Iš ciklo „Vaitiekūnų žmonės“ (1)
Taip sakė Vaitiekūnų pakraštyje, senoje medinėje gryčioje prie Miegoto upelio gyvenusi vaitiekūniškė Janina Levanaitė. Bet apie visa tai nuo pradžių.
Gyvenimui pakrypus rudeniop, tėviškės nostalgija aplanko ne vieną. Prisistatė ji ir pas mane, gimusį ir augusį Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime, vėliau keletą metų dirbusį šio rajono laikraštyje pompastišku to meto pavadinimu „Komunizmo aušra“. Dar vėliau keliai nuvedė į Vilnių, kur ir dabar gyvenu ir kur keletą dešimtmečių dirbau respublikinėje spaudoje.
To ilgesio tėviškei vejamas suku ratus ne tik po savąją gimtinę, bet ir po jos žmones. Ypač senuosius, likusius dar nuo tų laikų, kai ir pats čia mažas būdamas bėgiojau. Gaila, mažai tokių beliko.
Kraštiečių dėmesiui siūlau ciklą rašinių apie mano kaimo žmones. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingus, ne viršininkus ir ne turtuolius – tokių vengiu. Ne įžymybes, nes jų Vaitiekūnuose lyg ir nebūta. Nors ne visada suprasi, kas ir kam yra įžymybė.
Tie mano rašiniai – tai daugiausia pokalbiai, pateikti pažodžiui, specialiai veik neredaguoti, kad išliktų sodri, savita vaitiekūnietiška šnekta. Norėjau, kad tuose pokalbiuose būtų kuo mažiau manęs ir kuo daugiau – pašnekovo, kad nebūtų rašančiojo improvizacijų ir spalvinimų, o liktų tik kalbinamas žmogus ir jo kalba bei jo tiesa.
* * *
Ilgiausiai iš visų mūsų kaimynų vienkiemyje prie Miegoto Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime gyveno Janina Levanaitė – linksma, stipri, žodžio kišenėje neieškanti moteris. Ji buvo įsikūrusi savo tėvo Jono Levano gryčioje netoli Miegoto upelio, greta glaudėsi tvartelis. Taip liko nuo gaisro, kuris nuniokojo Levanų sodybą per Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau netoliese buvo pastatyta didelė kolūkio daržinė ir dar didesnė ferma, net dvi. Jos užstelbė Levanų namą, nežinodamas nepagalvotum, jog šalia tų fermų dar ir žmonės gyvena.
Levano Janė, kaip mes vadinome šią moterį, daug metų dirbo paprastus darbus kolūkyje. Nežinau, kodėl liko netekėjusi.
Seniai mano tėvų nebėra Vaitiekūnuose, nebegyvenu ten ir aš, bet kasmet lankau tėviškę. Sykį užsukau pas buvusią kaimynę.
Pasakoja Janina Levanaitė iš Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimo, g. 1930 m. Kalba ir stilius autentiški. Skliausteliuose – mano pastabos.
„Mūsų sodyba čia 1979 metais dar buvo. 1980 metais išsikėlėm“, – priminiau Janytei gerdamas jos kvapnią mėtų arbatą. Nedideliame gryčios langelyje žaliavo tuopos kiemo pakraštyje, kalkėmis nubaltinta krosnis skleidė šilumą.
– Kaime tavo tėvai dar pagyveno.
– O kas po mūsų iš čia išsikėlė?
– Kad aš ir nepasakysiu. Jau nebežinau.
– Mes gi palikom – Čekas, Noreika, Jonas Mikalčius kaimynystėje gyveno, iš kitos Miegoto pusės – Brazauskai Algis, Kazimieras, Kavaliauskas Stasys ir kiti.
– Labai jau seniai tai buvo. O dabar Vaitiekūnuose kiek gryčių tuščių arba po vieną žmogų. Musėt ar ne 18 galima suskaičiuoti, kur po vieną gyvena.
