Pamažu vėjuje linguoja dar neatsibudę kaimo sodybų medžiai: klevai, uosiai, jau senokai nužydėjusi ieva prie užakusios kūdros, kurios pakraščiuose tingiai vėjuje siūbuoja ajerai. Mėlyni laumžirgiai juodalksnių pavėsyje kantriai saulėje šildosi ant ilgų jų stiebų, ant dar vis žydinčios vandens lelijos plataus lapo tingiai tupi žaliūkė varlė, šermukšnių kekės jau raudonuoja. Neskubėdamas nusiskynęs rudeniškai gelstelėjusio šermukšnio lapą, jis pasuka namų link, tai – ką tik iš laukų grįžtantis garbingiausias mūsų kaimo žmogus, dabar jau sėdintis prie savo darbo medinio stalo ir pirštais nervingai voliojantis tą nuo pakelės šermukšnio nusiskintą rudeniškai gelstelėjusį lapą. Pranas bevelytų save Pranciškumi vadinti, bet visas kaimas jį tiesiog Papuniu praminė, mat jis yra vyras nagingas, mokantis šiek tiek angliškai bei porą žodžių rusiškai, galintis bet kokį rūbą pasiūti, baldą sumeistrauti, antai, užkėlęs ant daržinikės laiko iš ąžuolinių lentų sau susikaltą karstą. Todėl tam Papuniui dabar ir neramu, todėl jis nervingai ir barbena į stalą, kad tik medžiai siūbuoja lėtai, o metai bėga lekia kaip patrakę, kad net tas ant aukšto užkeltas karstas jau pradeda dūlėti, o juk karstas ne bet koks – o iš onžovlinių lentų!
Kadangi Pranas nors ir kilęs iš žemaitiškai varganos šeimos, bet užaugo „nešpėtnas“ vyras, tai žmoną paėmė kažkokią ganėtinai turtingą ūkininkaitę. Ši savąjį į tolimas „amerikas“ uždarbiauti išleidusi, namuose buvo pasilikusi su būreliu mažų vaikų, tarp kurių – trys mažametės dukros. Kai tos dukros tapo gražiomis bei karštomis panelėmis, žmona vyrui parašė: „Papunėli, sročniai grįžk namo, nes tavo mergų nebenuvaldau“.
Nuo to laiko Praną visi niekaip kitaip kaip tik Papunėliu vadina, dažnai pas jį žmonės iš tolimiausių „pasviečių“ atvažiuoja – vežasi visokių testamentų surašyti. Pranas, tada save tik Pranciškumi vadinantis, išvažiuodavo išdidžiai vežėčiose atsilošęs, o grįždavo sukniubes ir snausdamas, mat būdavo gerokai „ant smagumo“ paėmęs. Tada smuikeliu gieždavo vienintelę mokėtą melodiją, kurią „Saldžiuoju kazokėliu“ vadindavo. Ilgokai anglių kasyklose dirbęs Pranciškus namo parsivežė nemažai dolerių, todėl pavieškelėje prisipirko nemažą gabalą žemės, pasistatė pastatus, net pavyzdinį paukštyną buvo surentęs, žadėjo paukštininkyste verstis, bet užėję „kolchozai“ viską atėmė. Priedo dar ir pats smarkiai apsirgo – kojelės pradėjo nebeklausyti, Papunėlis ilgam į lovelę atgulė, o gulėdamas smuikeliu tą savo „kazokėlį“ čirpindavo jaunystės prisiminimuose paskendęs.
Juk kol buvo jaunas, Pranas vaikščiodavo išdidus, angliško milo kelnėmis apsimovęs, sutikęs žmogų prieš pasisveikindamas, ilgai šluostydavosi rankas į tas angliško milo kelnes, ir ne bet kokios tos jo kelnės buvo – o galifė. Ir švarkas jo ne šiaip sau buvo, o su stačia apykakle – frenčius. Šventadieniais po kaklu Pranciškus pasirišdavo šilkinę rudo grunto skarelę su žirneliais, jau ir paralyžiuotas lovoje sėdėdamas smuikeliu čirpindavo žemaitiškai vis dainuodavo „Liovb šovkt, liovb dainiovt, liovb pas mergas nuvažiovt…“. Gavęs nuo namiškių „vakstyti“ (barti), senstantis Pranciškus savo seną smuikelį skubiai vėl ant sienos kabindavo sakydamas: „Gyvenimėli gyvenimėli, ir kada tu pablogėsi?..“
Visais laikais pas Pranciškų vakarais dažnai įvairaus plauko žmonių susirinkdavo, atėjusieji politikuodavo, kortuodavo, kaimo naujienas aptarinėdami, kartais ant stalo ir „pipirinės“ butelaitis atsirasdavo, tada namiškiai ir Papunio lovą arčiau stalo pritraukdavo. Pranas susirinkusių žmonių atsiklausdavo: „Nu, tai vo kap šindein, vyrai, gersime – kap žmonės ar kap gyvuliai?“ Visi beveik choru atsakydavo, kad, žinoma, jie gers kaip žmonės, juk kur tai matyta gerti kaip kokiems gyvuliams. Pranas jiems atsakydavo: „Jūs, mieli prieteliai, gerkite kaip išeina, o aš ir vėl kaip koks gyvulys pasigersiu, vot!