1940 m. pavasarį SSRS politika Baltijos valstybių atžvilgiu buvo derinama su vokiečių karo veiksmais Vakaruose. Gegužės 25 d. V. Molotovas įteikė Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui (Vladui) Natkevičiui notą, kurioje Lietuvos vyriausybė kaltinama sovietų karių grobimu. Prezidentas Antanas Smetona, pasitaręs su Juozu Urbšiu, gegužės 30 – birželio 2 d. šifruotomis telegramomis informavo pasiuntinybes: ,,[…] Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį“. (Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. V., 2007, p. 55). 1940 m. birželio 7 d. Maskvoje vykusiose Viačeslavo Molotovo ir Juozo Urbšio derybose buvo pateiktas antrasis kaltinimas: esą Lietuva sudariusi su Latvija ir Estija slaptą karinę sąjungą, nukreiptą prieš SSRS ir tuo laužanti 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Tai buvo priekabiavimai. Sovietų Raudonoji armija, telkdama jėgas Lietuvos pasienyje, pradėjo ruoštis tiesioginei invazijai. Birželio 11 d. įvyko trečiasis, paskutinis, Viačeslavo Molotovo ir Juozo Urbšio bei Lado (Vlado) Natkevičiaus susitikimas, tačiau jis nedavė jokių rezultatų. Birželio 14 d. vakarą V. Molotovas Maskvoje esančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteikė SSRS vyriausybės ultimatumą, kuriame Lietuvos Vyriausybė kaltinama savitarpio pagalbos sutarties laužymu. Buvo pateikti trys reikalavimai: 1) atiduoti teismui Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį kaip tariamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas kaltininkus; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną Vyriausybę; 3) įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios armijos kontingentą. Tarptautinėje praktikoje įprastinis ultimatumo terminas yra 48 valandos, V. Molotovas pareikalavo, kad Lietuvos Vyriausybė atsakytų iki birželio 15 d. 10 val. ryto (9 val. Lietuvos laiku).
1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Lietuvai įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas.
Ištrauka iš TSRS vyriausybės 1940 m. birželio 14 d. ultimatumo Lietuvai.
LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2259, l. 41, 44. (žr. http://www.archyvai.lt/exhibitions/okupac/p7.htm).
Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją vyko Vyriausybės posėdis. Prezidentas Antanas Smetona iš pradžių siūlė priešintis agresijai, tačiau ministras pirmininkas Antanas Merkys ir dauguma ministrų, apsvarstę pasipriešinimo galimybes, pasisakė už Sovietų Sąjungos reikalavimų priėmimą. Lietuvos Vyriausybės pasiūlyta Stasio Raštikio kandidatūra Viačeslavo Molotovo vyriausybei buvo nepriimtina, todėl dėl naujos Lietuvos Vyriausybės sudarymo reikia tartis su į Kauną atskrendančiu sovietų Vyriausybės vadovo pavaduotoju Vladimiru Dekanozovu.
Birželio 15 d. 9 val. ryto Juozas Urbšys perdavė Viačeslavui Molotovui atsakymą apie Lietuvos Vyriausybės sutikimą su Sovietų vyriausybės iškeltomis sąlygomis.
Gavus tokią žinią iš Maskvos, prezidentas Antanas Smetona, įgaliojęs ministrą pirmininką Antaną Merkį pakeisti jį Lietuvos Respublikos Prezidento pareigose, ir Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis birželio 15 d. vakarą paliko Lietuvą.
Istorikai apibendrina, kad Sovietų Sąjungos ultimatumas buvo karo skelbimas Lietuvai. Kariniu požiūriu per 10 val. pasirengti planingam pasipriešinimui Lietuvos kariuomenė negalėjo. ,,Šiuo ultimatumu SSRS vyriausybė šiurkščiai sulaužė Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1926 m. rugsėjo 28 d. nepuolimo sutartį (1934 m. pratęstą iki 1944 m. gruodžio 31 d.), taip pat 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį, <…>“. (Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. V., 2007, p. 60-61)
1940 m. birželio 15 d. – Lietuvos okupacijos diena. Tą dieną Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. <…>.
,,1940 m. išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, matyt, nebuvo galima, tačiau gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. <…> agresijai Lietuva galėjo priešintis ginklu. Blogiausiu atveju vyriausybė galėjo atmesti ultimatumą, įvardyti agresiją, išvykti į užsienį ir tuo apsunkinti arba net sužlugdyti Kremliaus emisarų uždavinį inscenizuoti savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS spektaklį, ateities kartoms ir pasauliui palikti kitokios Lietuvos įvaizdį“ (t. p., p. 65-66).