Melioracija ir mus iš čia varė. Man pastatė gryčią kaime, o atvažiavo tokia zootechnikė, neturi kur gyventi, tai pradėjo mane kalbinti – perleisk man tą gryčią, kitą pastatysim. Sutikau ir lig šiol čia gyvenu. Ir dar vieną pastatė ir vėl kitą įleido. Taip ir likau čia.
– Gailitės, kad neišėjot į kaimą?
– Nė kiek nesigailiu. Man čia ramybė, o ten visokie durnavoja. Na, kai ferma čia veikė, tai kožną dieną po kelis sykius kas nors iš jos ateidavo – ir pinigų skolintis, ir pachmielkos, na ką darysi, juk padėdavo man, tai nerūgoju nei kiek. Bet jau keli metai, kai ferma neveikia. Kolchozą („Spindulio“) išardė, bendrovę padarė, paskui užėjo – parduot žemes, tai vieni tiems, kiti kitiems pardavė, apgavo – vaje, kiek čia pykosi.
Bet kaip dabar išgvero žmonės, vajėzus, kas toliau bus. Nieks nenori dirbti, o kad visko būtų. Tai vagia, suima juos.
– O apie mano tėčio tėvą Juozą Žemulį iš Juodelių kaimo nieko iš savo tėvų negirdėjot? Jis mirė nuo vidurių šiltinės 1918 metais būdamas tik 25 metų, po kelių mėnesių nuo savo vestuvių.
– Ne. Tik žinau, kad tais laikais daug žmonių čia nuo šiltinės mirė. Ir Mėžinių buvo daug brolių, seserų, kurie nuo jos mirė.
– Tušti laukai dabar čia aplink.
– Pirma čia buvo tiek gryčių, kad nebuvo kur gyvent, o dabar – nebėra kam gyvent.
– O kitoje kelio pusėje, kitapus fermos, gyveno Levanas Leonas?
– Taip. Mano dėdė. Keturi broliai buvo Levanai ir viena sesuo. Vieną išleido į Argentiną ir ten pražuvo – tai buvo Antanas. Jonas (aš jo duktė), Bolesas ir Leonas liko čia.
– Tai čia ir yra jūsų tėviškė?
– Ne. Mano tėviškė – Vaitiekūnų kaimą. Iš ten čia atsikraustė tėvai, kai skirstėsi į vienkiemius prieš karą. Laukuose buvo rėžiai, tai ir išdalino juose sodybas. Mano tėveliai gyveno Vaitiekūnuose ten, kur Mikšiūnai, Zosė Mikšiūnaitė vėliau gyveno. Ten mano gimtinė. Ir kai visus iš ten į vienkiemius buvo iškėlę, tai Vaitiekūnuose buvo likusi tik Mykolo Daunoros gryčia ir Šlinkšės, Daukšų ir Mėžinio namai, kur dabar stovi kontora (buvusio kolūkio).
Viskas mūsų buvo nugriauta. Mane čia atsivežė ar ne 2 metų, gryčia čia dar nebuvo pastatyta, kiek pagyvenom, ir 1944 metais sudegė. Paskui į kolūkį suvarė, už darbą nemokėjo, o ėjom dirbti.
– Brolių, seserų turėjot?
– Du brolius. Alfonsas Levanas nuėjo į žentus Juodeliuose, o Juozas Klaipėdoje buvo jūrininku ir dabar ten gyvena.
– Yra kas aplanko?
– Juozas atvažiuoja. Gal Velykoms atvažiuos. Jis 7 metais jaunesnis už mane, pats jauniausias iš mūsų. O Alfonsas 15 metų kaip miręs. Alfonso dukra Vilma irgi pas mane ateina. Ji Juodeliuose gyvena, priešais buvusią sodybą, kur anksčiau gyveno Kažukauskai. (Nebėra jau jos. – F.Ž.)
– Kada tėvelių netekot?
– Tėtė mirė 1974, o mama dar 9 metus pagyveno, 1983 metais mirė. Šiandien kaip tik 41 metai, kaip tėtė mirė – kovo 28 dieną.
