Gimiau ir užaugau mažame kaimelyje tarp miškų ir geležinkelio, tarp vingiuotos upės ir vaizdingo ežeriuko, todėl šis kaimelis man visą gyvenimą buvo savotiška sielos atgaiva. Ir ne vien todėl, kad čia gamta nuostabi, mat čia dar vaikystėje, kai mama rišdavo kolūkio rugius, aš bėgiodamas tų rugių kirtėjams iš paskos, išbraidžiau visas aštrias tų rugienų ražienas, šiame kaimelyje mačiau ir pamilau vasarų rasotus rytmečius, tyliais vakarais su meškere sėdėdamas paupiuose ar prie ežero klausydavausi kaimo avių bliovimo, šunų amsėjimo, armonikos liūdesingo grojimo anapus ežero, stebėdavau kaip lankose sugulusios grumuliuoja pamelžtos karvės, po šimtamečiais ąžuolais stovinčioje mažoje medinėje trobelėje šiaudiniu stogu bet kada rasdavau šiltą vakarienę, židinyje rusenančia ugnelę, švariai paklotą patalą.
Gerai prisimenu, kaip po dienos sunkiu darbų su Mama dažnai susėsdavome po plačiašake pušimi, stovinčia ant kalnelio netoli mūsų sodybos, sėdėdavome ir stebėdavome vakaro tylią brėkšmą, klausydavomės tylos, stebėdavome tamsėjantį dangų, kaip už tamsių girių kai kada nukrisdavo žvaigždė. O štai antra… trečia… penkta – ištisas žvaigždžių lietus. Mama aiškindavo kažkada iš kažko girdėjusi, o gal kažkur skaičiusi, kad kai amžinybėn iškeliauja žmogus, iš dangaus dingsta ir jo Likimo žvaigždė, bet kaip ten iš tikrųjų yra, sakėsi nežinanti. Šiaip jai atrodė, kad gimdama irgi atsinešė savąją žvaigždę. Juk štai vaikystėje svajojo tapti mokytoja, bet likimas jai skyrė tik baigti dvi „smetoninės“ mokyklos klases. Mama mane stipriai prispausdavo prie savęs, nuo kelio dulkių suskeldėjusias mano kojas sumutūriuodavo į prijuostę – tapdavo šiltą ir ramu.
Pokario laikais mama dirbo kolūkyje: rišdavo rugius, griebdavo šieną, šerdavo valdiškas kiaules, pievose lygindavo kurmrausius, laukuose sėdavo kukurūzus kvadratiniu-lizdiniu būdu, paskui tuos kukurūzus ravėdavo, pati brigadininko pasiprašydama leidimo ravėti kuo labiau apžėlusius kukurūzus ir apsiimdavo nuravėti visą lauką, mat jei tų kukurūzų tarpueiliai būdavo piktžolėti, mama išrovusi tas piktžoles tarpuvagin numesdavo tik šių šaknis, o pačius augalus dėdavo į atsineštą krepšį – parnešdavo nuosavoms kiaulėms. Raudama kolūkio linus irgi pasiprašydavo jai skirti kuo piktžolėtesnį sklypelį, mat nurovus linus, tame ruoželyje likdavo daug varpučio ir kitokių žolių, ką nupjovus ir išdžiovinus karvutei atitekdavo nemenkas glėbys kvapaus šienelio. Už visą darbą kolūkyje metų gale mama gavo pusmaišį grūdų su visais pelais, kuriuos nesunkiai parsinešė ant kupros užsimetusi, dar gavo tris rublius ir trisdešimt tris kapeikas pinigais. Tiesa, kolūkiečiams kolūkio jaujoje buvo nemokamai parodytas kažkoks kinas, kurio visi labai džiaugėsi, nes iki tol beveik niekas iš kaimiečių kino nebuvo matę. Gautus rublius mama tampriai susirišo nosinėje į mazgelį, o už kapeikas – nusipirko knygą apie kažkokią davatką, kuri tik save mylėjo, ir kai ši davatka pasimirė, ant jos kapo augo tik visokios dilgėlės, kurios vėjuje siūbuodamos tarpusavyje