Iš ciklo „Tėviškė. Vaitiekūnų žmonės“ (9)
Ar ilgai viename kambaryje gali išbūti ir net sutarti dvi moterys – vyro mama ir jo žmonos mama? Paprastai tariant, uošvės. Arba uošvė ir anyta.
Pasakysite: neilgai. Ot ir netiesa – priklauso nuo žmogaus charakterio. Legendinė pirmoji Vaitiekūnų mokytoja Ona Kuprevičienė su savo marčios mama ne vienerius metus gyveno viename kambaryje ir ją slaugė. Bet iš eilės.
Mokė mūsų tėvus ir senelius
Nežinome ir vargu ar kada sužinosime, kas buvo pati pirmoji ar pirmasis Vaitiekūnų vaikų mokytojas. Kažkur skaičiau, jog tuo metu, kai Lietuva buvo įjungta į Rusijos carinę imperiją ir tautinis švietimas buvo uždraustas, vaikus Vaitiekūnuose mokė daraktorius Daunora. (Daraktorius – tai XIX a. – XX a. pradžioje Lietuvos valstiečių steigtų ir išlaikytų kaimo mokyklų mokytojas, kuris vaikus mokė jų arba savo namuose slaptai.)
Šis Daunora galėjo būti iš Juozo ir Elenos Daunorų giminės – vienos seniausių Vaitiekūnų kaimo šeimų. Vaitiekūnuose gyvenanti šių Daunorų giminaitė Janina Zakarevičienė man pasakojo, jog jos tetos Bronislavos Daunorienės vyras Kazimieras Daunora (minėtojo Juozo Daunoros pusbrolis) buvo Kairėnų pradinės mokyklos mokytojas; galbūt Juozo ir Kazimiero senelis ir buvo tas caro laikų daraktorius. Juozo ir Elenos duktė Birutė Daunoraitė-Lukošienė sakė, jog jo vardas buvo Jonas.
Tačiau yra tikrai žinoma, kas buvo pirmoji Vaitiekūnų vaikų mokytoja po to, kai Lietuva 1918 metais paskelbė savo Nepriklausomybę. Kaip rašo 2009 metais išleistoje nedidelėje, bet įdomioje knygoje „Kaimas prie užtvankos Vaitiekūnai“ vaitiekūniškė Lina Lydikaitienė, „Pati pirmoji Vaitiekūnų kaimo mokykla įkurta 1927 metais. Pirmoji mokytoja – Ona Kuprienė“ (p. 23).
Šį faktą pakartojo 2011 metais išleistoje autorių kolektyvo (sudarytojas Aleksandras Šidlauskas) monografijoje „Grinkiškio kraštas“ iš Vaitiekūnų kilusi Raimonda Kundrotaitė, tik mokytojos pavardę ji nurodė Kuprevičienė (tai tikroji jos pavardė, vaitiekūniškiai įpratę jas trumpinti ir lietuvinti).
R. Kundrotaitė dar pridūrė, jog ši „mokykla buvo įkurta pas Vincą ir Aleksandrą Kundrotus“ (p. 300). Tai irgi tiesa. Minėtieji V. ir A. Kundrotai (ne giminės Raimondai) gyveno Vaitiekūnų kaimo viduryje, prie Tarailio upelio, ten, kur vėliau buvo „Spindulio“ kolūkio kontora (raštinė). Kaip man 2015 metais pasakojo jų sūnus, o mano krikšto tėvas Bolesas Kundrotas, jo tėvai iš kaimo išsikraustė į vienkiemį prie Šušvės dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai žmonių ūkiai kėlėsi iš kaimų į vienkiemius.
Ona Kuprevičienė mokė vyriausiąją, dabarties akimis žiūrint, Vaitiekūnų žmonių kartą –maždaug 1920–1940 metų gimimo, kurių daugelio jau nebėra šiame pasaulyje. Antai viena jos mokinių buvo mano mama Bronė Poškaitė-Žemulienė, gimusi Vaitiekūnuose 1923 metais. „Onutė Kuprienė buvo labai gera mokytoja, mes ją mylėjome“, – pasakojo man mama. Mokė O. Kuprevičienė ir mano mamos seserį Oną Poškaitę-Linienę (g. 1924) bei daug kitų anų metų Vaitiekūnų vaikų.
Tačiau informacijos apie šią legendinę (jau vien todėl, kad pirmoji) mokytoją yra mažai. Ji tik senųjų vaitiekūniškių prisiminimuose, o jų, kaip minėjau, veik nebeliko. Tad pabandžiau rasti daugiau žinių apie O. Kuprevičienę, nors tai ir nebuvo lengva.