– Kai mano mama dar buvo gyva, mes vis pakalbėdavom – kažin, ar Levanaitei neliūdna gyventi ten vienai laukuose…
– O nei biškį. Kokia man čia ramybė, kokia aš patenkinta. Tik ta sveikata kai pasibaigs… O šiaip – televizorių pasižiūriu, vištukių dar turiu, daržą pasisodinu, ale ravėt jau sunku. Pernai biškį padėjo, šiemet ar kas padės, nežinau. Yra toks gabaliukas, gal per didelis, ale visko pasisodinau, visko turiu. Obuolių ateina Daukšienės vaikai paskinti, o daug jų ir nereikia. Pirma būdavo – nuveždavom daug jų į Šlinkšynę parduoti, tai po savaitę išbūdavo, kol paimdavo, o dabar turi priduoti tą pačią dieną, o kas nuveš.
– Prisimenu, jaunystėje būdavot labai stipri darbininkė. Su Ona Liniene dirbot lauko darbus kolūkyje lygiai su vyrais.
– O, kaip mes išgyvenom, kiek mes matėm! Kad dabar kam taip reikėtų, tai sakytų – geriau numirti negu taip dirbt.
– Akmenis iš laukų rinkdavote…
– A, tai ten vienas malonumas. Ale kai pradėjo žemes drenuoti (melioruoti) – kiek reikėjo Gudžiūnų geležinkelio stotyje vagonų drenų iškrauti! Ir plytų daug. O Baisogalos geležinkelio stotyje iškraudavom salietros vagonus. Į mašinas.
– Sykiu su vyrais?
– Nu tai taip – juk lygios teisės tada buvo (juokiasi). Būdavo – reikia ant sėjamosios dirbti rudenį ir pavasarį, o visur beicas. Vėliau beicuodavo aparatai grūdus ir supildavo tiesiai į maišą, ale iš pradžių sandėly pripildavom šiupeliais beico į grūdus, išmaišom, supilam į sėjalką ir sėjam. Ir kaip ligi šiol išgyvenom ir nepakenkė?
Ko tik nematėm. Sėklojus (burokus sėklai) sodina – turim dusto į kojines įsipylę visus sėklojus apdulkinti, nes amarai puldavo. Ir dusto, ir beico prisiuostydavom, ir ligi šiol išgyvenom. Ir salietros, ir kombinuotų pašarų vagonus iškrauti reikėdavo. Cukrinius runkelius nukasa – supila krūvas jų ir suvaro mus, bobas, su šakėm krauti juos į mašinas. Iš pradžių tekdavo tas mašinas ir iškrauti Baisogalos geležinkelio stotyje, nes neversdavo burokų per bortą, tik paskui pradėjo versti. Ir kaip tos rankos atlaikė? O va atlaikė, ir gražios.
– O neskauda?
– Kur ten neskaudės. Sąnarių uždegimas buvo, ištino, tai Bružaitė (gydytoja) Kėdainiuose pagydė.
– Kaip dabar žmonės išvažiuoja iš Vaitiekūnų į didesnius miestus, kai ko nors prireikia?
– Na dar iš Vaitiekūnų autobusas važiuoja, tiesa, vasarą tik dvi dienas per savaitę. Na matai, kad dabar daug mašinų, nors sako prastai žmonės gyvena.
– Labai gera atmintis jūsų.
– Ačiū Dievui, dar prisimenu.
– Jūsų prisiminimų skaičiau ir knygoje „Grinkiškio kraštas“. Ar matėte ją? Tokia žalia, stora.
– Knygos nemačiau. Na ką sakiau tokiai mergaičiukei, tai tą ištrauką turiu.
– Yra knygelė ir apie Vaitiekūnus, „Kaimas prie užtvankos Vaitiekūnai“.
– Skaičiau. (…) Į mokyklą ėjau pas Kundrotus (Boleso ir Reginos Kundrotų sodyboje). Keli kilometrai buvo tokiam žvirbliui nueit. Ir ėjau. O paskui mokyklą nukėlė į Petrėtynę, ir kultūros salė buvo ten, ir biblioteka. Vėliau pas Daunoras biblioteką atkėlė. Tavo tėvas dirbo bibliotekoje ir ten, ir čia.
