1944 m. spalio 7 dieną Sedoje, Šiaurės Žemaitijos miestelyje (dabar miestas), nutiko tai, kas amžiams įrašė ją į Lietuvos istoriją ir paliko gilų skaudulį tautos kūne. Raudonoji armija, siekdama užimti Klaipėdą ir Kurše (Latvija) užblokuoti dalį Vokietijos kariuomenės, puolė Sedą. Miestelį gynė vokiečių iniciatyva paskubomis iš Lietuvos karininkų ir jaunų vyrų, pasitraukusių daugiausia iš Šiaurės Rytų Lietuvos, suformuota Tėvynės apsaugos rinktinė, formaliai pavaldi vermachto pulk. Helmutui Maderiui. Į ją buvo užrašytas ir iš Pasvalio pabėgęs rašytojas M. Katiliškis, kuris tapo lietuvių tragedijos liudininku. Apginkluoti ir aprengti vokiečių, o iš tiesų parako neuostę jaunuoliai Sedoje dar ir truputi pamokyti, pagal vokiečių vadų sumanymą turėjo pristabdyti Raudonąją armiją prie Varduvos, kad būtų galima geriau pasirengti Memelio (Klaipėdos) gynybai. Du lietuvių batalionai drąsiai stojo į kovą su patyrusiais 19-jo Raudonosios armijos tankų korpuso kareiviais, bet neturėdami nei artilerijos, nei tankų, nei aviacijos paramos, buvo sutriuškinti. Apie 100 lietuvių žuvo apkasuose prie Sedos, dar panašiai tiek pat ar daugiau galėjo prarasti gyvybes bandydami persikelti per Varduvą. M. Katiliškis buvo vienas laimingųjų, kuriam pavyko ištrukti iš Sedos pragaro. Ką jis patyrė, vėliau, gyvendamas JAV, aprašė knygoje „Išėjusiems negrįžti“.
„Turgavietė ( ji buvo priešais švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią – įrašo autor. pastaba) buvo lyg šienaujama pieva. Tiesiausias kelias prie išsigelbėjimo tilto. Mačiau bėgančius, suklumpančius, nebesikeliančius ir paliekančius. Aš radau šalutinę gatvelę, kurią tuo metu sudrebino pasibaisėtinas trenksmas. Ugnis, dūmai ir geležies žvangesys. Viskas lėkė, spengė, krito kažkur aukščiau galvos”.
M. Katiliškis bėgo link vadinamo Klebono tilto, siauro ir laikino įrenginio, prie bažnyčios: „Kriste nukritau nuo aukštos pakrantės. Tiltelis tik suposi ir lingavo visu būriu puolant išsigelbėjimo link. Mačiau šokančius į vandenį, mačiau atsistumiančius nuo kranto valtimis, metančius milines ir aprangos dalis, kad sumažinus svorį. O prie tvenkinio (Varduvos – įrašo autor. pastaba) vanduo, lyg staigiam lietaus šuorui užėjus, teškeno ir virė nuo kulkosvaidžių sutelktinės ugnies (…) tankas stovėjo ant aukšto Varduvos kranto, pusiau prisidengęs šventoriaus medžiais. Jis kontroliavo tiltą, šluote nušluodamas visa nuo jo plotmės. Ir sutvenktą upės lygmę, kurioje žvėriškomis pastangomis grūmėsi traukiami vandens ir kapojami kulkų. Kiek jų nebeišlipo?”
Spalio 8 d. Telšių, Plungės ir Sedos užėmimo proga Maskvoje saliutuota 20-čia artilerijos salvių, o Sedoje rengtasi laidoti žuvusiuosius …
Jonas Sireika
