Tikrų faktų motyvais. O faktas štai toks: tarpukario laikais kažkoks Juozas Lukošius dešimt, o gal ir penkiolika (yra ir versija, jog 20) metų savo sodybos rūsyje sukaustytą grandinėmis be kaltės tikrą savo brolį Joną buvo įkalinęs vien tam, kad vienas pats galėtų valdyti visą iš tėvų paveldėtą žemę; ir tik per atsitiktinumą šis buvo išlaisvintas 1926-ųjų vasarą.
Krypavau smulkiais žingsneliais, sparčiau žygiuoti jau neleido senatvė, nes jau skaudėjo strėnos. Praėjęs mažą upelį, siauru takeliu patraukiau Linksmakalnio link. Kada tas kalnas taip buvo pavadintas, dabar niekas tiksliai nebeprisimena, tik sako, kad gerokai seniau ant to aukšto kalno stovėjo kryžius, tarybiniais laikais čia vietoje kryžiaus pastatė vandentiekio bokštą – norėta miestelį vandeniu aprūpinti, tik neva nepasisekė išgręžti gilų gręžinį, todėl vandens tarsi čia ir neradę. Nenaudojamas bokštas surūdijo ir nuvirto. Palauk, o gal net nenuvirto, o metalo vagys jį nuvertė santvarkai pasikeitus. Ai, net nebežinau kaip ten iš tikrųjų buvo.
Bet tai juk ir ne taip svarbu, tik gerai prisimenu, kaip buvo šnekama, jog jau senų senovėje savaitgaliais ant šio kalno žmonės į gegužines sugužėdavo – jaunimas čia linksmindavosi: ratelius eidavo, muzika ir dainos skambėdavo, todėl šis kalnas Linksmakalniu ir buvo pramintas. Gal ir taip, mane jaunystėje šis kalnas domindavo todėl, nes nuo jo buvo galima toli matyti: per lankas vingiuojanti upė, kalvos bei kalvelės, tolumoje padūmavę miškai, o antai ir vieniša sodyba toje padūmavusioje pamiškėje.
Ta sodyba stovėjo maždaug už trijų kilometrų nuo to Linksmakalnio; šią vienišą sodybą vietiniai žmonės vadino prakeikta. Šiaip tai buvo paprastas senoviškas nedidelis Ylių kaimelis Žemaitijoje, su gal pora dešimčių nedidučių sodybėlių. Dar ten buvo paupio pievos, klebono lankomis vadinamos, buvo kažkiek dirbamos žemės, keletas miškelių, vienas iš kurių Lapkalniu pramintas, mat čia smėlėtose miškelio kalvose lapės urvus mėgdavo išsikasti. Kaip ir nieko čia ypatingo, tarpukariu, sako, čia gyvenę per šimtas žmonių.
Tarp jų buvusi ir ta šeima, kurioje vyresnysis brolis savo tikrą jaunylį brolį net penkiolikai metų sodybos rūsyje išlaikė grandinėmis prirakintą – kad tėvų palikta žeme dalintis nereikėtų. Sako, tos kaimo pakraštyje stovėjusios vienišos kuklios sodybos šeimininkas buvęs gana pasiturintis ūkininkas pavarde Lukošius, o vardo jau niekas nebeprisimena. Tik žmonės dar prisimena, kad jis turėjęs porą stiprių sūnų – Juozą ir Joną, o mirdamas jiems paliko nemažą gabalą žemės.
Maždaug šešiasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų pabaigoje netoli tų vietų gyvenau, todėl apie tai teko prisiklausyti įvairių šiurpių pasakojimų. Jie labai skyrėsi, tik bendra tarp jų buvo tai, kad buvę taip: tėvas mirdamas sūnums prisakė gyventi draugiškai, o žeme nesidalinti, nes kur matyta, jei sunkiai uždirbta žemė po gabaliuką, po gabaliuką pradėsit dalintis; kas iš palikimo liks? Iš pradžių broliai taip ir gyveno: vyresnysis, kuris buvo jau vedęs, kaip amžiną atilsį tėtušio buvo prisakyta, pats vienas sprendė kur, kada, ką ir kiek pasėti, kada derlių nuimti, kam ir už kiek tą derlių parduoti, o kiek sau pasilikti pramitimui. Jaunesnysis vyresniojo visur stropiai klausė, dirbo netinginiaudamas. Jiedu nesusikrovė neregėtų turtų, tačiau abu buvo sočiai pavalgę bei tinkamai apsirengę, o ir vieną kitą pinigą „juodai dienai“ turėjo pasidėję. Tiesa, tuos pinigus valdė Juozas, todėl Jonas apie juos nieko net nežinojo, bet ir galvos dėl to per daug sau nesuko.