– Mano tėtį kolūkio valdžia tada kalbino stoti į komunistų partiją, bet jis nesutiko.
– Gal tada Macinavičius buvo kolūkio pirmininkas. Kviesdavo jis mus į susirinkimą, o mes suprasdavom, kad nori į komjaunimą įrašyti, tai neateidavom. Kranauskynėje tada buvo kolūkio kontora. Būdavo, kviečia ir kviečia ateiti, ir nepasako kodėl.
Brigadininku anais laikais buvo Lukošius, Švėgžda Ignas ilgai buvo, mūsų Levanas Alfonsas buvo, Jakštas Antanas, po Jakšto – Volskis Petras. Iš visų brigadierių man geriausias buvo Volskis. Kur rimtai ko reikia, tik pasakyk teisybę – išleis.
Berods 1967 metais audra didžiulė išvertė Žemaitijoj daug miško, tai 18 vyrų iš čia turėjo važiuoti tą išverstą mišką kirsti. O mane paskyrė jiems valgį virti. Juodeikių kaime už Rietavo. Nieko baisaus ten nebuvo. Mūsų tėtis paskersdavo paršą, Kuprio Algis arba Vilius Kazoko nuveždavo, o ir aš kabinoje. Nuveža pirmadienį, o šeštadienį parveža ir vėl skerdžia kiaulę. Miltų nuveždavo, bulvių; savo burokėlių nuvežiau, tai pirmininkas Milašius – tada jau jis buvo – atidavė man kviečiais, bulvių davė. Paskui jis avarijoje žuvo.
Ir statybininkams viriau valgį Kranauskynėje, kur gyveno Jakštai, Krapikai. Ten buvo kambarys ir statybininkams, ir virtuvė. Daug metų ten išbuvau.
Žmonės dabar geria daug, ir alkoholis dabar kitoks negu tarybiniais metais buvo. Nežinia ko ten įdeda – juk visko yra primaišyta. Koks tas alus dabar… Ir iš kur tas noras tiek gerti, ir kaip gali atlaikyti, juk reikia organizmui perdirbti.
– Kiek metų kolūkyje išdirbote?
– 1950 metais pradėjau. Tėvai buvo dar nepasirašę į kolūkį, tai komisija atėjo, apmatavo jų žemę, prievolę didžiausią uždėjo. Nors tėvai ją atidavė, turėjo dar kelis metus rugių kolūkiui duoti.
1985 metais išėjau į pensiją. Bet ir pensijoje būnant tai sandėlyje dirbti tekdavo, tai prašydavo fermoje padėti.
O dabar būna – gaspadinės kaime gyvena ir daržo nepasisodina, tai ką sakyt? Ir dejuoja, kad daržovių nėra. O aš visko turiu, tik duonos reikia nusipirkti, nebeišsikepu. Vilma atneša pieno, mėsos.
– Klampupio upelio tarp jūsų ir mūsų buvusios sodybos nebeliko.
– Tikras klampupys ten būdavo. Ivoška (Julius) kai mirė, tai ėjau į jo pagrabą – vaje, tikras klampupys, neprisitaikau, kaip praeit. Pro Mikalčiaus Jono krūmiukus būdavo takiukas, tai ten praeini, o kitur negalėdavai.
– Taip, mes ten ir vaikščiodavom.
– Ir išgyvenau va iki šiol. Malkų turiu labai daug. Mat obelų daug prilūžo rudenį, tai toks elektrikas Šmitas čia gyvena, – ateina, supjaustė, Stankiukas sunešė, sukapojo.
Visas stogas buvo nulūžęs 2000 metais. Tvartas sugriuvo, sukrito; mano brolis Alfonsas numirė – kas dabar, galvojau, bus, kas sutaisys? Na tai atėjo iš Vosiliškio du meistrai, suramstė. O paskui iš Grinkiškio atvežė rąstų – gegnių, balkių. Įdėjo balkius naujus, paskui šiferį – visi padėjo. Dar tada tavo brolis Alfukas čia netoli gyveno, tai jis šiferio atvežė, padėjo uždėti. Juozas (mano brolis) išbetonavo, lubas iškalė. Iš statybininkų vienas buvo pečininkas – krosnį pastatė.