Mano mama pasakojo, jog O. Kuprevičienė dar tarybiniais laikais išsikėlė iš Vaitiekūnų gyventi pas savo sūnų – irgi mokytoją – į Jurbarką. O aš Jurbarke kaip tik dirbau ir gyvenau 1974–1977 metais. Tačiau iš mamos tą informaciją sužinojau gerokai vėliau, kai jau buvau Vilniuje. Atvykęs į Jurbarką, klausinėjau apie Kuprevičius senesniųjų Jurbarko mokytojų, bet jie mažai ką prisiminė.
Padėjo Jurbarko rajono bibliotekos darbuotojai – surado Onos Kuprevičienės marčios ir anūko kontaktus. Ten, kur bibliotekos dar nelikviduotos, jos yra bene pagrindiniai vietos kultūros židiniai.
Švelni suvalkietė vaitiekūniškiams patiko
Pirmiausia – Onos Kuprevičenės biografija, o paskui prisėsime pakalbėti su jos sūnaus Jono Algimanto Kuprevičiaus žmona Felicija Kuprevičiene. Jos pateiktus duomenis vėliau pagal dokumentus patikslino ir papildė F. Kuprevičienės sūnus, Onos Kuprevičienės anūkas Audrius Kuprevičius.
Ona Kriščiūnaitė-Kuprevičienė gimė 1904 metų birželio 30 dieną Marijampolėje. Jos tėvas Mykolas Kriščiūnas buvo garsus šio miesto siuvėjas, mama Marija Radzevičiūtė-Kriščiūnienė – namų šeimininkė, juolab, kad šeimoje augo penki vaikai. Onos jaunesnioji sesuo irgi buvo mokytoja, taip pat dėstė pradinėms klasėms, gyveno Marijampolėje. Jos vaikai vasaras leisdavo pas tetą Vaitiekūnuose. Kriščiūnų šeimoje užaugo ir trys sūnūs. Jie, kaip ir jų tėvas, buvo siuvėjai. Kriščiūnų namas tebestovi Marijampolėje ir priklauso jų palikuonims.
1927 metais Ona Kriščiūnaitė baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir tais pačiais metais buvo paskirta mokytojauti Vaitiekūnų kaime.
Švelni, skambaus balso, nedidelio ūgio mergaičiukė greitai patiko vaitiekūniškiams, jie ėmė vadinti ją Onute – ir taip iki šių dienų. Onutė iš pradžių mokytojavo pradinėje mokykloje, kuri buvo minėtuose Vinco ir Aleksandros Kundrotų namuose Vaitiekūnų kaimo centre. Jai įsikurti padėjo vaitiekūniškis Boleslovas Kuprevičius, 1897 m. Vaitiekūnuose gimusio Jono Kuprevičiaus ir iš Latvijos kilusios Elenos Lipinis-Kuprevičienės sūnus.
Graži, išlakiais medžiais apaugusi J. Kuprevičiaus sodyba stūkso prie kelio Vaitiekūnai-Vosiliškis ir dabar. Joje po tėvų mirties gyveno kitas J. Kuprevičiaus sūnus – Vytautas (Boleslovo brolis), o dabar įsikūrusi jo dukra Irena Lukoševičienė.
Neatsitiktinai Bolesas Kuprys, kaip jį vadino vaitiekūniškiai, dažnai vaikščiojo į mokyklą – jam patiko mokytoja… O ir Onutė nebuvo jam abejinga. Netrukus jiedu susituokė.
Vaikų Vaitiekūnuose tais laikais buvo nemažai, o mokykla pas Kundrotus – nedidelė. Boleslovas pasistatė netoli savo tėvų sodybos, prie kelio iš Vaitiekūnų į Vosiliškį, gana erdvų tiems laikams gyvenamąjį namą. Jame atsirado vietos ne tik jo šeimai, bet ir Onutės mokyklai. Mano mama ir daug Vaitiekūnų prieškario vaikų lankė mokyklą būtent čia, vietos žmonių vadintoje Kuprynėje.
Šis namas stovi ir dabar, ten gyvena vaitiekūniškiai Feliksas ir Adelė Šulskiai. Neseniai juos aplankiau. Šeimininkai atvėrė svetainės, kur kadaise buvo mokyklos klasė, duris. Senovinės grindys tarsi tebesaugo kadaise jomis tapnojusių vaikų šilumą.
„Kai mudu su Feliksu susituokėme 1972 metais, iškart pradėjome dairytis namo. „Spindulio” kolūkio valdžia pasiūlė pirkti buvusį Onutės Kuprienės namą, kuris tada jau buvo parduotas kolūkiui. Taip čia ir atsikraustėme. Mokytoja Onutė tada dar čia gyveno, turėjo atskirą kambariuką”, – pasakojo A. Šulskienė.
