Mediacija – ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli mediatoriai padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą. Šis terminas atsirado nuo 2019 metų ir iki šiol nemažai kam nėra žinomas. Apie tai, kas yra mediacija ir mediatorius bei kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, bandantis besiginčijantiems pasiekti jiems priimtiną sprendimą, klausiame radviliškietės mediatorės Vaidos Paurienės.
– Esate mediatorė. Kokia tai veikla?
– Mediacija – viena iš ginčo sprendimo procedūrų, kurios metu mediatorius padeda taikiaiišspręsti ginčą. Šio proceso išskirtinumas tas, kad bendravimas su ginčo šalimis yra lankstus, neviešas, o tai leidžia atėjusiems pas mane išspręsti savo problemas žmonėms jaustis laisvai, nesivaržyti. Tai, kad mūsų bendravimas konfidencialus, garantuoja, kad tiek ginčo šalys, tiek mediatorius paslaptyje išlaikys visą mediacijos ir su ja susijusią informaciją. Mediatorius turi būti nepriklausomas ir nešališkas, neišreikšti palaikymo vienam iš ginčo dalyvių. Čia šalys turi lygias teises, o pats procesas yra savanoriškas, kas reiškia, jog bet kada galima pasitraukti iš mediacijos, nenurodant pasitraukimo priežasčių.
Dažniausiai su mediacija susiduriama, kilus šeimos ginčams. Nuo 2020 m. sausio 1 d. mediacija yra privaloma šeimos bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kituose šeimos ginčuose. Pavyzdžiui sutuoktiniai, kurie inicijuoja santuokos nutraukimą bendru sutarimu, pasirašydami santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, gali kreiptis į teismą su prašymu nutraukti jų santuoką. Tačiau, jei sutuoktiniams susitarti nepavyko, pvz., viena šalis santuokos nutraukti nenori ar sutuoktiniai nesutaria, kaip pasidalinti santuokos metu įgytą turtą, sutuoktiniai negali kreiptis tiesiogiai į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, nes pirmiausia turi kreiptis dėl neteisminės privalomos mediacijos vykdymo. Mediacijos procedūrai pasibaigus ir ginčo šalims sudarius taikos sutartį, tik tada šalys gali kreiptis į teismą, kad šią sutartį patvirtintų teismas, tokiu atveju nereikia mokėti žyminio mokesčio.
Kasdienybėje yra daugybė ginčų, kuriuos sprendžiant galima pasinaudoti mediatoriaus paslaugomis ir tai padėtų ginčo šalims pasiekti taikų susitarimą greičiau, nepatiriant bylinėjimosi išlaidų ir išsaugant santykius. Mediacija galima ir sprendžiant ginčus tarp kaimynų, ir tarp verslo partnerių, ir kilus darbuotojo bei darbdavio ginčui. Esu įsitikinusi, kad ginčo šalys, pačios pasiekusios taikų susitarimą ginče, savo sprendimą gerbs ir jį vykdys. Nebejoju, kad žmonės, pasinaudoję mediatorių paslaugomis, paskatins ir kitus siekti taikaus sprendimo, o ne bylinėtis teisme.
– Kokia Jūsų specializacija mediacijoje?
– Mediatorių sąraše esu daugiau kaip dveji metai. Mano specializacija – šeimos teisė. Taip pat – administracinė teisė ir administracinis procesas. Šeimos bylose mediacijas vykdau jau antri metai, na o vykdyti mediacijas administraciniuose ginčuose, kai viena iš ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybės institucija, esu pasirengusi, nes tam turiu praktikos ne tik kaip mediatorė, bet turiu ir administracinių ginčų nagrinėjimo praktikos.
– Kokios darbo patirties bei asmeninių savybių šiam darbui reikia?
– Mediatoriumi gali tapti ne bet kas, – tam, kad būtų įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, asmuo turi atitikti tam tikrus reikalavimus: jis turi būti įgijęs aukštąjį univesitetinį išsilavinimą, išklausęs mediacijos mokymus, išlaikęs mediatorių kvalifikacinį egzaminą, turi atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Noriu pastebėti, kad mažai kuris,vos baigęs studijas ryžtąsi laikyti egzaminą, kad taptų mediatoriumi. Norintis tapti mediatoriumi žmogus, turi būti ne tik baigęs mokslus, bet jau turintis tiek darbo, tiek gyvenimiškos patirties. Viena asmeninių savybių, kurios būtinai reikia – mokėjimas išklausyti. Svarbu ne tik klausyti, bet ir išgirsti, išgirstą informaciją prisiminti, ją analizuoti ir panaudoti mediacijos procese tuo metu, kada to reikia. Taip pat svarbu ne tik gebėti ne tik valdyti procesą, bet ir padėti ginčo šalims išreikšti savo požiūrį į ginčo situaciją ir su tuo susijusius jausmus, atstatyti šalių komunikaciją bei leisti pačioms šalims susitarti, kaip turi išsispręsti jų ginčas. Ginčo tarpininkas, tai yra, mediatorius, taip pat turi būti atsakingas, gebėti būti nešališkas, kad juo ginčo šalys galėtų pasitikėti. Bet kuriame darbe, kai dirbama su žmonėmis, juos reikia mylėti. Kitam gal geriau sekasi dirbti su dokumentais, tokiam šios veiklos nesiūlyčiau. Dauguma mediatorių pagal specialybę yra teisininkai, tačiau yra ir psichologų, socialinių mokslų atstovų.
