Žmonės nebeįperka būtiniausių produktų ir paslaugų, o šalies valdžia teišgali vėl mėtytis pažadais apie kada nors pagerėsiantį gyvenimą.
Pasidairykim bet kurioje Radviliškio parduotuvėje ar turgelyje. Pirkėjai lyg sulėtintame filme slenka tarp lentynų ir pardavėjų – žiūri į kainas ir dažniausiai nueina tolyn. Turgelyje dar gali derėtis, o parduotuvėje belieka tik prie nukainoto maisto skyrelio eiti ir tikėtis, kad ten ką valgomo ir už tinkamą kainą rasi. Viena aktualiausių problemų šalyje – sveiką protą seniai prašokusios maisto kainos. Štai net pas bobulytę ant prekystalio varškės sūris – nuo 3 iki 4 eurų. Kada lito laikais sūris kainavo 10-15 litų? Ypač kainomis pasibaisėję vyresnio amžiaus pirkėjai. Štai kokios nuotaikos parduotuvių mikrorajone:
Stefanija: ,,Didelės kainos. Kodėl? Todėl, kad valstybė nesirūpina žmonėmis“.
Anastazija: ,,Geriau neit į parduotuvę ir nežiūrėt į kainas. Patys gi matot, kas darosi su kainom“.
Danutė: ,,Nieko neįperku. Tik duonos ir ,,leberio‘‘(tokia pigi ne pirmos rūšies pusgaminio dešra). Ką galiu nusipirkti, kai pensijos gaunu 250 eurų? Už butą reikia mokėti, vaistus pirkti. Per dieną maistui išleidžiu eurą, pusantro“.
Vilius: ,,Sodą turiu, kai ką užsiauginu. Tik kai ką perkam, tai dar, dar… Gerai, kad šeimoje yra vienas dirbantis“.
Apie problemą ir, svarbiausia, jos sprendimo būdus pasiteiraujame Seimo pirmininko pavaduotojos. Apie keturis eurus kainuojantį sūrį ir kitas panašias kainas išgirdusi Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė iš pradžių net nežinojo, ką atsakyti. „Čia yra kompleksinis klausimas Vyriausybei. Yra formuojama pozicija, priemonės, bet aš jų kol kas negaliu įvardinti.‘‘- tokia politikės reakcija.
Tai išgirdę šiauliečiai net lošteli. Žmonės sako iš turgaus ar parduotuvės jau grįžtantys tuščiom pintinėm – nieko neįperka. ,,Pensija 214 eurų. O ką įperkat? Patį pigiausią. Kai vaistų nusiperku, maistui lieka po 2 eurus per dieną“; ,,300 eurų, ar čia pensija? Reikia vaistų, už butą mokėti. Kas lieka? Maistui per savaitę apie 20 eurų lieka“; „Yra, kas gauna 150-200 eurų, ar tai pašalpos, ar pensijos, o būna, kad ir algos. Kaip tiems išgyventi? Valdžia sako, kad 600 eurų vidurkis. Jei būtų toks vidurkis, tai niekas neemigruotų.‘‘- tokios nuotaikos tvyro turgelyje, kur vaikštinėja pirkėjai.
Seimo pirmininko pavaduotoja guodžia gyventojus – esą mažas pajamas gaunantys turi neprarasti vilties. ,,Vyriausybė svarsto teigiamo poveikio priemones. Gali tik iš dalies paveikti tą problemą. O šiaip, akivaizdu, kad mažas pajamas gaunantys turi palaukti. Mūsų frakcija siūlymą turi, kad būtų didinamas remiamų pajamų dydis“,- sakė I. Šiaulienė.
O štai Vilius sako, jo šeima jau pajuto taip vadinamą paramą, gaunantiems mažas pajamas. Vyriškio uošvė parodė pranešimą, kiek didės jos pensija.
,,Uošvienė gavo pranešimą, kad trimis eurais išaugo pensija. Gaus tris eurus prie pensijos. Tai va… O kokios kainos parduotuvėje – tai yra neadekvatu“, – Vilius nežino, juoktis ar verkti.
Politikė vėl ieško pasiteisinimų. Beje, apie maisto kainų mažinimą nekalba. Tik vėl guodžia, esą Seimas nieko negali padaryti, gal ministerijai reikėtų permesti skurdo mažinimo problemą. Ir tai – gal? „Ūkio ministerija turėtų galvoti apie investicijų atėjimą į regionus, kad čia steigtųsi pramonės centrai, darbo vietos, tada didėtų užimtumas ir pajamos. Tai būtų perspektyvūs projektai ir kad jie neateitų tik į Kauną ir į Vilnių“,- taip su kosminėmis kainomis siūlo kovoti Seimo pirmininko pavaduotoja.
Ir čia pat politikė lyg pati su savimi susiginčija. Projektai – tai perspektyvūs, o maistas beveik neįperkamas jau dabar ir kasdien.
,,Tikrai projektai bus po metų, pusantrų, na gal po trejų. Nuo kitų metų didėja minimali alga, valstybės remiamos pajamos, išmokos už vaikus“,- sakė politikė.
Gyventojai išgirdę, kad dar trejus metus siūloma gyventi pusbadžiu, rimtai įsižeidžia.
,,Valdžia sako, kad palaukit kelerius metus, bus geriau. Tai mūsų jau nebebus, tokių kaip aš, ką čia bekentėti“; „Numirsim, tada bus geriau? Toks gyvenimas gerai? Mums reikia dabar gyventi, o ne palaukti“; „Kai mirtis jau žvelgs į akis, bus geriau? Teisingai, to jie ir laukia, kad pensininkai greičiau išmirtų ir bus geriau“, „Laukiam daugybę metų, nesulaukiam. Ar guodžia pažadai palaukti kelerius metus pagerėjimo? Belaukdami nesulaukėm“,- štai kaip Irenos Šiaulienės pažadus įvertino prie parduotuvių pakalbinti žmonės.
Niekam ne paslaptis, kad į visišką skurdo „ragą“ vidutinę šeimą surietė euras. Kainos, buvę litais, beveik sulygo su euru. Tik išmokos liko litais. Štai pažiūrėkit, česnakai kainuoja 4 eurus – tai maždaug penkiolika litų. Ar kada už česnakus po 15 litų mokėjom?
Kalbintai politikei tai beveik normalu. „Susilygino litas su euru. Iš karto gi taip nebuvo. Reikia sakyti, kad apie metus verslas laikėsi pažadų, stebėjom. Bet po metų panašiai atsidūrėm prieš tokį faktą“,- sakė I.Šiaulienė.
Irena Šiaulienė žada didinti minimalią alga, išmokas už vaikus, net nemokamą maitinimą mokyklose visiems pradinukams. Žada. Lyg vergui pakreikti sausesnių šiaudų, kad ant drėgnos žemės negulėtų. Ir tai bus geriau? Taip, gal ir geriau sausi šiaudai vietoj molio aslos. Bet ar to laukė žmones 27 – erius metus? Ir kas pagaliau tas minimalias algas nustato? Juk ne verslas, o šalies valdžia. Taigi pažadai didinti minimalią algą keliais eurais, tai tas pats, kas pažadėti nebloginti situacijos. Bet ji tai negerėja. Lietuva jau senokai velkasi Europos sąjungos gale pagal pragyvenimo lygį.
Eleonora Urmonaitė