Po karo – į naują vietą
Bet grįžkime dar į tuos laikus, kai Vaitiekūnų pradinė mokykla buvo Kuprynėje. Vėliau, jau po Antrojo pasaulinio karo, ji buvo perkelta į dar erdvesnį Zigmo ir Apolonijos Petrėčių namą vadinamojoje Petrėtynėje. Kadangi ne visi mokiniai tilpo ir čia, dalis šios Vaitiekūnų mokyklos (ji tada buvo jau septynmetė) veikė Juozo bei Elenos Daunorų name. Pastarajame, pasak jų dukters Birutės Daunoraitės-Lukošienės, mokėsi vyresniojo amžiaus mokiniai. Egzaminus jie laikydavo Ažytėnų aštuonmetėje mokykloje.
1934 metais Vaitiekūnuose gimė Onos ir Boleslovo Kuprevičių sūnus Jonas Algimantas; tai buvo vienintelis jų vaikas. Įgijęs vidurinį išsilavinimą Grinkiškio gimnazijoje, Jonas Algimantas 1958 metais baigė aukštojo mokslo studijas Kauno kūno kultūros institute, gavo fizinio lavinimo mokytojo diplomą ir buvo paskirtas dirbti Jurbarko pirmojoje vidurinėje mokykloje. Netrukus vedė kolegę – geografijos mokytoją Feliciją Kuncytę.
1962 metais jiems gimė sūnus Gintaras, 1965 metais –Audrius. Jie abu baigė kino ir televizijos ekonomikos bei vadybos studijas Rusijos valstybiniame kinematografijos institute. Gintaras dirbo ir gyveno Maskvoje, šiuo metu yra pensininkas, gyvena Vilniuje. Audrius po studijų parvyko į Lietuvą ir gyvena bei dirba Vilniuje, yra dokumentinių ir vaidybinių kino filmų prodiuseris bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir TV katedros docentas.
Tad galima teigti, jog mamos mokytojos pėdomis pasekė ir jos sūnus Jonas Algimantas, ir anūkas Audrius.
Audriaus atžalos – dukra Goda Marija Kuprevičiūtė-Blanchett (g. 1989) ir sūnus Jokūbas Augustas Kuprevičius (g. 1993). –
Čia gal reikia pridurti, jog maždaug 19551960 metais Vaitiekūnų vaikus to kaimo mokykloje mokė ir dar viena Kuprienė, kurios vardas taip pat buvo Ona. Tai buvo iš Anykščių rajono mokytojauti atvykusi Ona Palskytė, netrukus ištekėjusi už vaitiekūniškio Roberto Kuprio, Vlado sūnaus. Vyresnioji kolegė Ona Kuprevičienė ją globojo, patardavo ir padėdavo. Tebėra senų nuotraukų, kur jos įamžintos drauge.
Muštynės dėl kryžiaus
Kiek laiko Vaitiekūnų mokykloje dirbo Ona Kuprevičienė, man nepavyko nustatyti. Aišku tik, kad kelias dešimtis metų nuo 1927-ųjų. Tikslios datos, kada ji paliko Vaitiekūnų pradinę mokyklą, nežinojo nei marti Felicija Kuprevičienė, nerado šios datos šeimos archyve ir anūkas Audrius Kuprevičius.
F. Kuprevičienė prisiminė anytos pasakojimą, jog jai teko palikti Vaitiekūnų pradinę mokyklą ne savo noru. Esą tai nutikę po to, kai vaitiekūniškiai pastatė prie kryžkelės netoli mokyklos Petrėtynėje kryžių (jis stovi ir dabar, tik atnaujintas).
„Tai buvo padaryta kitos Onos Kuprienės iniciatyva, o valdžia dėl to apkaltino Onutę Kuprevičienę. Ji buvo atleista iš darbo Vaitiekūnų mokykloje ir teko jai pėsčiomis vaikščioti į Vosiliškio pradinę mokyklą, kur šiaip taip įsidarbino, – pasakojo F. Kuprevičienė. Bet ir tai ne iš karto, dar ilgai vyko jos tardymai, tampymai, kol pagaliau paaiškėjo, kad ji nekalta. Tačiau į Vaitiekūnų mokyklą ji nebegrįžo – nežinau, ar nebenorėjo, ar jau nebebuvo ten vietos, o gal valdžia neleido–.
Šis konfliktas dėl kryžiaus aprašytas minėtoje Linos Lydikaitienės knygoje „Kaimas prie užtvankos Vaitiekūnai“, p. 60. Čia pateikiami vertingi seniausios Vaitiekūnų gyventojos Elenos Daunorienės prisiminimai (tuo metu jai buvo beveik 100 metų).