– Ką veikėte iki kol tapote mediatore?
– Mediatore tapau, kai tik atsirado tokia galimybė, prieš įvedant privalomąją mediaciją šeimos bylose (nuo 2020 m. sausio 1 d.), numatant galimybę spręsti ginčus neteisminės mediacijos būdu administraciniuose ginčuose, kuriuos nagrinėja Lietuvos administracinių ginčų komisijos (nuo 2021 m. sausio 1 d.), buvo organizuojami kursai ir mediatorių kvalifikaciniais egzaminai, nes mediacija domėjausi, mediatoriaus veikla man imponavo. Iki pradėjau dirbti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriuje, 10 metų vykdžiau individualią teisinę veiklą, dirbau teisininke ir įmonėse. Jei tik matydavau, kad ginčą galima išspęsti taikiai, visada skatindavau ginčo šalis derėtis ir rasti taikų sprendimo būdą, t. y. kviesdavausi į dialogą kitą ginčo pusę, motyvuodavau, kodėl yra geriau rasti abiem šalims tinkantį ginčo sprendimą, kas leistų išsaugotų ir tarpusavio santykius, ir sutaupyti lėšų nesibylinėjant. Man patinka, kai žmonės išsako pozicijas ir jas derina, kol suranda bendrą sprendimą. Ginčai, kaip procesas, manęs „neveža”, tai atspindi ir man įstrigę labai teisingi žodžiai: „Kreiptis į teismą – žmogiška, susitaikyti – dieviška“. Tikrai daug mediatoriui reikalingos patirties įgijau beveik 10 metų dirbdama personalo vadove, o pirmoji darbo patirtis – antstolės pareigos leido pabūti įvairiose gyvenimiškose situacijose, kurių savo gyvenime iš arti nebuvau mačiusi ir turbūt nebūčiau susidūrusi.
– Kuo svajojote būti vaikystėje?
– Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, svajojau apie daug ką. Pirmasis pasirinkimas buvo rūbų modeliavimas. Norėjau šios profesijos siekti po 8 klasių, tačiau paaiškėjo, kad tokios specialybės, nebaigus vidurinės mokyklos, nėra. Tada įstojau mokytis siuvimo technologijos, įgijau išsilavinimą, dabar prilygintą aukštajam neuniversitetiniam. Realizuoti savo svajonės nepavyko, nes Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe tuo metu daug kas keitėsi. Pirmą darbo patirtį įgijau teisme, pradėjusi dirbti teismo vykdytoja, kas dabar atitinka antstolio darbo pobūdį. Paaiškėjo, kad teismo vykdytojos darbas yra ne vien su dokumentais – teko vykdyti iškeldinimus, aprašyti ir areštuoti turtą ir panašiai, darbas pareikalavo teisinių žinių, tad šių žinių teko siekti teisės moksluose Vilniaus Universitete. Darbas buvo įdomus, davė ne tik daug gyvenimiškos patirties, bet ir buvo kupinas įtampos bei emocijų, laimingų žmonių ten nelabai sutikdavau. Visi kiti tolimesni mano darbai vienaip ar kitaip buvo susiję su teise, nors teisininke vaikystėje būti ir nesvajojau.
Ar galėtumėte paminėti atvejus, kada jaučiatės padėjusi žmonėms išspręsti jų problemas?
– Padėjusi žmonėms jaučiuosi kiekvienoje vykusioje mediacijoje, tik gal ne visoms ir ne visada problemoms lemta išsispręsti šioje stadijoje. Ginčo šalys šiame procese ne tik turi galimybę išsisakyti, bet ir išgirsti tai, ko ankščiau nenorėjo ar nesugebėjo išgirsti. Net ir tuo atveju, jei ginčo šalis iš mediacijos pasitraukia, nes turi tokią teisę – jie jau yra sužinoję daugiau nei iki tol, įgavę naujos patirties. Norėčiau paminėti vienoje iš situacijoje pasiektą tarpinį, laikiną susitarimą, kurį panašiais atvejais, manau, verta taikyti. Tėvai susitarė dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos. Per sutartą laiką jie pasitikrino, ar tokia tvarka tinkama jų atveju, ir suprato, kas tinka, o kas – ne. Tapo akivaizdu, kad šalys būtų priėmę tokį sprendimą, kurį artimiausiu metu būtų reikėję keisti.
– Ar būna, kad žmonės nesusitaria ir vis tiek į teismą kreipiasi ginčo tvarka?
– Be abejo, būna, kad nesusitaria. Praktika sako, kad tai labai dažnai lemiažmonių aplinkos įtaka, skatinanti nenusileisti ir ginčytis dėl savo tiesos.