Taip bėgo dienos, savaitės, vasaros. Jaunylis kartais, išėjęs laukan į kiemą, ilgai rymodavo ant laiptų, žiūrėdamas į tolius anapus kalnų. Ir kažką savyje mąstė. Ta lemtingoji diena, kaip kadais kalbėjo vietiniai žmonės, sako buvusi viena iš pirmųjų pagaliau atėjusios vasaros sekmadienių, todėl abu broliai atsikėlę anksti papusryčiavo „šiuo bei tuo“ užkąsdami, mat šeimyna valgė savęs labai nelepindami, – kas po ranka papuola.
Vyresniajam išėjus į laukus, kažkoks paukštelis čireno padangėje virš jo galvos. Tikriausiai tai buvo vieversys. Saulė švietė malonia šviesa, vėjelio kaip ir jokio. Namuose liko jaunesnysis, jis visada pašerdavo gyvulius, atnešdavo malkų, pakurdavo krosnį. O šiaip sekmadieniais – koks čia ir darbas! Tėvų palikta sodyba abiem buvo tas vienintelis artimas daiktas, jei kuo gyvenime broliai paslapčia savyje ir džiaugėsi, tai tik savo kuklia sodyba kaimo pakraštyje prie gražaus miškelio.
Grįžus vyresniajam iš laukų, kur jis nužiūrėjo lauką būsimam mėšlavežiui – juk bulves sodinti jau greit bus pats tas laikas, jaunylis brolis vyresniajam pareiškė, kad bulves sodinti – labai gerai, bet ir jis norėtų „ant savęs“ gyventi, turi net ir mergelę gretimame sodžiuje nusižiūrėjęs, rudeniop norėtų vestuves iškelti. Ar nereikėtų palikimu pasidalinti?
Vyresniajam tai buvo tarsi griaustinis iš giedros dangaus. O ir saulė užsitraukė sunkiais debesimis, griaudėjo ir žaibavo, ėmė smarkiai lyti. Juozo galvoje mintis vijo mintį, ryškiai prisiminė tėvo priešmirtinius žodžius: „Tik žemele neskubėkite dalintis, kol jaunesnysis ženytis nesumanys“, bet ką dabar darysi, juk jei Jonas parsives žmoną, žemele nori nenori teks dalintis.
Ir čia žaibu šovė sumanymas: „Jonai, – broliui pasakė Juozas, – žinok, tu gerai sumanei, rudeniop parsivesk į namus gaspadinę, pradžioj gyventi galėsime kartu, o paskui bus matyti, ogi žemės gabalą pats pasirink, kurį tu norėtum“.
Jonas apsidžiaugė, kad taip gerai viskas išsisprendė, o čia brolis dar pasiūlė ir išgerti; kaipgi tokia svarbia proga neišgėrus šlakelį. Jonas puolė kurti ugnį, čirškinti kiaušinienę su rūkytais lašinukais, vyresnysis brolis dar ir rūkyto skilandžio iš kamaros leido atnešti, o pats ant stalo pastatė degtinės butelį storu kaklu ir „fabrišna korka“ užkimštu, o ir degtinė buvo ne bet kokia, o „fabrišna“ – miestelyje iš „kromelio“ pirkta. Juk proga ne eilinė!
Abu nebuvo pratę gerti, o jaunesnysis ar tik ne pirmą kartą tokio stipraus „trunko“ paragavo, todėl greitai „kaip koks šiaušius“ nusilakė, tuo labiau, kad vyresnysis beveik negėrė, o vis brolį ragino įvykį tinkamai aplaistyti. Dar šnekama, kad į tą degtinę brolis buvo kažkokio durnaropės nuoviro įpylęs, kaip žemaičiai sakytų, neva „užkrosijęs“ degtinės skoniui pagerinti.
Visiškai pasigėrusį ir aplinkoje nebesiorientuojantį brolį vyresnysis nuvedęs į sodybos rūsį paguldė, o tada greitai surado metalinę grandinę, kuria arklius nakčiai ganykloje rišdavo, ką žemaičiuose „lenčiūgu“ vadindavo, ir taip brolis brolį prie sienos prikaustė bei ne tik sukaustė visam laikui be teismo įkalindamas belangiame rūsyje, bet ir burną broliui skudurais užkimšo, o vietoj lėkštės išskaptuotą kaladę maistui įdėti pakišo.
O vyresnysis brolis sau ramus toliau gyveno visiems aiškindamas, kad Jonas neva kažkur išėjęs ir negrįžta, o gal jau ir miręs, taigi dabar visa žemė priklauso tik jam. O kad sodyboje niekas niekada nesilankytų, kaimui paskelbė, neva čia dienomis ir naktimis baisiai vaidenasi: rūsyje kažkas stena, pagalbos šaukiasi, grandinėmis žvangina.
Šitaip slinko metai po metų, o Lukošius jaunesnysis parazitų ėdamas kankinosi be jokios priežiūros tamsioje, drėgnoje ir dvokiančioje kamaroje.