E. Daunorienė pasakoja: „Kai per šiltinės epidemiją pradėjo masiškai mirti žmonės, tiesiog šeimomis, sukruto pastatyti kryžių. Paslapčia pas Kuprį Juozą parvežė ilgą pušį. Padarė kryžių, bet negali pastatyt, nes aplink vis sukiojasi milicininkas ir pirmininkas. Vieną kartą jie išvažiavo kažko į Rygą, tada visi griebė ir pastatė. Po dienos jau pranešė, kad atvažiuoja kryžiaus verst. Moterys susitarė eit saugot“.
Bet, kaip toliau prisimena E. Daunorienė, „kai atbėgo vyrai, tai jau buvo (kryžių) atkasę, kelis akmenis išėmę“ (kaip aiškėja iš šio pasakojimo, tai darė vietinės valdžios įsakyti Rutkūnas, Mačiulis). Vaitiekūniškiai privertė juos akmenis grąžinti į vietą. Po to anie pasiskundę valdžiai, tad, pasakoja E. Daunorienė, – „Atvažiavo viršininkas tikrint. Klausia, kas tą kryžių padirbo. Visi apsimetė, kad niekas nežino. Klausia, kas tą kryžių pastatė. Niekas nežino. (…) O Kuprienė dar pridėjo, kad tai – menkniekis, dabar, girdi, mes bažnyčią statysim. Viršininkas teiraujasi, iš ko. „Ogi iš akmenų, va priversta krūva, iš laukų surinkta, imsim ir pastatysim“.
Kada buvo toji E. Daunorienės paminėta šiltinė ir kada statė kryžių? Suradau Juozo Kuprio dukterį Reginą Rusakevičienę. Jaunystėje ji buvo labai graži, daug Vaitiekūnų vaikinų apie ją svajojo. Dabar gyvena Kaune ir tebėra išvaizdi moteris. Regina patvirtino, jog tai jos tėtis padarė Vaitiekūnų kryžių. „Aš tada buvau maža, tik kelerių metų“, – pasakojo Regina. Vadinasi, kryžiaus statyba vyko maždaug 1955 metais.
2011 metais išleistoje knygoje „Grinkiškio kraštas“ rašoma, jog šis „kryžius statytas prieš 50 metų“ (p. 388). Ko gero, šiek tiek anksčiau.
Kadangi iš E. Daunorienės pasakojimo nėra aišku, kuri Kuprienė buvo tada tokia drąsi, paklausiau E. Daunorienės dukters Birutės Lukošienės – gal ji žino, kurią Kuprienę turėjo galvoje jos mama? Tiek Birutė, tiek jos vyras Vilimas Lukošius spėjo, jog greičiausiai ten paminėta Genė Kuprienė, Prano Kuprio žmona – ji, pasak Viliaus, „buvo smarki moteriškė“. Pranas Kuprys gyveno dviejų galų gryčioje netoli Bovelniškio miško; viename jos gale buvo įsikūrusi jo, kitame – Vlado Kuprio šeimos.
Ši versija – jog kryžių pastatyti agitavo ne Ona, o Genė Kuprienė, atrodo įtikinama dar ir todėl, jog vargu ar tais neramiais pokario metais tą būtų išdrįsusios daryti mokytojos. Beje, mokytoja Ona Palskytė-Kuprienė į Vaitiekūnus dirbti buvo atvykusi paslapčia, pabėgusi nuo rusų saugumo akių iš savo tėviškės Anykščių rajone po to, kai saugumiečiai ištrėmė į Kazachstaną jos tėvą. Jei ji Vaitiekūnuose slapstėsi, tai teko tylėti.
Tad valdžia Oną Kuprevičienę atleido iš darbo Vaitiekūnų mokykloje ne dėl jos kolegės Onos Palskytės-Kuprienės kaltės.
Vaitiekūnus paliko po vyro mirties
Vosiliškio pradinėje, vėliau septynmetėje mokykloje po karo mokėsi, o paskui mokytojavo iš gretimo Tendžiogalos kaimo kilusi Natalija Meškauskienė. Paskambinau šiai jau garbaus amžiaus mokytojai, gal ji prisimena kolegę Oną Kuprevičienę dirbus Vosiliškio mokykloje? Tačiau N. Meškauskienė sakė pažinojusi tiktai tą mokytoją Oną, kuri iš pradžių dirbo Vaitiekūnų, o paskui Beinoriškio pradinėse mokyklose (Ona Palskytė-Kuprienė).
