„Padaręs klaidą, turite ją nedelsiant ištaisyti. Jei tai bus padaryta nedelsiant, tai bus greitai pamiršta” (Samurajų kodeksas).
Vienas mano pažįstamas, na pamenat, aš jau rašiau, tas, su kuriuo kelis kartus per savaitę geriam rytais kavą, aptariame naujienas, ne juokais supyko ant savo sūnėno. Reikia pasakyti – sūnėnas nėra mažas berniukas, tai jaunas vyrukas, baigęs mokslus kažkur užsienio universitetuose, užėjo pas jį į svečius… ir paprašė trumpam pasinaudoti dėdės kompiuteriu.
Dėdė, žinoma, sutiko, juolab, kad jis neturėjo jokių slaptažodžių ar ypatingų prieigos kodų, jau nekalbu apie „parnuchą“, intymias foto ar kokią kitą jį kompromituojančią medžiagą. „Prašau, mielasis, naudokis“, – atsainiai tarstelėjo jis. Ačiū! Vaikinukas pasėdėjo prie kompo, kokias geras dvi valandas, po to išskubėjo, kaip visada, „su reikalais“…
Bloga naujiena ta, kad prieigas, failus jis pertvarkė savaip, persisiuntė naują naršyklę, o seną kažkur nukišo. Aišku, paskui viskas atsirado. Vaikinui net nereikėjo sugrįžti pas dėdę, viską išsprendė telefonu – pasakė, kur ir ką paspausti…, o į klausimą, kodėl jis viską pertvarkė savaip, atsakė: „Visų pirma, man taip patogiau, antra, taip daug geriau ir greičiau, trečia- kai viską pertvarkiau, tu buvai išėjęs, tai ko aš turėjau atsiklausti?“…
- Na, tai jau dabar viskas gerai?- paklausiau. – Ko tu taip nerviniesi?
- Po galais! Aš dvi valandas negalėjau jam prisiskambinti! Aš negalėjau dirbti – išsiųsti laiku klientui dokumentų!
- Juk ne pasaulio pabaiga, – nusijuokiau. Iš tikro kažkokie niekai…
- Ne dėl to aš supykau, kaip čia tau pasakius… buvau truputį priblokštas – netikėtai surimtėjęs pasakė jis. – Pati situacija niekinė. Argi mes ne ėmėme ko neatsiklausę savo artimųjų?
- Šimtus kartų! Reikalas tas, kai mus pričiupdavo, sakydavome „Oi atsiprašau, oi atleiskite… aišku, ne visada nuoširdžiai – kad tik išvengtume pylos, bet vis tik…
- Mūsų privalomajame mandagumo žodyne, kai pripažįsti kaltę, buvo žodžiai „prašau“, „ačiū“, „atleiskite“.
- Taip… taip. Na ir ką?
- O tą, kad mano mielas sūnėnas neatsiprašė – ne dėl to, kad skubėjo ar iš vis nėra mandagus – ne! Jis tai darė sąmoningai – jis tiesiog vengė atsiprašymo žodžių.
Jis naudojo įvairius žodžius ir frazes: „taip gavosi“, „aš maniau, taip bus geriau“, „tikiuosi, tu ant manęs nepyksti“, bet paprasto žodžio „atsiprašau“ aš taip ir neišgirdau… ir man rodos, tai jau tendencija.
Prašyti atleidimo, atsiprašyti, gėdytis dabar nemadinga, netgi, sakyčiau, nepadoru ir kažkaip „nefainai“…
Jei jūs save gerbiate, jei suvokiate savo interesus ir siekiate užsibrėžto tikslo, tiksliai nustatote savo ribas, atsiprašinėti ir gėdytis nėra ko. Ir tai tapo, kaip dabar madinga sakyti, trendu.
Kodėl taip nutiko
Jo, iš karto norisi dėl visko apkaltinti psichologus, visokius koučingo specialistus. Priviso daugybė Europos platybėse ir mūsų Šalelėj mylimoj, ir visi moko to paties: „Mus siaubingai traumuoja visuomenė ir šeima“, mūsų tėvai, o ypač mamos, mūsų sąmonei yra kažkoks nuodas. Svarbiausia yra asmeninė komforto zona, dėl nieko nesame kalti, o gėdos jausmas yra „neproduktyvi emocija“.
Be abejo, reikia pabrėžti, kad yra įvairių specialybių ir sričių psichologų. Socialiniai, medicininiai, „bendrieji“- kokių tik nori…Yra psichoterapeutų, psichoanalitikų – gyvenimo būdo trenerių.
Nebrangiai siūlo mokytis gyventi, laimėti, siekti karjeros aukštumų, net keliauti į savo praėjusius gyvenimus pasisemti patirties ateičiai. Ir visi jie bakalaurai, magistrai – absolventai kažkokių neaiškių „akademijų“. Moko (aišku, už nuosaikų honorarą) nuo kasdieninės rutinos pavargusius, patiklius, nedaug gyvenime pasiekusius žmones riboti ryšius su tėvais ir niekada – girdi, niekada!- nesakyk „atsiprašau, prašau“.