Jau kitą, birželio 17 d., Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas einantis Antanas Merkys, vykdydamas okupacinės valdžios ir jos įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo valią, pasirašė du svarbius aktus. Pirmuoju dokumentu jis paskiria Justą Paleckį marionetinės Vyriausybės ministru pirmininku ir įpareigoja jį sudaryti Ministrų Tarybą, o antruoju – naująjį Ministrų kabinetą <…>. Ši vyriausybė buvo vadinama Liaudies vyriausybe. Patvirtinęs Justo Paleckio vadovaujamą vyriausybę, Antanas Merkys atsistatydina iš Lietuvos Respublikos prezidento pareigų. Laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Prezidento pareigas pradeda eiti Justas Paleckis, o Vincas Krėvė Mickevičius tampa ministru pirmininku. Birželio 19-20 d. sudarytos Vyriausybės teisėtumą patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo prezidiumas, įvairių organizacijų atstovai. <…>.
1940 m. liepos 1 d. paleidžiamas Lietuvos Respublikos Seimas. Pasakišku greičiu ,,ruošiami“ nauji Seimo rinkimai: <…>, kurie skelbiami liepos 14 d. Rinkimų įstatymo 19-asis straipsnis skelbė, kad ,,kandidatų į liaudies atstovus pasiūloma tiek, kiek apygardoje renkama liaudies atstovų“, t. y. į vieną Seimo atstovo vietą galima siūlyti tik vieną kandidatą. <…>. Liepos 6 d. Valstybės saugumo departamento vadovas Antanas Sniečkus pasirašė slaptą įsakymą, reikalaujantį suimti ,,destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vyriausybę ar ardantį rinkimų tvarką“. <…>. Prieš pat rinkimus, liepos 11-12-osios naktį, NKVD suėmė apie 2 tūkst. nepriklausomos Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų. <…>.
„Priešvalstybinių partijų: <…> likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas“, 1940 m. liepos 7 d. patvirtintas Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus. LYA, f. K-1, ap. 10, b. 1, l. 231–233
Rinkimai į Liaudies seimą vyko liepos 14-15 d. Juose dalyvavo 95,51 proc. visų rinkėjų. Iš jų 99,19 proc. balsavo už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus. Į Liaudies seimą ,,išrinkta“ 39 Lietuvos komunistų partijos nariai ir 40 nepartinių. Moksliniuose leidiniuose nurodoma, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos dokumentai neišliko. Manytina, kad jie buvo sunaikinti. Liepos 18 d. einantis Respublikos Prezidento pareigas Justas Paleckis pasirašo aktą, kuriuo liepos 21 d. 12 val. Kaune, Valstybės teatre, šaukiamas pirmasis Liaudies seimo posėdis.
Tuoj po rinkimų prasidėjo organizuota susirinkimų, mitingų, manifestacijų kampanija, ,,reikalaujanti“, kad išrinkti Seimo nariai, reikšdami ,,liaudies valią“, priimtų nutarimą, siekiantį prisijungti prie SSRS.
Liepos 21-23 d. vyko Liaudies seimo pirmoji sesija. <…>. Išklausę pranešimus, Seimo nariai paskelbė, kad Lietuvoje įvedama sovietinė (tarybų) santvarka, o Lietuva skelbiama Sovietų (Tarybų) Socialistine Respublika. Šalyje paskelbus ,,naująją santvarką“ ir pakeitus jos pavadinimą, toliau buvo ,,svarstomas“ Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos įstojimas į SSRS. <…>, Seimo nariai nutarė: ,,Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“ (Lietuvos Liaudies seimas: Stenogramos ir medžiaga“. Vilnius: Mintis, 1985, p. 76). Įdomus faktas: marionetinėje Vyriausybėje aukštas pareigas ėjo du Radviliškio krašto žmonės <…>.
Liepos 30 d. Seimo 20 narių delegacija iš Kauno traukiniu išvyko į Maskvą perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Liaudies seimo prašymą. Rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba ,,priėmė“ Lietuvą į SSRS 14-ąja sąjungine respublika – SSRS aneksavo Lietuvą. Latvija į SSRS buvo ,,priimta“ 15-ąja, o Estija – 16-ąją sąjungine respublika. ,,Taip J. Stalinas baigė ,,rinkti“ ,,tarybinių tautų puokštę“ – grąžino į sovietinę imperiją po Pirmojo pasaulinio karo išsprūdusius kraštus. / J. Stalinas ir V. Molotovas pasiekė savo tikslą Pabaltijyje: okupacijai ir aneksijai buvo sudaryta savanoriško įstojimo į SSRS regimybė“ (Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. V., 2007, p. 87-88).
Daugelio šalių diplomatinių tarnybų atstovai įteikė Vyriausybėms notas, kuriose nepripažino Lietuvos įstojimo į SSRS ir pavadino jį neteisėtu.
Sutrumpintai pagal sukauptą informaciją Didžiosios netektys Radviliškio krašte 1940-1941 metais parengė
Laima MACYTĖ
LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. XI-3650
„Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“.
LCVA, f. R-758, ap. 2, b. 805, l. 1–2. (žr. http://www.archyvai.lt/exhibitions/okupac/p33.htm)