1959 metais Vaitiekūnuose gyvenusiai mokytojai Onai Kuprevičienei sukako 55 metai. Tokio amžiaus moterys tarybiniais laikais išeidavo į pensiją. Tad turbūt ligi to laiko ji ir mokytojavo – keletą dešimtmečių Vaitiekūnų, o paskui galbūt šiek tiek ir Vosiliškio mokyklose. Vėliau dar gana ilgai gyveno Vaitiekūnuose, tačiau mokykloje jau nebedirbo.
1972 metais Onos Kuprevičienės vyras Boleslovas iškeliavo Amžinybėn. Ji liko gyventi Kuprynėje Vaitiekūnuose viena, nes sūnus Algimantas tuo metu jau dirbo ir gyveno Jurbarke. Po metų, 1973-ųjų pabaigoje, Ona išsikraustė iš Vaitiekūnų pas jį. Čia pagyveno dar penkiolika metų.
Mirė Ona Kuprevičienė Jurbarke 1987 metais. Palaidota buvo iš pradžių šiame mieste, vėliau artimieji jos ir Boleslovo palaikus perkėlė į Vilnių, Kairėnų kapines.
Jų sūnus Jonas Algimantas Kuprevičius mirė Vilniuje 2007 metais.
„Aš ją ir dabar vadinu mama“
Onos Kuprevičienės sūnaus Jono Algimanto žmoną Feliciją Kuprevičienę radau Švenčionių rajono Adutiškio senelių namuose. Poniai Felicijai jau 94 metai (g. 1930), tačiau tebėra gana energinga, bendrauja nuotaikingai ir žodžio kišenėje neieško. Tik kartais, kas nenuostabu tokiuose metuose, jos ligos paūmėja, todėl, sako ji, jai saugiau būti senelių namuose negu vienai namuose.
„Aš, kaip ir mano anyta Onutė, taip pat buvau mokytoja – gal todėl mudvi taip gerai sutarėme, – pasakojo ponia Felicija. – Dėsčiau geografiją, o mano vyras Algimantas – fizinį lavinimą. Mes buvome mokytojų šeima“.
– Kaip susipažinote su Algimantu?
– Aš kilusi iš Nociagalos kaimo (Panevėžio r.). Vidurinę mokyklą baigiau Šeduvoje, tačiau studijuoti aukštojoje negalėjau, nes sirgo vėžiu mano tėtis, teko jį globoti ir materialiai padėti šeimai. Man pavyko gauti mokytojo darbą Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Metus ten dirbau. Prisimenu iš tos mokyklos mokytojus Vytautą Radavičių, jo žmoną Zofiją Radavičienę. Vytautas būdavo pasitempęs, inteligentiškas.
Tuo metu, kai ten mokytojavau, toje pat Grinkiškio mokykloje, jau paskutinėje klasėje, mokėsi Algimantas Kuprevičius. Atrodo, kritome vienas kitam į akį… Bet jokių meilių tarp mūsų tada dar nebuvo, tik iš tolo pasižiūrėdavome.
Po metų mane iškėlė į mokyklą Joniškio rajone, nes buvau aktyvi sportininkė, o ten kaip tik tokios reikėjo. Ten dirbau penkerius metus, neakivaizdiniu būdu baigiau pedagogikos studijas.
O Algimantas, baigęs Grinkiškio vidurinę, įstojo į Kauno kultūros institutą. Kai jį baigė, gavo paskyrimą į Jurbarko pirmąją vidurinę mokyklą. Ir taip sutapo, kad ir aš ten atvažiavau dėstyti geografiją… Taip vėl susitikom. Anksčiau kaip mokinys ir mokytoja, o dabar jau kaip kolegos. Nutarėm, kad tai ne atsitiktinumas, na ir – susituokėm. 1960 metais, Jurbarke. Čia ir dirbome kelias dešimtis metų. Iš pradžių pirmojoje vidurinėje mokykloje, o kai pastatė Jurbarke antrąją vidurinę, tai mūsų mokytojų kolektyvą padalino per pusę – vieni liko dirbti pirmojoje vidurinėje, o mums su Algiu bei kai kuriais kitais kolegomis teko pereiti į antrąją. Viskas buvo gerai ir čia, dirbom ir nesigailėjom. Tuo labiau, kad butą gavome geroje vietoje – miesto viduryje.
1962 metais gimė pirmasis mūsų sūnus Gintaras, 1965 – Audrius. Baigę vidurinius mokslus Jurbarke, abu pasirinko kino ekonomikos studijas Maskvos kinematografijos institute. Kai jį baigė, Gintaras ten Maskvoje ir dirbo, o Audrius grįžo į Lietuvą, čia tapo kino filmų prodiuseriu, dėsto studentams Teatro akademijoje. Nuo mažens abu mūsų vaikai buvo muzikalūs, ypač Audrius – groja pianinu, mokėsi Jurbarko muzikos mokykloje. Kadangi dirba kine, tai dažnai važinėja po kino festivalius visame pasaulyje.
