Na, nejaugi nuo Radviliškio ir mes ,,užsikrėtėme“ medžių kirtimais? Iš miesto „liga“ plinta į kaimus. Gal tai labai pelninga, ar galvoja, kad kaimo žmonės kvailesni? Situacija darosi apgailėtina, kai pavyzdį imame iš rajono savivaldybės.
Polekėlės kaime nuo senų laikų yra trys seni tvenkiniai – kiek žinoma, tai Daujotų dvaro palikimas, kuris išliko iki šiandien. Viename tvenkinyje,esančiame netoli gyventojų ūkinių pastatų, vis dar vasarą yra vandens, yra net ir žuvų. O kiti du tvenkiniai, esantys už ūkinių pastatų, baigia užakti. Tačiau žemė yra valstybinė, kaip ir tie tvenkiniai.
Šią žiemą netikėtai prasidėjo darbai šiuose dviejuose tvenkiniuose ir aplink juos. Aplinkui beveik užakusius tvenkinius auga daug senų medžių, taip pat ir yra jaunų medžių, karklų, bet dauguma jų išlikę nuo dvaro laikų. Manau, šie medžiai – istorijos dalis. Kadangi dvaro nebeliko, tai nors medžiai tegul pasilieka, nejau viską, kas turi istoriją, sunaikinsime? Žinoma, puiku, kad kažkas imasi tvarkymo darbų ir tvarkoma aplinka, bet yra posakis: ,,Kas per daug, tas nesveika“. Medžiai kertami nepaisant jokios istorijos, senų laikų. Jei kaimelyje paklaustum, kas čia tvarko, nemanau, kad kas drįstų pasakyti ar papasakoti.
Nuvykus į Radviliškio savivaldybę, kaip ir visuomet, prasideda varinėjimai nuo vieno pas kitą. Šį kartą parašysiu neminėdamas pavardžių – visi save atpažins ir be pavardžių. Kaip sakoma, viskam savas laikas – išaiškės, kas, kur ir kaip. Savivaldybėje sužinojau, kad žemė yra išnuomota ūkininkui su sąlyga, kad jis sutvarkys šį plotą, na, o po sutvarkymo, net neabejoju, kad jis žemę ir nupirks. Man paaiškino, jog žemė planuose pažymėta kaip dirbama, todėl reikia ją sutvarkyti – iškirsti krūmus ir visa kita. Na, krūmai tai krūmai, paklausus apie storus medžius turėjau keliauti pas kitą už tai atsakingą darbuotoją. Man paaiškino, jog iki 12 cm medžiams pjauti leidimo nereikia, nors kai kur girdėjau, kad nuo 19 cm. Na, kaip kam patogiau, taip ir įrodinėja. Sakau, jog šie medžiai nuo senų laikų auga aplink tuos tvenkinius ir yra net labai stori. Valdininkai man sakė, jog yra sudaroma komisija ir jai nutarus medžiai pažymimi ir po to kertami. Paklausus, kas tai komisijai priklauso, buvo išvardinti keli žmonės, bet kai nuėjau pas juos, išvardintieji sakė, jog toje komisijoje nedalyvavo. Taip ir likau ir nesupratęs – gal tarpusavyje nepasitarė?
Gal manė, kad čia niekas nieko nematys ir neklausinės? Atsakingi savivaldybės darbuotojai užsirašė mano telefono numerį, tačiau jau vos ne mėnesį tyla ir ramybė… Tai nebesuprantu, ar medžių kirtimas prie tvenkinių vyko legaliai? Gal medžių ir nebuvo? Bet kažkodėl žmonės sako, kad buvo. O gal dabar, kol niekas nieko nejudina, yra tvarkomi leidimai ir kiti dokumentai? Čia ir vėl sukasi užburtas ratas: pažįstami, draugai, artimi giminaičiai ir t. t. Kada pagaliau baigsis tos draugystės ir giminaičiai – kur tik pasisuksi, ranka ranką plauna. O dabar prie tvenkinių didžioji dalis darbų padaryta ir jau neatsiminsi, ar ten buvo koks medis, ar nebuvo. Net
šaknų neberasi – viskas sutvarkyta, išlyginta.
Atsakymas, manau, bus aiškus, jei jis iš viso bus: trukdantys darbams medžiai buvo pašalinti. Nors ir reikėjo juos pašalinti, medžiai turėjo būti pažymėti ir jiems kirsti turėjo būti išduoti leidimai. O dabar medžiai „išgaravo“ ir kartu – leidimas su jais… Ką norime, tą ir darome. Žinoma, kai turi gerų draugų, visos kliūtys įveikiamos.
Žmonės Polekėlės kaime, kaip ir daugelyje gyvenviečių, pasiskirstę į dvi grupes: vieni už, kiti – prieš. Žmonės sako, kad tiesiog kaimelyje bijo vieni kitų. Jei ir ką pasako, dauguma prašo informacijos neviešinti: bijo seniūnijos, ūkininkų, bendruomenės – sako nenorintys pyktis. Todėl šį kartą ir neminėjau nei vieno vardo, nei pavardės. Žmonės yra įbauginti nuo tarybinių laikų, bijo kalbėti viešai. Bendruomenę sudaro seni geri draugai, tad visas problemas jie ir sprendžia (arba jų visai nesprendžia). O kita žmonių dalis bijo, nenori pyktis ir negali spręsti gyvenvietėje iškilusių problemų, net nenori eiti už savo žmogų balsuoti. Visada seniūnaičiais ar į kitas pareigybes renkami savi žmonės, kad būtų palankiau priimti sprendimus. Ir tokios „tradicijos“ tęsis iki tol, kol bijosime viešai kalbėti. Nemanau, kad pas mus, Polekėlėje, (ir ne tik), kas keisis. Mieste yra kitaip: čia daugiau žmonių, susidaro didesnės bendraminčių grupelės ir nesibaiminama pasakyti savo nuomonės.
Saulius Taločka