šnibždėjosi: „Ji nieko nemylėjo“. Tą pusmaišį iš kolūkio už visų metų darbą gautų tariamų grūdų, vėjuotą dieną mama išvėtė: sunkesnieji grūdai nukrito arčiau, o pelus vėjas nunešė tolyn į patvorį, kur tuo metu kapstėsi vištos. Šios dar ilgai kapstėsi šiuose peluose, tikėdamosi rasti nors menkiausią grūdelį. Ir kartais rasdavo. O tą porą saujų išvėtytų grūdų mūsų kaimynas važiuodamas į malūną nusivežė kartu su savais, paskui porą saujų atidavė miltais; buvo ką į bulvienę ar putrą nors truputį įmaišyti, kad srebiant vakarienę būtų ne grynas vanduo. Už tų grūdų nuvežimą į malūną atsidėkavodama mama paskui po darbų grįžusi iš kolūkio ar sekmadieniais, visą vasarą kaimynui ravėjo daržus.
Augindama nuosava kiaulę į tas iš kukurūzų lauko krepšyje parsineštas kiaulpienes mama į jovalą įmaišydavo dar ir iš kolūkio arklides parsineštas „griūšes“, ar šieno pabirų. Kai papjovė tą kiaulę, net lašiniai kvepėjo (o gal smirdėjo) arkliašūdžiais. Bet nėra to blogo, kas į gerą neišeitų, nes kai stribai reikalavo lašinių, mama jiems jų ir papjaustė, už ką pati vos „į bliuską“ negavo: „Tu ką, moterie, liaudies gynėjus arklašūdžiais sumanei šerti?“ Tais laikais už daug ką nuo vienų dienomis, nuo kitų naktimis galėdavai „į bliuską“ gauti, o miškiniai mamą buvo net išsivedę „pamokyti“, kam ši kolūkin įstojo. „O kur man reikėjo stoti? – tada miškinių teiravosi ji, – nuo devynerių metų už pavalgymą tarnavau ūkininkams, dabartinė valdžia gi uždraudė svetimiems tarnauti, o gyventi juk kažkaip reikia“.
Gi su tais kolūkiais buvo taip: po karo rusai tokiam kaimo bėdniokui iš apvalių rąstų pastatė tokią šešiakampę trobelę nemenką. Kaime visų trobos buvo mažos kaip pirštinės, o čia – oho, erdvi, nors ir nematyta – visas kaimas ėjo tos trobos pasižiūrėti. Tos keistos trobos savininkas ėmė kaimui pasakoti, kad visi dabar tokias trobas galėtų turėti, jei į kolūkį darniai stotų. Bet žmonės į kolūkį nestojo. Tada tas tos trobos „chozeinas“, graibydamasis neblogai rusiškai, su aktyvistais ėmė iš trobos į trobą vaikščioti vis paslaptingai klausinėdamas: „Ar matėte geležinkelio stotyje ant atsarginių bėgių stovinčią belangių vagonų ilgą eilę? Ar suvokiame kuriam tikslui jie ten stovi?“ Žmonės suvokė, bet vis tiek į kolūkį nestojo, tada aktyvistai visus kaimo vyrus bei moteris sukvietė į Sibiran išvežto ūkininko erdvią gryčią, prie durų pastatė du ginkluotus uniformuotus vyrus ir pasakė: „Na, jeigu jau taip labai norite, galite dabar pat po vieną prieiti prie stalo ir pasirašyti, o tada jau galėsite ramūs traukti namo, savo kiaulių šerti, vištų lesinti, o jei nepasirašysite, paryčiais dainuodami trauksime prie geležinkelio, kur tie vagonai be langų stovi“. Kažkas pasiteiravo, o ar tie „kulkozai“ valgyti duos? Kažkas atsakė, kad valgyti neduos, bet, vis tiek, visi kaip kokie ponai gyvensite: iš ryto duona su arbata, pietums – arbata su duona, o vakarienei – ir arbata, ir duona… Saulei leidžiantis, po vieną po vieną nedrąsiai kaimiečiai ėmė artintis prie raudonu audeklu uždengto stalo.