– Grįžkime į jūsų jaunystės metus. Ar dažnai lankydavotės Vaitiekūnuose pas uošvius? Koks buvo pirmasis jūsų susitikimas su anyta Ona Kuprevičiene, ar ji gerai jus priėmė?
– Oi, ir dabar prisimenu tą susitikimą. Aš vieneriais metais vyresnė už Algį, tai pirmą kartą į Vaitiekūnus pas būsimus uošvius važiavau labai bijodama, ar neišpeiks. Algis ramino, sakė – nebijok, viskas bus gerai, mano mama faina, o tėtis viską daro pagal ją, kaip ji nutaria, taip ir būna. Taip ir buvo kaip jis sakė – anyta mane sutiko labai nuoširdžiai, tuoj pasodino prie stalo, pati šalia prisėdo – dar ir dabar turiu tą nuotrauką.
Ji taip šiltai mane pasitiko, jog net sutrikau nei žodžio negalėjau ištarti – šitokio malonaus priėmimo dar nebuvau patyrusi ir mačiusi.
Kokia ji buvo šaunuolė, tai negaliu apsakyti. Labai darbšti, labai švelni, niekam jokio piktesnio žodžio nepasakys; viskas pas ją būdavo tik gerumu, tik gražumu. Nuolaidi, niekada negirdėjau, kad būtų susipykusi su Bolesu, gal ir todėl jis jos visada klausė, niekada juodu nesiginčydavo. Labai gražiai sutarė. Tad vyrą gavau iš labai geros šeimos, gal ir todėl man su juo gera buvo gyventi.
O jos vyras Bolesas griežikas buvo, muzikantas. Klarnetu grojo. Visose kaimo šventėse. Gal todėl ir mūsų vaikai muzikalūs?
– O būna, kai marčios apie anytas atsiliepia skeptiškai.
– Mano atvejis kitas. Švelnuolė, geruolė buvo Algio mama. Aš jos kitaip ir nevadindavau, ir dabar taip vadinu – mama (per visą mūsų pokalbį F. Kuprevičienė savo vyro motinos nei karto nepavadino nei anyta, nei uošve – tiktai mama; tik aš vienur kitur dėl aiškumo šį žodį pakeičiau žodžiu anyta. – F.Ž.). Beje, ji buvo ir dainininkė, turėjo gražų balsą. Labai kultūringa.
O koks buvo jos darbštumas… Prisimenu, pilnas sodybos kiemas buvo prisodintas juodųjų serbentų. Kiekvieną pavasarį mama juos ravėdavo, vasarą skindavo uogas. Sakydavau, mamyte, kaip spėjat? Juk ir mokykloje tenka dirbti? Ai, sako, vaikeli, aš po truputį, po truputį ir padarau.
Slaugė sūnaus uošvę
– O kaip mokytoja kokia ji buvo? Jūs irgi mokytoja, tai galėjote suprasti.
– Kai aš atėjau į marčias, ji jau nebemokytojavo. Bet mokiniai ir jų tėvai labai gražiai apie ją atsiliepdavo. Prisimenu, kai mirė jos Bolesas, mes atsivežėme jį iš Vaitiekūnų laidoti Jurbarke. Tai iš Vaitiekūnų pilnas sunkvežimis vaitiekūniškių į laidotuves atvažiavo, taip šio kaimo žmonės gerbė tą šeimą.
– Kokias vertybes ji labiausiai mėgo?
– Gal labiausiai – gerumą. Viską tuo matuodavo. Nes pati tokia buvo.
– O ko nemėgo?
– Nieko. Ir nekritikuodavo ji nieko. Jai viskas ir visi buvo geri. Jei kas ir atsitikdavo negerai, sakydavo „Na toks gyvenimas“.
– O juk tada buvo nelengva gyventi – karo, paskui pokario metai…
– Na taip, po karo užeidavo į jų sodybą ir partizanai, ir stribai. Mama pasakojo: užėjo pas juos miško broliai pailsėti, pavalgyti. Ir mato pro langą – ateina per lauką stribai! Partizanai tuoj užlipo ant aukšto. Mama paskui sakė: „Kol čia buvo stribai, buvau nei gyva, nei mirusi, nes jei krepštels kas ant aukšto – viskas, būtų nelikę nei tų partizanų, nei mūsų“. Bet miško broliai ramiai iškentėjo ir stribai išėjo.
O juk mamai reikdavo komunistines paskaitas skaityti per Gegužės, Spalio šventes – kas skaitys, jei ne mokytoja? Sykį ji parėjo po tokios paskaitos namo ir nutirpo, ogi miško broliai stalą apsėdę, šautuvai kampe sustatyti… Bet partizanai jai dovanojo, suprato, kad nekalta. Taigi tekdavo ne kartą padrebėti.