– Ar, būdama namuose, pamirštate apie tai, kad esate mediatorė?
– Stengiuosi pamiršti. Bet su ginčais mes susiduriame visi, net ir namuose. Mediacijoje naudojamus įrankius juk galima pritaikyti ir kai vyksta ginčas tarp vaikų ar tarp tėvų. Negali pamiršti to, ką moki. Esu nusistačiusi taisyklę, kad dirbu ofise, o ne namuose, taip noriu atriboti darbinę aplinką nuo naminų aplinkos. O ir mediacijos principų užtikrinimas reikalauja, kad mediacijai vykdyti skirtos patalpos turi atitikti tam tikrus reikalavimus.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Laisvalaikio daug neturiu, bet, radusi laiko, skaitau knygas, mezgu, siūnu. Mėgstu keliauti – tai mane gerai pakrauna.
– Ar lengva išspręsti kilusius ginčus, nesusipykus su kuria nors šalim?
– Mediacijos procese yra aptariamos mediacijos proceso (bendravimo) taisyklės ir jų laikymasis garantuoja sėkmingą mediacijos proceso eigą. Šios taisyklės yra elementarios: gerbti vienas kitą, neįžeidinėti, nepertraukinėti, kalbėti po vieną ir kt., sutikus jų laikytis, tenka tai ir daryti. Šalys gali nusistatyti ir kitų jiems svarbių taisyklių. Mediacijos procese stengiamasi sudaryti visas sąlygas, kad ginčo šalys jautųsi lygiavertės. Pavyzdžiui, rekomenduojamas apvalus stalas, prie kurio besiginčijantys žmonės susėda tartis.
– Ar lengva gauti nemokamą mediatoriaus pagalbą?
– Mediacijos paslaugų gavimo procedūra nėra sudėtinga. Ginčo šalys ar viena iš jų, turi pasirinkti ar dėl mediacijos paslaugų kreipsis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir jos teritorinius padalinius (radviliškiečiai turi kreiptis į padalinį Šiauliuose, o prieš kreipiantis dėl mediacijos jie gali pasinaudoti teise į pirminę teisinę pagalbą, kuri apima ir teisinės informacijos teikimą bei pagalbą užpildant prašymus dėl mediacijos paslaugų teikimo), ar į mediatorių, kuris yra įrašytas į LR mediatorių sąrašą. Paprastai už mediatoriaus darbą mediatoriaus ir ginčo šalių susitarimu nustatomas valandinis įkainis, jį ginčo šalys moka lygiomis dalimis, tačiau jei mediatorių (kai mediacija yra privaloma) skiria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, mediatoriui už pasirengimą mediacijai (iki 1 val.), mediacijos vykdymą (iki 4 val.) bei mediacijos rezultatų įforminimą (iki 1 val.) apmokama iš valstybės biudžeto ir ginčo šalims mokėti nereikia, nebent mediacijos vykdymas tęstųsi ilgiau. Kai mediacija ne privaloma, t. y. kai kreipiamasi dėl valstybės užtikrinamos neteisminės mediacijos, yra nustatyta papildomų sąlygų. Visą informaciją, tame tarpe ir prašymų formas, galima rasti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos puslapyje arba kreiptis dėl pirminės teisinės pagalbos, kuri teikiama savivaldybėje.
– Ar karantino laikotarpiu buvo teikiama nuotolinė mediacija?
– Taip. Teko vykdytinuotolines mediacijas per karantiną. Bendrauti per nuotolį sunkiau, nes visgi reikia matyti žmogų, joakis, kūno kalbą Be to, per nuotolį galimybė sustabdyti kilusias emocijas yra gana ribota, didelė rizika dėl konfidencialumo užtikrinimo. Deja, ginčus padėtispręsti reikia ir ekstremaliomis sąlygomis. Tai vis tiek geriau negu nieko.
Kur kreiptis?
Gyventojus, kuriems kyla minčių dėl galimybės gauti mediacijos paslaugas ar teisinę pagalbą, informuojame, kad Radviliškio rajono savivaldybės gyventojams pirminę teisinę pagalbą teikia Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Juridinis skyrius, 217 ir 212 kab. (Aušros a. 10, Radviliškyje), tel.: (8 422) 69 017, (8 422) 69 006. Kiekvienam savivaldybės gyventojui priklauso vienos valandos trukmės nemokama konsultacija. Taip pat savivaldybės teisininkai patars dėl galimybės gauti antrinę teisinę pagalbą, kai galimybė šią pagalbą gauti nemokamai turi teisę tam tikrų socialinių grupių asmenys arba tie, kurių gaunamos pajamos nesudaro galimybės kreiptis mokamos konsultacijos. Taip pat dėl teisinės pagalbos gyventojai gali kreiptis į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, esančią Vasario 16-osios g. 49, Šiauliuose, tel. (8 41) 52 00 40, faks. (8 41) 21 11 30.
Rita Grigalienė
Vaida Paurienė: “Mėgstu keliauti, tai gerai mane pakrauna