Jau kovo pabaiga, o vieversiuką dar tik sykį sučirškiant girdėjau. Gandrų diena praėjo, o jų nėra. Tik žąsis skrendant girdėjau. Nė varnėnų nematyti dar.
Prieš kelis metus buvo padarę vaitiekūniškių susirinkimą. Buvo graži šventė. Pirmiausia Grinkiškio bažnyčioje pamaldos, paskui bendruomenėje vaišės. Prieš kontorą prie kryžiaus ąžuoliuką pasodino, dabar jis auga.
– Gaila Vaitiekūnų piliakalnio – apsėmė patvenkta Šušvė.
– Nu taip, užtvenkė Šušvę ir daug ką sugadino. Kokios lankos čia buvo! Kairėnų malūną susprogdino. Geri valciai ten būdavo.
– Ridikių kaimo, Juodelių, Vaitiekūniukų vienkiemių vietoje stepės padarytos.
– Taip buvo sumanę – išvaikė visus iš laukų, nes padarė čia laistomas ganyklas. Kiek palaistė ir nebelaistė. Sugadino Šušvės, Miegoto lankas. Na, kad pravažiavimą per Šušvę padarė, tai gal neblogai. Nes būdavo, einam į Vailainius ant autobuso pro Staliorių – tas loja, kad pievą mini. Be to, pavasarį nunešdavo vanduo lieptą. Ir pro Volskienės Aleksandros gryčią eidavom per pusnis. Kad čia padarė kelią per Šušvę tai gerai, bet kad greitai autobusai anoj pusėj Šušvės važiuoti nustojo… O blogiausia, kad sugadino tokias geras lankas, kai padarė tą laistymą. Vienoj vietoj balą darydavo, o daugiau niekur nepalaistė. Tik kranų visokių pristatė.
– Iš Miegoto padarė griovį.
– Buvo toks upeliukas gražus. Buvo jame daug žuvų gražių, o dabar ar jų yra, aš nežinau. Pas Joną Mėžinį prie upelio pieną nešdavau, o tada jūsų Alfukas (Alfonsas Žemulis) ten netoli Sibirskynėje gyveno ir į pieno punktą ateidavo. O jis toks šnekorius buvo – kai atvažiuodavo pieno mašina, tai nepakeldavom bidonų iš juoko. Ojoi buvo jo smagybė, nei kaip pasakyt… Į Ažytėnus važiuodavom su juo grūdų malti, tai visą kelią ten ir atgal vien anekdotai.
– Ridikių vietoje irgi tuščia, Dirgaičiuose taip pat tuščia.
– Taip, ir fermos sugriuvo. O kiek ten aplink žmonių buvo!
– Ir parduotuvė Dirgaičių buvo.
– Na o kaipgi. Sykį ten nusipirkau kaliošus, pareinu namo – ogi vienas kaliošas dviem numeriais didesnis. Tai ir vėl ėjau į Dirgaičius mainyti.
– (Patylėjus) Dėl tos melioracijos ir laistymo iš pradžių visus (vienkiemių gyventojus) labai iš čia varė. Keletą metų. O paskui išėjo toks įsakymas, kad gali gyventi kas kur gyvena, tai nebevarė. Bet kad jau buvo mažai kas likę, beveik visi išsikėlė.
– Nebuvo teisinga tada valdžia.
– Kur tau bus teisinga. Ir dabar teisybės nėra. Ir dabar vadovauja tokie, kurių tėvai ar kiti giminės iš seniau vadovavo…
Šis Janinos Levanaitės pasakojimas į diktofoną užrašytas 2015 m. kovo 28 d. Po keleto metų, 2021 metų rudenį, būdama 91 metų, per Visus Šventuosius, Janina Levanaitė mirė. Amžiną jai atilsį.
Feliksas Žemulis