Niekas nelaukė svečių, bet vieną kartą pro sodybą vežimaičiu kažkoks daktaras keliavo. Iki šiol šnekama, kad tą dieną pradėję kaip iš kibiro lyti, todėl tas keliautojas, pakelėje savo arklį pririšęs, užėjo prieglobsčio prašyti ir kažkur sodybos rūsiuose išgirdo gailų žmogaus šauksmą.
Bet tai, kaip buvo pasakojama, nutiko jau žymiai vėliau, kai ten gyveno nebe tas Lukošius, o kažkoks Stragauskas. Iš kur jis kilęs, man išsiaiškinti nepasisekė, bet buvo žinoma, kad kai tas Lukošius vyresnysis paseno ir žemės dirbti nebegalėjo, o tai buvę 1916-tais metais, to kankinio brolis Juozas visą ūkį su nemažu žemės gabalu pardavė būtent tam Stragauskui, o viską parduodamas išsilygo: „Parduosiu pigiau, bet tu iki gyvos galvos prižiūrėk mano išprotėjusį jaunylį brolį“. Ir taip Juozas kartu su ūkiu pardavė ir savo brolį Joną.
Tas naujasis ūkio savininkas su tokia sąlyga sutiko. Sako, iš pradžių įnamį „karšinęs“ sąžiningai, vienu žodžiu, pažadą pildė, bet vėliau sugalvojo to „pirkinio“ atsisakyti: tuomet dar visai jauną vyruką Joną Lukošių vėl sukaustė sunkiais, apie penkiolikos kilogramų svorio, geležiniais pančiais, vėl įmetė tamson į šaltą bei nešvarų rūsį ir vėl prie sienos prirakino.
Vėl slinko metai po metų, o tamsioje, drėgnoje ir dvokiančioje kamaroje be jokios priežiūros kankinosi niekuo kalta gyvybė. Blogai maitinamas, nevalomas, bado kamuojamas Jonas taip išbuvo rūsyje ilgus metus. Per visą tą laiką jis nematė nei saulės, nei kitokios šviesos. Jis užmiršo pasaulį, pasaulis užmiršo jį; gyvas žmogus taip ir nesužinojo, kad buvo karas, neturėjo menkiausio supratimo, kas dedasi šioje žemėje.
Tuo tarpu Stragauskas gyveno gerai ir visai ramiai. Tik 1926 metų liepos šešioliktą dieną po to daktaro netikėto vizito Ylių kaimo nuošalioje sodyboje apie kankinį buvo pranešta policijai ir vargšą iš inkvizicijos celės išėmė bei jam, dvidešimties metų gyvam palaidotam, vėl buvo parodyta: štai koks gražus tas mūsų žemiškas pasaulis! Pasenęs ir vos gyvas, dėl raumenų sudžiūvimo visiškai nebeturintis fizinių jėgų Lukošius jaunesnysis buvo išvaduotas iš nežmoniško kalėjimo ir sunkių retežių.
Kalbama, kad šešiasdešimtmetis Jonas Lukošius tada jau buvo daugiau panašus į šmėklą, negu į žmogų: rūbai nupuvę, tik skudurai likę, visas kūnas apžėlęs plaukais, visas juodas, purvinas, žaizdotas, sudžiūvęs. Kalinys buvo visai nustojęs fizinių jėgų, nepajėgė net vaikščioti.
Ilgus metus tamsioje, drėgnoje nuosavo namo kameroje nekaltai laikyto bei kankinto Jono Lukošiaus likimu susirūpino gydytojai; į Telšių apskrities ligoninę jį vos gyvą, apautą medinėmis klumpėmis, viena koja surakintą stora metaline grandine, pristatė policija, o Stragauską atidavė teismui. Po ilgų tardymų 1927 metų spalio devynioliktą dieną Šiaulių apygardos teismas žiauriam Stragauskui dėl stokos liudininkų ir bendrai sunkių bylos aplinkybių rado galimu priteisti… dvi savaites arešto ir 500 litų baudos. Stragauskas ir tuo nebuvo patenkintas, todėl padavė apeliaciją, bet tuometinis Vyr. tribunolas Šiaulių apygardos teismo sprendimą patvirtino. Ši kraupi istorija buvo aprašyta ir viename 1928 metų tuometinio žurnalo „Policija“ numeryje.
Štai tokia tad šios laukinės kaimo istorijos pabaiga. To brolio, kuris po kojomis pamynė tikro savo brolio meilę, galutinė lemtis nežinoma. Vietiniai, sužinoję šią istoriją, vieni kitų klausdavo: ar atsikando tos žemės?.. ar nepaspringo numiręs žemėmis? Juk dabar abiejų brolių kauleliai guli toje pačioje žemelėje…
Rimantas Petrikas