– Gal ką prisimenate iš jos mokinių?
– Žinau, kad ją aplankydavo buvęs Lietuvos finansų ministras, jos mokinys. Pavardės dabar neprisimenu.
– Apie ką ji svajojo, gal papasakojo?
– Svajojo turėti Vaitiekūnuose didelį ūkį, nors pati buvo grynakraujė miestietė. Jai Vaitiekūnuose patiko, nenorėjo grįžti į Marijampolę. Na ir turėjo čia kaime nemažą ūkį. Bet daug jame ir dirbo. Tiesa, turėjo ir tarnų, samdė Algiui auklę, samdė tarnaitę. Bet ir pati daug dirbo.
Tokių žmonių kaip ji labai mažai. Ar galit įsivaizduoti, kai mudu su Algiu ją atsivežėme iš Vaitiekūnų į Jurbarką, į mūsų butą, tai čia ji gyveno viename kambaryje su mano mama Emilija, kurią irgi buvau atsivežusi, nes ji jau buvo silpna, menkai begalėjo vaikščioti, daugiausia gulėjo. Tai Algio mama globojo mano mamą ir niekada nesiskundė, kad sunku ar negerai.
Aš tada dirbau trijose vietose: dieninėje mokykloje, o dar vakarinėje ir dar tekdavo važinėti dėstyti geografijos pamokas į Raudonę, Šimkaičius ir kitur Jurbarko rajone. Algis taip pat turėjo pamokų ne tik Jurbarke, bet ir Smalininkuose. O kur dar visokios saviveiklos, ansambliai, jauni būdavom, tai visur norėjom dalyvauti. Žodžiu, mūsų dažnai nebūdavo namie ir tai, kad Algio mama globojo mano mamą, mums buvo didelė pagalba. Mano kolegos stebėdavosi, kaip dvi mamos gali sugyventi viename kambaryje? O jos net labai gražiai sugyveno.
Abu sirgo ta pačia liga
– Ar ji Jurbarke nepasiilgdavo Vaitiekūnų?
– Nesakydavo apie tai nieko. Gal įžeisti nenorėjo. Ji buvo labai religinga, dažnai eidavo į bažnyčią. Tuo labiau, kad bažnyčia nuo mūsų buto buvo netoli. Labai mylėjo savo anūkus. Kol jie buvo maži ir uošviai dar gyveno Vaitiekūnuose, kiekvieną šeštadienį važiuodavome pas senelius į Vaitiekūnus. Turėjome mašiną. Vaikai žinodavo: šeštadienis – pas senelius.
– Grįžkime dar į Vaitiekūnus. Anyta atvažiavo pas jus gyventi po to, kai mirė jos vyras Bolesas?
– Taip. Jis mirė 1972 metų pavasarį. Susirgo, mama paskambino mums: „Tėvelis serga“. Nulėkėme ir radome jį jau prie mirties. Atsivežėme į Jurbarką ir tuoj pas gydytojus. Gydytoja apžiūrėjusi pasakė, kad būtina guldyti į ligoninę. Bet tėvelis nesutiko. Gydytoja jam sako: „Gulsi į ligoninę – išgelbėsim, negulsi – vargu ar pasveiksi“. Mudu su Algiu irgi prikalbinėjome. Ir vis tiek tėvelis negulė, paprašė parvežti į Vaitiekūnus. Parvežėm ir netrukus jis ten mirė… Jam, kaip ir jo žmonai, susidarydavo kraujagyslėse trombai. Bet žinot, kaimas, kur ten gausi greitai pagalbos.
Ir mamai (Onai Kuprevičienei) taip pat buvo, tik vėliau, jau kai ji pas mus Jurbarke gyveno. Irgi pamatėme, kad jai jau prastai, tai nuvežėm į Jurbarko ligoninę. Po to prireikė man nuvažiuoti į mano auklėtinių susitikimą Joniškyje. Pabuvome ten su Algiu, grįžome, tik spėjome įeiti į butą, skambina gydytoja: „Atvažiuokite, jūsų mamai blogai“. Mes vėl atgal į mašiną, į ligoninę ir mamai jau kraujas iš burnos… Mirė ji mūsų akyse. 1987 metais tai atsitiko.
Keista: Algio mama globojo mano mamytę, bet pirmoji vis dėlto mirė Algio mama, nors atrodė stipresnė, gyvybingesnė, o mano mamytė jau nebevaikščiojo. Bet kai mirė Algio mama, tai po dviejų savaičių iškeliavo ir mano mama. O dar tame tarpe mirė ir Algio mamos brolis Marijampolėje. Per trumpą laiką turėjome 3 laidotuves.
