Saulėtas rudens 15-osios šeštadienis. Gatvėse ramu ir tuščia. Neskubėdama einu savo mokyklos link. Čia prabėgo nuostabiausi jaunystės metai. Aš ne viena žinau, kad čia susirinks buvę mano klasės draugai. Jau penkiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai mes atsisveikinome su mokykla ir lyg paukščiai iškrikome į visas puses. Mūsų mokykla -V. Valsiūnienes vidurine, įsikūrusi pačiame miesto centre (dabar tai V.Kudirkos progimnazija). O mes – XX abiturientų laida. „Nuskubėjo, nušuoliavo eiklūs mūsų metai, o kada jie nušarmojo – taip ir nepamatėm, ir pribėrė jie sidabro į akis, į plaukus ir širdy (kai pasižiūrim) papilkėję daug kas…“ (P. Zabolockis) Nedrąsūs lyg pirmokėliai renkasi klasiokai. Virpa širdys, dreba kojos. Ar beatpažins draugai? Ar po tiek metų bus jauku ir gera?.. Greitai abejonės dingsta. Veiduose šypsenos. Žinoma, visi pasikeitę, bet jaunatviška šypsena dar tebeišlikusi.
Keliame tostą už susitikimą, prisimename tuos, kurie norėjo atvykti į susitikimą, bet dėl ligų negalėjo. Tylos minute pagerbiame 11 anapilin iškeliavusius draugus, auklėtojus A.Faustaitę ir A.Petronį, kitus mokytojus.
Mus daug kas vadina prarastąja karta. Bet tai juk netiesa! Mes neprarasti. Mes išlikome savimi visus metus, mes jau tada, mokyklos suole, buvome nauji, gal dar tik neatrasti pasauliai.
„Kažkur giliai širdy ir atminty vaikystes mūsų pasakos gyvena“. Laimė ir džiaugsmas yra prisiminti baltą vaikystės drabužį. Kiek čia būta gražių akimirkų! Mūsų pirmoji mokytoja Razmienė tokia supratinga, reikli, griežta, bet mylinti visus. Na tai kas, kad kai kuriems tekdavo pastovėti kampe ar paliktam po pamokų mokytis, ko nebuvo išmokęs namuose. Tai ji mus mokė būti draugiškais, neužgaulioti vienas kito. Ir dar mokė dainuoti. Per pertraukas mes dainuodavome visi alei vieno. Ir tos dainos įsiminė ilgam. O kur dar dramos būrelis ir repeticijos! Ožkytės, zuikiai – puikiai, vilkai, lapės…Tai neužmirštama. Kitados čia būta daug laimės ir džiaugsmo! Taip, „mes iš tų, iš vaikiškų kraštų, kur viskas saulėta, ryšku…“ (V.Reimenis). Deja, visi mes išskrendame iš vaikystės, o ji pasiveja mus senatvėje. „Buvęs laikas ilgam pasiliks… O gyvenimo knygą atvertęs atgalion paskaitysim lapus“ (V.Narvydienė).
O kaip buvo gyventa, o kaip buvo skubėta! Dabar, po daugelio metų, atrodo viskas šventa. Vaikystė išėjo. Kur ji, kas pasakys? Bet nė kiek ne prastesni buvo paauglystės ir jaunystės metai. Juokas, kalbos, šurmulys – tarytum bičių avilys dūgzdavome per pertraukas. Tų reikalų buvo begalės: komjaunimo susirinkimai, sportines varžybos, ansamblio ir chorų repeticijos, vakarėliai, o kur dar vienuoliktoje klasėje pastatyta drama „Sniegutis“! Teko padirbėti ir kaime: rovėme linus, rišome rugius į pėdus, ravėjome, krovėme šieną, kasėme bulves. Juk ne veltui sakoma, kad gražiausias žmogus, kai jis dirba. Nėra nieko šventesnio už dirbantį žmogų. Daugelis bendramokslių mums pavydėdavo auklėtojų A.Faustaitės ir A.Petronio. Tai jų dėka sunkiausieji darbai kolūkyje buvo atliekami be dejonių. Mes laukdavome poilsio akimirkų, kuriomis žaisdavome kaip maži vaikai. Nepamirštama, kaip važiuojant vežimu po darbų laukuose kūrėme operą ir kaip gražiai iškritome iš vežimo. Neužmirštamos talkos kokiai vienišai močiutei ir po to skanios kaimiškos vaišės: riešutai, pienas su obuoliene, sodžiaus obuoliai ar kriaušės. Ir visa tai dėl auklėtojų išradingumo. Nepamirštamos ir kaimo gegužinės (reikėdavo geru darbu užsitarnauti tokią pramogą). Bendras darbas, renginiai, laisvė veikti mus mokė būti nuoširdžiais, kokiais išlikome iki šiolei. Ir dar. Didžioji mūsų dauguma buvo kilę iš darbininkų ir valstiečių šeimų. Mums pažįstamas buvo nepriteklius. Dar ir dabar prisimename, kaip dirbome kolūkyje, kad turėtume pinigėlių išleistuvių vakarui. Šiandien, prisimindami moksleiviško gyvenimo akimirkas, negalime neprisimnti savo mokytojų. Lietuvių kalbos mus mokė griežtasis J.Genys (ne vienas apraudodavom gautą dvejetų už gramatines klaidas diktante). Nepamirštami matematikės I.Kazlauskienė kasdieniniai „patikrinamieji darbai“, tylus ir taktiškas fizikas A.Strielnikas, tolerantiškasis ir visų labai gerbiamas rusų kalbos mokytojas A.Jenčius. Ateiti neišmokus pamokos buvo didžiausia gėdo, nors mokytojas nei bardavo, nei priekaištaudavo. O kur dar chemikė G.Jagminaitė ir įdomios jos pamokos, kai net sudėtingiausios formulės tapdavo įdomiomis ir lengvai išmokstamomis. Šiandien norisi prabilti poeto J.Strielkūno žodžiais: „O kaip žydi, kaip tviska, ko neteks pakartot! Mes prisimenam viską iš gyvenimo to!“
Susitikime rinkome minutę po minutės tas laimingos jaunystės valandas. Baisu buvo kurią nors praleisti neprisiminus. Nepajutome, „kaip prabėgo tie metai jaunystės, baltą šerkšną plaukuos pamatau, raminuosi, kad tai žiedlapiai vyšnios… Na tai kas, kad plaukai jau pabalę, raukšlėmis išvagota kakta, kad pamirštam, nespėjam, negalim, bet širdis visad lieka jauna…“ (J. Gedžius)
V.Valsiūnienės vidurinės mokyklos XX abiturientų laidą, J.Verdingovaitė -Kaučikienė
