Indija – tolima ir egzotiška šalis, lietuviams daugiau pažįstama iš indiškų serialų ar pagarsėjusio filmo „Lūšnyno milijonierius“. Daugelis svajojame pamatyti vieną iš pasaulio stebuklų – Tadžmahalo mauzoliejų, tačiau … kelionė tolima, o Indija atrodo kaip egzotiškas miražas.
Tačiau Radviliškio Lizdeikos gimnazija nutarė Indiją priartinti prie Lietuvos ir įrodyti, kad jeigu labai nori, gali nesunkiai nukeliauti į šią egzotišką šalį, susirasti ten draugų ir dar ne kartą sugrįžti į Indiją.
Draugystės pradžia
2015 m. pavasarį Radviliškio Lizdeikos gimnazija užmezgė ryšius su Indijos Delio Šv. Marko vidurine mokykla. Bendradarbiavimo tikslas – mokinių susitikimai, kultūrinį akiračio apie Lietuvos ir Indijos istoriją, kultūrinį paveldą plėtimas. Beje, iš Lietuvos mokyklų tik lizdeikiečiai draugauja su Indijos mokykla. Lizdeikos gimnazijos kultūrinių mainų partnerė – Delio Šv. Marko vidurine mokykla. Šiais metais lizdeikiečių delegaciją jau antrą kartą vyko pas savo draugus į Indiją, tačiau turbūt ne paskutinį.
Į Indiją – su misija „Vestuvės“
Vasario 24 d. į tolimąją Indiją išsiruošė aštuonių mokinių ir dviejų mokytojų delegacija iš Lizdeikos gimnazijos. Į tolimąjį Delį šį kartą vyko Kristupas Mačiūnas, Evelina Gilvickytė, Rokas Venskus, Rusnė Jasilionytė, Kristupas Miškinis, Inesa Hincaitė, Gabija Šiušaitė, Gabrielė Beresnevičiūtė, gimnazistus lydėjo mokytojos Skirmantė Petraitienė ir Gražina Vasiliauskienė.
Mokiniai jau žinojo, kieno šeimose gyvens, nes rudenį buvo priėmę mokinius iš šio tolimo krašto. Kadangi mokiniai iš Delio papasakojo apie vieną iš savo tautos papročių – vestuves, tad ir lizdeikiečiai vyko su tikslu – parodyti lietuviškas vestuves, supažindinti draugus su lietuviškais papročiais. Pristatymui buvo ruošiamasi labai atsakingai – dalis vestuvių buvo nufilmuota Kleboniškių muziejuje, dalis – suvaidinta Delio Šv. Marko vidurinėje mokykloje. „Šaunuoliai mūsų mokiniai – visi išmoko žodžius, stengėsi, bet buvo labai jau nedrąsūs“,- sakė mokinius lydėjusi S. Petraitienė. Nieko nepadarysi – pasireiškė įgimtas lietuviškas kuklumas.
Indijos kvapai ir spalvos
Atlikę savo misiją – supažindinę indus su lietuviškų vestuvių papročiais, lizdeikiečiai beveik savaitę mėgavosi Indijos kvapais, spalvomis bei vaizdais. Beje, kai kurie papročiai europiečius šokiravo, kiti – nustebino. „Tik išlipę iš lėktuvo, pajutome kvapą, panašų į supuvusių kiaušinių, aptriušusius pastatus ir jau norėjome kuo greičiau į namus“,- sakė lizdeikiečiai. Tačiau netrukus nuotaika ir įspūdžiai pasikeitė.
Keliautojus žavėjo nuoširdus priėmimas indų šeimose. „Mes šią savaitę esame jūsų tėvai, tad rūpinsimės jumis kaip savais“,- sakė naujieji „įtėviai“. Reikia pastebėti, kad lietuvaičiais indai rūpinosi kiek daugiau nei savais vaikais – vakarieniauti dažnai veždavo į už dviejų valandų kelio esančia europietiškas picerijas. Tiesa, lietuvaičiai paragavo ir tradicinio aštroko indiško maisto, tačiau ne visų skrandžiams jis tiko.
Iš pradžių radviliškiečius labai trikdė didelis dėmesys. „Gatvėse visi žiūrėjo į mus atsisukdami, rodė pirštais, buvo labai nejauku, tačiau vėliau pripratome“,- sakė keliauninkai.
Delio gatvėse radviliškiečiai susidūrė ir su šventomis karvėmis, ir su ožkomis, ir su pulkais lakstančių šunų – visai, kaip matytuose filmuose. Iš pradžių šokiravo krūvos šiukšlių, apšiurę pastatai, bet tai Indija – kontrastų šalis.
Kelionės po nuostabias vietas
Norėdami svečius supažindinti savo šalie architektūros stebuklais, indai stengėsi lizdeikiečius pavežioti po šventyklas, nuostabius parkus.
Visus sužavėjo garsusis Tadžmahalas Agro mieste. Tadžmahalas – vienas iš įspūdingiausių ir žinomiausių Indijos simbolių, pastatytas prieš maždaug penkis šimtus metų. Radviliškiečius nustebino, kad pats kompleksas didžiulis, o paties mauzoliejaus viduje labai mažai vietos. Beje, garsusis mauzoliejus po truputį grimzta į pelkę, tad tvirtinamas jo pamatas.
Kita matyta įžymybė – Lotoso šventykla. Ji įsikūrusi Kalkaji regione, į pietus nuo Delio. Lotoso formos šventovės statyba truko šešerius metus. Šioje šventykloje negalima kalbėti, fotografuoti – visus jos lankytojus stebi budrūs prižiūrėtojai. Visose šventyklose bei lankytinose vietose stebino tai, kad norint įeiti į bet kurią šventyklą privaloma nusimauti batus, bet galima likti su kojinėmis. O štai sikhų šventykloje Delyje buvo privaloma nusimauti ir kojines. „Nelabai malonu buvo basomis vaikščioti drėgnomis grindimis, dar kai kur prikritę ir plaukų“,- sakė lizdeikiečiai.
Įspūdžiai iš mokyklos
Lizdeikiečius nustebino Delio Šv. Marko vidurinė mokykla. Ši mokykla yra privati, už mokslą mokinių tėvai nemažai moka. Kaip ir kiekvienoje privačioje mokykloje – privaloma uniforma, o tvarka – beveik geležinė. Tačiau lizdeikiečių mokykla visiškai nesužavėjo. „Suolai mediniai, apsitrynę, klasės nejaukios, nėra jokių naujų kompiuterių. Stebėjome pamokas, nustebino, kad mokytojai gan pikti – šokių mokytojas taip rėkė ant mokinių, kad atrodė, jog tuoj pradės mušti. Tik muzikos mokytojas buvo linksmas ir geras, bet turbūt visur muzikos mokytojai geri“,- įspūdžius iš indų mokyklos pasakojo lizdeikiečiai. Jie taip pat stebėjosi, kad mokykloje grindys purvinos, nemažai dulkių ant baldų, beje, kaip ir indų namuose.
Draugai indai lizdeikiečiams pasakojo, kad gyventi savo šalyje nenori -baigę mokyklą nori išvažiuoti studijuoti į Ameriką, Vokietiją, Šveicariją.
Beveik savaitė Indijoje prabėgo nepastebimai. Atsisveikindami draugai liejo ašaras, tarėsi bendrauti ir toliau.
Lizdeikiečiai sakė dar daug ko nepamatę didžiulėje šalyje ir ruošiasi dar ne kartą grįžti į šią kontrastų šalį – juk jau turi ten draugų, įtėvius.
Pagal lizdeikiečių pasakojimus – „Radviliškio krašto“ informacija
