Giliai įmintos pėdos
Jai įgimtas Tėvynės, savo žemės jausmas. Meilę tėviškei, gimtinei Minolija išlieja eilėmis, kurios jau yra sugulusios į jos eilėraščių rinkinėlį. Moters namai – ištisas muziejus, ji visą gyvenimą kaupia vertingus praeities daiktus, juos mielai rodo užklydusiems svečiams. Giliai tikinti moteris dažnai lanko bažnyčią, siuva rūbus bažnytinėms šventėms. Minolijos namų neaplenkia žurnalistai – juk ji yra tikras kaimo grynuolis, sugeba vaizdingai pasakoti, turi šviesią atmintį. Atrodo, kad jos gyvenimo tikslas – pamatyti, kas yra svarbu, ateiti į pagalbą, padėti, patarti. Kai įsikūrusi „Imantų“ bendruomenė neturėjo savo patalpų, Minolija pasiūlė įregistruoti jos namuose, leido rengti susirinkimus. Jos dovana bendruomenei – audimo staklės.
Liūdnas žvilgsnis į mirusią tėviškę
Minolija liūdnai sako: „ Buvusio Liaudiškių kaimo neliko. Išdainavo…“ Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, paaiškina: „Tėvas turėjo 8 brolius, jie užlipdavo ant šiaudinio namo stogo ir imdavo groti (pasikeisdami, nes turėjo tik keturis muzikos instrumentus), o tuo metu iš visų pakampių susirinkdavo jaunimas linksmintis. Atėjo sykį kaimynė Krilavitienė ir sako: „Vaikeliai, tiek daug nešokit ir nedainuokit, išdainuosit kaimą.“ Taip ir atsitiko. Kaimo neliko. Visi senieji su visom dainom iškeliavo į Amžinybę, o kurie liko, – numelioravo. Neliko nė vieno pastato, nė vieno žmogaus. Visi išvažinėjo kas sau. Į Šeduvą, Baisogalą, kitur.“
Išsikėlė ir Minolijos tėvai. Kaimo vietoje dabar tušti laukai, kuriuose nėra gyvybės. Bet Minolijai jos kaimas gyvas. Nors ji savo sukurtame eilėraštyje skundžiasi, jog
Nėra mamos, šiltos gryčios,
Beržais kvepiančios seklyčios,
bet čia gyva genties atmintis, kurios pamiršti neįmanoma:
Randu krosnį – sausą molį,
Puolu apkabint kaip brolį.
Minolija kaimo gyvybę jaučia visa savo esatimi: „Vakare atsigulu, užsimerkiu ir einu per kaimą. Apeinu visas trisdešimt šešias kaimo trobas. Toks didelis, turtingas kaimas buvo…“
Tėviškės trauka neįveikiama
Minolijos tėvai atėjo gyventi ne taip toli nuo gimtųjų namų – į Baisogalą. Ji pati 25 metus gyveno Kaune. Grįžo į Baisogalą 1990–aisiais. Širdis traukė į tėviškę, į tą žemę, kur savo laiku jaukiai gūžėsi 36 sodybos, pilnos vaikų klegesio, nesibaigiančių kaimo darbų ir ramios sekmadienių tylos.
Minolijai rūpėjo atgaivinti buvusio kaimo sakralinius ženklus. Ji mena, kad 1942 metais prie Sidabrupio upelio buvo pastatyta ir aptverta tvorele šv. Jono koplytėlė, dar dvi koplytėlės buvo įkeltos į pušį ir į eglę. Tuo pačiu metu kaimas pastatė ir tris kryžius: Liaudiškių gyventojo Ramanausko žemėje, prie kaimo kapelių ir ties kryžkele Dargužiai – Baisogala–Legečiai– Šeduva. Pusės tų sakralių ženklų neišliko. Sunyko šv. Jono koplytėlė, supuvo pušyje ir eglėje buvusios koplytėlės, o ilgainiui buvo nukirsta ir eglė. Išliko pakelėje tik didžiulė sena pušis, sauganti karo laikų paslaptį.Minolija prisimena pro tą pušį skubėdavusi į mokyklą ir visada pagalvodavusi apie tai, kad 1944 metais buvo nužudyti ir po šia pušimi užkasti trys jauni, gražūs vokiečių kareiviai. Taip pasakodavo kaime, o kapo vietą žymėjo kaimo gyventojų Kizerskių pasodintos ir prižiūrimos gėlės. Kaimo žmogaus prigimtis, tikėjimas bylojo, kad privalu pagerbti mirusius, nes mirtis tautybės neturi.