Taip mūsų kaime atsirado draugo Vorošilovo žemės ūkio artelė, kurią su laiku valdžia tokio pat vardo kolūkiu vadino, o žmonės tą artelę „kulkozu“ praminė, žmonės išsirinko ir brigadininką, o to pirmojo mūsų kaime „kulkozo“ pirmininku tapo toks gerokai šlubas žmogelis pavarde Kaupelis, iš pradžių brigadininkas rytais eidavo per sodybas žmones į darbus varinėdamas, paskui žmonės gavo griežtą „pariedymą“ rytais patiems rinktis į „kulkozo“ centrą, ateidavo ir tas šlubis, kai brigadininkas žmonių pasiteiraudavo, ar visi darban susirinko, kuri nors smailialiežuvė rodydama į tą Kaupelį atsiliepdavo: „Visi jau visi, štai dar net su kaupeliu“. Brigadininkas, palaižęs chimėtinio pieštuko galiuką, patenkintas sakydavo: „Vadinas, taip ir užrašyme – su kaupeliu!“.
Ant pečių užsivertusios medinius klevo grėblius, moterys į paupius išklegėdavo pradalgių vartyti, toks kvanktelėjęs senbernis Jerė apynasriais žvangindamas neskubėdamas išeidavo iš ganyklų arklių parsivesti, klevų paūksmėje sutūpę vyrai dalgius ilgai plakdavo – ilgai pypkiuodami ir politikuodami, kas galiausiai užsibaigdavo lėkštais juokeliais apie „antrą galą“. Šienaujant tuose paupiuose, kartais virš kolūkiečių galvų baisiai plerpdamas skrisdavo koks nors dvisparnis lėktuvas, toks sulietuvėjęs lenkas tada kariškai komanduodavo: „ Moterys! greičiau ant žemės, bo kad pradės iš konkosvaidžių šaudyti, o gal dar ir kokią bombą numes – kai babaknet iš mūsų visų šlapia vieta beliks“. Tada moterys kaip kokios kurapkos kniūpsčios sukrisdavo į šlapias paupio samanas. Lėktuvas nuskrisdavo iš jokių „konkosvaidžių“ nešaudęs. Tas lenkas ne lenkas vėl moterims aiškindavo, kad gal čia koks amerikiečių „špijonas“ praskrido, juk per radiją jau ne kartą pranašauta, kad amerikonai greitai ateis žmones nuo rusų vaduoti, tada jokių „kulkozų“ vėl nebeliks, vot by vai malėva! Kaip ir gyveno pokaryje mano kaimo vienodo likimo žmonės.
Kol mama buvo gyva, kieme amsėdavo šuo, už sodelio žolę rupšnodavo karvutė, kolūkio rugiuose čerškė griežlė. Dabar čia ir tvartuko stogas įlinko, prie tvartuko nebeliko Sargiuko būdos, palangėmis nebesiglausto katinėlis, gandrai ant stogo net apsirikę nebenutūpia. Ir varnos nustojo sukti lizdus ąžuolo šakose, Amžiams užgeso Motinos žvaigždė. Tik dabar suvokiau, kokia ryški buvo ta jos likimo žvaigždė ir kaip per greitai ji užgeso. Juk kada aš benueidavau gulti, mama likdavo su savo žvaigžde tamsioje naktyje, kaip anksti pabusdavau, mamą rasdavau kūrenančią namų krosnelę, tokia, matyt, buvo mano Mamos likimo žvaigždelė – be poilsio ir atlygio visais rūpintis.
Rimantas Petrikas
