Tokios degeneracinės valdžios, ką dabar turime Europa neregėjo taip pat. Melas, sadizmas yra šitos chuntos išlikimo veiksniu. Dabar kraipo galvas epidemiologai, venerologai ir visi kiti ekspertai, kaip čia sumažinti tuos užsikrėtimų skaičius, o to latviško karantinuko ir komendantuko dar lyg bijoma įvesti.
Jeigu pradžioje vakcinacijos kasininkas būtų pasakęs, kad be išlygų bus prievarta, nuo testavimo iki dozių, nes tai rimta, žmonės būtų supratę, pripratę.
Dabar, kai prezidentas stojo į tautos pusę, kad valstybė turi gydyti ligonius, Seimas vetuos jo paraišką ir darys bet ką, kad liaudis bankrutuotų, atsisakytų darbų, badautų, bet kištų pagaliukus į šnerves, kuriems kas savaitę išleidžiama po 3,5 mln. eurų.
Dulkys vasarį žegnojosi, kad mobingo ir spaudimo nebus – dabar smerkia prezidentą, renka visokias metaforas ir epitetus. Apie vyro apkabinimo bijojusią panelę su pradante net nenoriu aušinti burnos – kosmonautika, persipynusi su astronautika.
Verkia Rolanda Lingienė, kad visa šalis nusidažė juoda spalva, tačiau pati per pandemiją vyko pas prancūzą nuimti gazą, nes dar kaip sakoma, norisi ir to džiaugsmo.
Ant kapų grūstys, visi be kaukių, rekomendacijų nepaisė niekas.
Tai, kad rekomendacija nėra prievolė – mūsų išminčiams nė motais, Shwabas atstoja Maceinos, Daukanto veikalus, ideologijas.
Tad močiutė naudojo tokį anekdotą: žiūri žydelis į Kristaus mūkelę ir graudena – uj, Dieve, ką tu kalts, kad esi prikalts, po to pažvalėja ir nusišypsojęs išpyškina – uj, juk jeigu nebūtum kalts – nebūtum ir prikalts.
Šita klika atsakomybės neprisiims, o visuotiniai streikai manau yra tik mizeris.
Ruslanas Baranauskas – analitikas