(Pabaiga. Pradžia Nr. 52)
Iš šių dienų pozicijų žiūrint į žiaurius pokario metų įvykius visiškai nesunku suprasti, kad sovietai,o ypač jų represinės struktūros, slėpė savo bendrų įvykdytas kruvinas piktadarybes. Tačiau sunku suprasti tai, kai šio laikotarpio Lietuvos istorikai, o ypač kaip Mindaugas Pocius, yra linkęs apeiti arba nutylėti sovietų represinių struktūrų, o šiuo atveju agentų smogikų įvykdytus kraupius nusikaltimus prieš civilius asmenis. Pateikiu vieną ištrauką iš M. Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė’’, išleistos 2010 metais. Štai ką šis istorikas, minėdamas agentus smogikus rašė:
„… Šiuolaikinėje dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje vis dar kultivuojamas mitas, kad šeimų žudymas – agentų smogikų darbas. Iš tiesų specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos būdavo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmimų su kariuomene metu žuvę „ banditai’’. Sušaudyti civiliai buvo numetami viešose vietose – išniekinami kartu su žuvusiais partizanais.
Specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, įtikinančių, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą…’’ ( 31 )
Kyla klausimas: gal istorikui M. Pociui mano šiame rašinyje pateiktos dokumentų ištraukos, kuriuose patys sovietų saugumiečiai demaskuoja agentų smogikų šaltakraujiškai įvykdytų ne laisvės kovotojų rėmėjų, o eilinių, niekur nesikišusių gyventojų nužudymus, nėra prieinamos šiais laikais šiam istorikui? Tuo tarpu anot M. Pociaus, agentų smogikų išžudytų civilių šeimų nariai yra mitas! Nori nenori, pradedi mąstyti, ar tik šis istorikas nesistengia tokiais teiginiais pridengti tai, ką per ilgus sovietmečio dešimtmečius, tendencingai nuo visuomenės slėpė sovietų valdžia ir KGB, stengdamiesi savo pavaldinių įvykdytus nusikaltimus primesti laisvės kovotojams. Ar tai ne tendencingas siekimas šaltakraujus nekaltų žmonių žudikus pavaizduoti „nekaltais avinėliais“. Esant diplomuotu istoriku ir kai atviros jau archyvų durys, nesugebama aptikti „ svarių įrodymų’’, kai jų pakankamai yra, tai tarsi išpilamas pliūpsnis sovietinio melo, naujajai kartai „ plaunant smegenis’’. Kas lietuvių tautai buvo iki galo nepadaryta sovietmečiu, visa tai bandoma padaryti dabar.
Šaltiniai:
15. Ten pat. – F. 3377. – Ap. 55. – B. 84. – L. 149 – 151.
16. Rapolas Rimdžius. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T. 3. – V, 1971. – P. 82.
17. Pagal autoriaus pokalbį su Edvardu Gasparaičiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 1994 m. birželio 11 d.
18. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
19. Pagal autoriaus pokalbį su Vladu Motiejūnu. – Kėdainiai. – 1998 m. liepos 12 d.
20. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 29 – 30.
21. Autoriaus pokalbis su Vincu Poškumi. – Kaunas. – 2001 m. liepos 15 d.
22. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P.30.
23. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
24. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
25. Pagal autoriaus pokalbį su Antanu Ruginiu. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2011 m. birželio 6 d.
26. Pagal autoriaus pokalbį su Valdemaru Meiliuliu. – Šakyna, Šiaulių raj. – 1995 m. rugsėjo 12 d.
27. Pagal autoriaus pokalbį su Pranciškumi Čerapoku. – Gruzdžiai, Šiaulių raj. – 2001 m. spalio 3 d.
28. Pagal autoriaus pokalbį su Vytautu Tininiu. – Vilnius. – 1997 m. gruodžio 14 d.
29. Pagal autoriaus pokalbį su Vladimiru Beriozovu. – Vilnius. – 1999 m. kovo 28 d.
30. Algimantas Brikas. Pokario tragediją primins paminklinis akmuo // Šiaulių kraštas. – 2009 m. balandžio 21 d.
31. Mindaugas Pocius. Tikrosios istorijos baimė // Opozicija. – 2011. 02. 10 – 2011. 02. 16. – Nr. 6 ( 852 ). – P. 8.
Vilmantas KRIKŠTAPONIS