1990 metais apsilankiusi tėviškėje Minolija pamatė, kad nebeliko prie Liaudiškių kapelių ir Ramanausko žemėje pastatytų kryžių, o ties kryžkele buvęs kryžius laiko labai suniokotas.
Minolijos galvoje gimė graži idėja: atnaujinti sakralius kaimo ženklus. Ties kryžkele melioratoriai buvo atgabenę didžiulį iš žemės išraustą lauko riedulį. Minolija su buvusiu kaimynu Vaclovu Jankausku atnaujino kryžių ir įtvirtino jį ant lauko akmens.Moteris galvojo ir apie pušyje buvusią koplytėlę bei po pušimi besiilsinčius svetimo krašto žmones. Tai idėjai subrandinti prireikė daugiai kaip dvidešimties metų.
Įsimintina diena
Šaltą, vėjuotą gruodžio 23 dieną Liaudiškių kaime susibūrė grupelė žmonių, buvusio Liaudiškių kaimo gyventojai: Minolija Pelėdienė, Danguolė ir Antanas Venckai, Andrius Jankūnas, Stasys Banaitis, medžio drožėjas Edvardas Bielokopitovas, Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis, Baisogalos parapijos klebonas Tomas Janavičius, istorikas Gintautas Pabilionis, „Imantų“ bendruomenės pirmininkas Rimantas Vaitkevičius bei Regina Vaitkevičienė.
Pirmiausia trys ekipažai stabtelėjo ties paminkliniu akmeniu, prie kurio Minolijos lėšomis buvo iš vakaro pritvirtinta nauja lentelė su užrašu: „Jėzau, globok mūsų kaimo vaikus, išblaškytus po pasaulio kraštus“. Paminklinį akmenį pašventino klebonas Tomas Janavičius.
Paskui buvo sustota prie didžiosios pušies. Į ją vyrai įkėlė auksinių rankų meistro E. Bielokopitovo pagamintą koplytėlę su užrašu: „Čia ilsisi trys vokiečių kareiviai, nužudyti 1944 metais“. Ją taip pat pašventino Baisogalos klebonas. Buvo sukalbėtos maldos.
Istorikas Gintautas Pabiulionis pasidžiaugė gražia idėja – Minolijos pastangomis išsaugoti praeitį tautos istorinei atminčiai įtvirtinti. Jis pagyrė medžio drožėjo Edvardo prasmingus meniškus darbus ir pažymėjo, kad bendromis seniūno ir parapijos klebono pastangomis keičiasi ir gražėja Baisogala.
Edvardas Bielokopitovas įvardino Minoliją kaip žmogų, kuris puošia pasaulį. Anot jo, tokiems žmonėms svarbiausia ne materialinės vertybės, o dvasinės pastangos palikti po savęs kažką vertinga ir svarbaus.
Pasak Baisogalos parapijos klebono Tomo Janavičiaus, koplytėlė turi išliekamąją vertę – ji padaryta tikro meistro ranka.
„Imantų“ bendruomenės pirmininkas Rimantas Vaitkevičius kalbėjo apie tai, kad tokie žmonės, kaip Minolija, yra vertybė, kad jos darbai – pavyzdys bendruomenės žmonėms.
Kai siela atsiveria Dievui
Didelis darbas atliktas. Jam atlikti paaukoti keletą metų Minolijos po truputėlį sukaupti skurdžios pensijos pinigėliai. Bet Minolijai tai mažiausiai rūpi. Jai svarbiausia – atiduota moralinė skola tėviškei.
Ir ne taip jau svarbu, kad nakty nebežybsi kaimo žiburiai, vis tiek daugiausia prasmės ten, kur žmogus arčiausiai žemės, kur didingai alsuoja gamta. „Tose vietose, kurias žmogus pamilsta, siela atsiveria Dievui“,– yra pasakęs filosofas Arvydas Juozaitis.
Teesie.
Regina Vaitkevičienė
Foto Rimanto Vaitkevičiaus