– Kur buvo jūsų butas Jurbarke?
– Pačiame miesto centre, priešais tuometinį rajono vykdomąjį komitetą. Trys kambariai. Jį todėl ir gavome, jog pas mus gyveno sergantys mūsų abiejų tėvai. Prieš tai ten gyveno rajono milicijos viršininkas. Be mūsų, kitame to namo bute dar gyveno Jurbarko miškų ūkio (dabar urėdija) darbuotojai; pas juos dažnai ateidavo kolegų, jie pasivaišindavę dainuodavo „Tegyvuoja miškų ūkis ir direktorius Platūkis“ (tuo metu jis vadovavo Jurbarko miškų ūkiui. – F.Ž.)
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pardavėme tą butą ir išsikėlėme į Vilnių, kur tada jau gyveno sūnus Audrius ir labai mus čia kvietė. Apsigyvenome Naujininkų mikrorajone. Jis nėra labai vertinamas, bet mes buvome įsikūrę gerame kampe – turėjome ne tik trijų kambarių butą, bet ir sodą, garažą. Dabar mano butas vėl kitoje vietoje. O tame name, kur gyvenome Jurbarke, dabar yra parduotuvė. Jį todėl ir nupirko, kad ją ten įrengtų.
Palaikė ryšius su partizanais
– O kada netekote vyro Jono Algimanto?
– 2007 metų gruodžio 13 dieną. Nuo auglio galvoje. Kai jis mirė (Vilniuje), gydytojai paklausė, ar neturime anksčiau padarytos Algio galvos kompiuterinės tomografijos nuotraukos. Radome, sūnus nunešė, gydytojas pažiūrėjo ir sako: aiškiai matyti nuotraukoje auglys, tai kodėl anksčiau nepradėta gydyti? Algis išgyveno 73 metus.
Jam mirus, gyvenau viena. Pripratau, mano vaikai sau, aš sau. Bet man būna priepuoliukų, o Audrius su žmona dažnai būna išvažiavę, tai nutarėme paieškoti gerų senelių namų. Nemažai jų apvažiavome, apžiūrėjome ir pasirinkome Adutiškį. Mano sąlyga buvo vienvietis kambariukas. Tai ir gyvenu dabar jame čia. Patogu, yra viskas, ko man reikia, sūnūs dažnai aplanko. Sveikata dar nebloga, tik sąnariai nebeklauso, sunku tapo vaikščioti… Čia davė vaikštynę su ratukais, tai įsikimbu ir judu.
…Adutiškyje gyvenanti mano pusseserė Aniceta Lapinienė pasakojo neretai matanti šiame miestelyje rengiamose šventėse F. Kuprevičienę. „Kartu su keletu kitų senelių ji ateina, atsisėda pirmoje eilėje. Nesugriuvusi kaip kai kurie kiti žmonės tokiuose metuose“, – stebėjosi Aniceta.
Tai kol kas tiek, ką man pavyko sužinoti apie pirmąją Vaitiekūnų mokytoją. Galbūt ateityje prisiminimų apie ją išgirsime daugiau. Antai vaitiekūniškio Felikso Šulskio žmona Adelė man pasakojo girdėjusi, jog Onos Kuprevičienės vyras Boleslovas palaikė ryšius su partizanais, netgi turėjo (ar lankė) bunkerį gretimame miške.
„Bolesą buvo dėl to suėmę, tardė Vilniuje. Onutė vežiojo jam maistą. Ji ir tada, ir vėliau tylėjo apie partizanus, niekam nieko nesakė“, – sakė ponia Adelė. Tai dar viena detalė šių žmonių gyvenime.
Kaip jau minėjau, aš kurį laiką dirbau Jurbarke, kaip tik tada, kai ten pas savo sūnų atvyko iš Vaitiekūnų gyventi Ona Kuprevičienė. Tuometinė mano darbovietė – Jurbarko rajono „Šviesos“ laikraščio redakcija – buvo tik gal 200 metrų nuo Kuprevičių buto, tačiau tada nežinojau, jog mano mamos ir kitų vaitiekūniškių pirmoji mokytoja yra beveik greta… Gaila, ir ji nei atėjo, nei paskambino. Vargu ar manęs nežinojo – pavardę laikraštyje matydavo. Gal nedrįso?
O gal būtų daug įdomaus papasakojusi. Apie Vaitiekūnų vaikus ir tėvus, apie savo tėviškę Suvalkijoje, gal ir įspūdžius apie Jurbarką. Bet spėju, jog geriausi, gražiausi jos gyvenimo metai prabėgo Vaitiekūnų kaime.
Feliksas Žemulis, 2024 m.