“. Ir tuoj pat paaiškindavo, kad žmonės juk geria, prigeria, nebetelpa gerti, bet vis vien geria – be jokio saiko, be jokios pabaigos, o arklys kaip geria? Nugi, tik tiek, kiek troškulį numalšintų, ar ne?! Numalšinus troškulį, arklio daugiau gerti net su botagu nepriverstum, juk tiesą sakau? Kitą kartą susirinkusieji, žinodami visus Papunėlio „šposus“, irgi sakydavo, kad ir jie gers kaip gyvuliai – kol troškulį numalšins. Kai žmonės tarpusavyje susipykdavo, Pranciškus jų teiraudavosi: „Gerieji žmonės, negi geruoju gyvendami nenumirsime?“ Žmonės Papuniui atsakydavo, kad žinoma, atėjus tam skirtam laikui, visi mirties neišvengs. Tada Papunis tokiu abejingu veidu lėtai: „Jei sa-a-kot, kad ir nesibardami numirsime, tai kokia prasmė bartis?“
Kaimo vaikams jis aiškindavo, kad kiekvienas žmogus gali kaip paukštis skraidyti. Pasiteiravus, o kodėl jis pats neskraido, Papunis nedvejodamas atsakydavo, kad jaunystėje jis oi, dar ir kaip skraidęs – beveik visą pasaulį apskridęs. Papunėli, o kaip žmonės atsiranda? „Oho-ho-hoo, čia gi veini niekā, – sakydavo jis, – nueini į molduobę, iš kur žydai molį puodams žiesti ima, iš ten pasiimi kuo didesnį molio luitą, nulipdęs berniuką ar mergaitę su šiaudu per užpakalį jam dvasios įputi – štai tau ir yra žmogus!“ Tik lipdant žmogų, patardavo Papunis, svarbu nepamiršti ir laikas nuo laiko pasižiūrėti, kad viskas „savo vietoje“ būtų – ir rankos, ir kojos, ir tas „žvirbliukas“ tarp kojų. Dar būtina atminti, aiškindavo Papunis, kad mergaitės tarp kojų jokių „žvirbliukų“ neturi.
Ilgai kosėjęs Papunėlis toliau aiškindavo, kaip būtina tam žmogeliukui tą dvasią tuoj pat įpūsti, kol molis nesudžiūvo, nes ilgiau saulėje pagulėjusiam moliniam žmogeliukui šiaudo į šikną juk jau nebeįkiši. Paskui Papunėlis, jei tik atsirasdavo klausytojų, sėdėdamas lovoje dar aiškindavo, kaip tą įpūstą dvasią būtina saugoti – prie stalo ar bažnyčioje, apsaugok Viešpatie, jokiu būdu nepersti. „Bet pats, Papuni, juk dažnokai orą garsiai pagadini“. O-ho-hooo! Sau į barzdą kikendamas sakydavo Papunis, čia gi visai kits reikals, čia juk yra ta dvasia, kurią galima išleisti, mat ji yra netikra, o tik nuo babūnės (taip jis juokais vadindavo savo žmoną, nors ši už Papunį buvo žymiai jaunesnė ir visai į babūnę dar nepanaši) išvirtų pupų, suvalgytų su rūgštu pienu. Pasakoja, būdavo, Papunis visa tai, o pats – toks laimingas laimingas, iš tos laimės net akys šelmiškai blizga, ar net ašaros iš juoko ištrykšta.
Kaimo vaikus jis dažnai mokindavo, kaip galima po apačia pasidėjus kalkinio popieriaus, iš laikraščio kokį nors piešinį perspausdinti. Tuometiniuose laikraščiuose dažnai būdavo spausdinamas „tautų papunio“, – draugo Stalino – reljefinis portretas. Mano kaimo Papuniui labai neblogai išeidavo to kito „papunio“ portretą nukopijuoti, tik pastarojo ūsai kartais kreivoki gaudavosi. Tada mūsiškis Papunis to „tautos papunio“ atvaizdą imdavosi kopijuoti antrą kartą.
Vieną dieną, taip kopijuojant gal kokį ketvirtą ar penktą kartą „tautos papuniui“ laikraštyje akys šmakšt ir prasidūrė. Visais laikais buvo skundikų apsčiai, todėl vieną gražią pavakarę į kiemą kad įlėkė malkomis kūrenama „polutarka“, pilna uniformuotų bei ginkluotų vyrų. „Tu ką, draugas toks ir anoks, kodėl draugui Stalinui akis badai!?“ – rėkė jie ant lovoje ramiai gulinčio mano kaimo Papunio, o ant stalo, kaip tyčia, priešais visų akis to laikmečio laikraščių va, toks šūksnis guli, ant to šūksnio pačio viršaus – kaip tik tas laikraštis su visų „tautų papuniu“ išbadytomis akimis.
Mano kaimo Papunį nuo bėdos tada išgelbėjo babūnės atnešti rūkyti lašiniai, papjaustytas „cibulis“ ir „stabulinis“ butelis naminukės. O pats Papunis teisindamasi iš to išgąsčio vėl net pirstelėjo. Babūnėlė ir čia greit išeitį surado sakydama: „Ką padarysi, jei net sena subinė partinę demokratiją pajuto.“ Girti stribokai pritariamai linksėjo galvomis: je je, juk negi dabar imsi piktintis dėl Papunio subinės kažkokios partinės demokratijos?..
Rimantas Petrikas
autoriaus nuotrauka