Kas jie tokie tie „gyvenimo treneriai“, tie gyvenimo būdo mokytojai su neaiškiais diplomais, ar iš vis be jų, o kam jiems tie diplomai , „kai moko pats gyvenimas“…, ne aš juos pavadinsiu „trenopsichais.“
„Trenopsichai „nėra kalti – jie paprasčiausiai uždirbinėję pinigėlius – taip susidėliojo situacija“, ar dar tik pradeda dėliotis… kai atsiranda poreikis ir noras visus siųsti velniop – nieko nesigėdinti ir nieko neatsiprašinėti. Yra tokia subtili paklausos ir pasiūlos dialektika.
Na, tiek to, siūlau grįžti prie gėdos bei sąžinės sampratų.
Žymus psichoanalitikas Léon Wurmser (German: 31 January 1931 – February 15, 2020[1] Vikipedija) devintojo dešimtmečio pradžioje parašė straipsnį „Gėda – slaptas narcisizmo palydovas“. Kas yra narcisizmas? Narcisizmas, bet ne slaptas, kaip mitologinio Narcizo, kuris žiūrėjo į savo atvaizdą tvenkinyje, bet viešas. Tai noras patvirtinti savas fantazijas apie savo patrauklumą, reikšmingumą, išskirtinumą ir grožį. Kitaip tariant, noras save išviešinti, kad visi į tave žiūrėtų ir žavėtųsi. Ir nesvarbu kokia kaina. Kas yra gėda? Gėda tai juk irgi dėmesys! Šie du jausmai (gėda ir dėmesys – narcisizmas) kažkaip išsiskyrė. Gėda pabėgo – narcisizmas liko.
Nebėra baimės, kad visi į tave žiūrės. Kodėl taip yra? Nes išnyko seksualinės baimės. Išnyko dauguma seksualinių tabų. Dar visai nesenai seksualumo tapatybės atradimas buvo tampriai susijęs su psichologine baime – atitinkamai su gėda. Ne taip seniai įžeidžiančios pravardės buvo seksualinio pobūdžio: „kalė“, „pide…,“ , „impotentas“ ir pan…. iki pat lytinių organų pavadinimų. Tokie įžeidimai dominavę 6 – 9 dešimtmečio kasdieninėje kalboje tapo nebeįmanomi. Tolerancija ir politkorektiškumas neleidžia įžeidimu laikyti žodžių, žyminčių seksualinės veiklos bruožus ar, juo labiau, seksualinę orientaciją. Lytys atitrūko nuo baimės, nes tai jau ne paslaptis; priešingai, tai tapo demonstracijos objektu. Kodėl tai nutiko? Tikriausiai dėl to, nes sužlugo seni socialinės, tokia kaip šeima, bendruomenė kontrolės mechanizmai.
Žlugo, nes pasikeitė užimtumo struktūra – tiek tradicinė („šeima – bendruomenė“), tiek pramoninė („gamykla – biuras“). Žmogus vis mažiau priklauso nuo šeimos ir kolektyvo. Dideli darbo kolektyvai išnyksta: gamyba perkeliama į rytus ar pietus, kur darbo jėga yra pigi, ten nereikia šildyti patalpų. Koronaviruso pandemija privertė miesto biurų darbuotojus dirbti nuotoliniu būdu, galiausiai įsiskverbė į senąją užimtumo struktūrą ir senus socialinės kontrolės mechanizmus. Pati kontrolė, aišku, niekur nedingo. Ji tapo galbūt dar griežtesnė – tačiau skiriasi savo turiniu. Ir dar viena pastabėlė – sąžinė ir gėda taip pat tapo visiškai kitokia. Anksčiau tai buvo susiję su jūsų giminaičio, kaimyno, darbuotojo, bendrapiliečio gerove. Elgtis pagal sąžinę, vadinasi, elgtis laikantis visų išvardytųjų interesų. Asmeninė nauda buvo tarsi grąža, nedidelis gabalėlis asmeninių pasiekimų, asmeninės gerovės mechanizmas – padidinti bendrą.
Žiūrint iš pozicijos tų, kurie gyvena „susimetę“, dirba nuotoliniu būdu ir jei, neduok Dieve, jis dar yra emigrantas (kalbu apie dvasinę emigraciją, kai žmogus dirba užsienio kompanijoje, kuri yra trečioje šalyje), tai jo požiūriu geriau dirbti sau, o ne savo šeimai, bendruomenei ar savo tautai. Svarbiausia! – Jūs dėl nieko nekaltas! Net jei netyčia kažko prisidirbsite. Ko čia gėdytis? Juk tai labai jau neproduktyvi emocija!
Viktoras Karpenko
