Tai vienur, tai kitur iki šiol pasigirsta teiginių, kad laisvės kovotojai pokario metais žudė eilinius žmones ir netgi vaikus ar senelius. Yra atvejų, kai atsiranda liudininkų, mačiusių, kad prieš šaltakraujiškas žudynes ar po jų vienas ar kitas žmogus matydavo įeinant į tuos namus ar išeinant laisvės kovotojų uniformomis apsivilkusius ginkluotus žmones. Ar tai tiesa? Dažniausiai šias žudynes partizanų vardu pokario metais Lietuvoje vykdę nieko bendro neturėję su jais sovietų represinių struktūrų suburti MVD – KGB agentai smogikai. Kokiu tikslu, iš ko ir kam buvo organizuojami jie, o taip pat keletą jų veiklos pavyzdžių, kaip kad ir kai kieno norą tai nutylėti, pateiksiu jums šiame savo rašinyje.
Dar 1945 m. vasario 15 d. viename savo įsakymų Vidaus reikalų komisaras gen. Juozas Bartašiūnas siūlė: „… Kiekviename NKVD apskrities skyriuje su sukurtų melagingų būrių pagalba vykdyti operatyvines priemones nustatant aktyvius nac. pogrindžio dalyvius ir jų rėmėjus…“ (1)
Aukščiau minimi būriai turėjo nustatyti padėtį „kombinacijos“ (provokavimas, įsiskverbimas į laisvės kovotojų būrių ryšių kanalus). Paskui būtinai turėjo vykti represijos, t. y. suėmimai, tardymai arba tiesiog fiziniai sunaikinimai. (2)
1946 m. pradžioje aukščiausioji čekistinė vadovybė Lietuvoje pradėjo sudarinėti tam tikslui ir provokacines agentų smogikų grupes. Jiems apmokyti ir vadovauti buvo paskirtas panašią patirtį turintis čekistas mjr. Aleksejus Sokolovas.
Šios grupės, kaip jau minėjau, veikė laisvės kovotojų vardu ir visiškai slaptai. Apie jas neturėjo žinoti net apskričių, kuriose jos veikė, MVD, MGB, o vėliau ir KGB viršininkai. Žinojo tik Maskvos ir Vilniaus vadovaujantys čekistai. Iš pradžių tos grupės buvo sudarytos iš stribų, bet žmonės juos gerai atpažindavo iš „stribiško’’ elgesio. Pats A. Sokolovas nustatė, kad iš 18 agentų smogikų 12 pasirodė esą vagys. (3)
Pravartu pažymėti tai, jog agentai smogikai ne kuo sąžiningumu skyrėsi nuo stribų. O ką jau bekalbėti apie agentų smogikų plėšikavimą. Tai patvirtina savo dokumentuose ir patys čekistai. Štai LSSR MGB 2 – N valdybos 2 skyriaus 3 poskyrio viršininkas Nikolajus Sokolovas 1950 m. gruodžio 27 d. LSSR MGB ministrui Piotrui Kapralovui rašė:
„… Štai 1950 metų rugsėjo mėnesį drg. Rymkievičius (tiksliau Rimkevičius – V. K.) su grupe Nr. 2 Joniškio rajone vykdė priemones „Normos’’ bandos vadeivai likviduoti. Drg. Rymkievičiui reikiamai nekontroliuojant, agentai smogikai iš bandos ryšininko Paugos atėmė 2 avinus, kiaulę, maišą miltų ir kitus daiktus, kurie buvo panaudoti grupės reikalams’’. (4)
1947 m. mjr. Aleksejus Sokolovas pradėjo agentus smogikus ruošti iš pačių suimtų buvusių laisvės kovotojų tarpo. Jam buvo svarbu, kad agentai smogikai niekuo nesiskirtų nuo partizanų: ta pati apranga, fiziškai stiprūs, tvarkingi, žinantys partizanų vadų įsakymus, mokančius jų dainų, besilaikančius tarp laisvės kovotojų vyravusių papročių. Agentų smogikų grupės buvo sudarinėjamos net pagal tarmes, kad „ žemaičių partizanai’’ sukeltų nepasitikėjimą Aukštaitijoje, o „ aukštaičių partizanai“ – Žemaitijoje ir taip toliau.
Kaip laisvės kovotojai tapo MVD, MGB, o vėliau ir KGB agentais smogikais? Į čekistų pusę dažniausiai pereidavo tie, kurie buvo išėję kovoti ne dėl Tėvynės laisvės, bet dėl savo asmeninės naudos. Tačiau čekistų verbavimo metodika buvo žiauresnė už moralinį pasirinkimą. Sulaikytą gyvą (dažnai spec. preparatais užmigdytą) partizaną čekistai perduodavo agentams smogikams (patyrusiems verbavimo operacijas). Agentai smogikai su naujoku darydavo tai, kaip buvo daroma jiems: kuo tu geresnis už mus? Jie jį kankindavo (net „ pakepindami“ ant laužo, nukryžiuodami „kaip Kristų“), įtikindavo, kad ginkluota kova beprasmiška, aukštindavo parsidavimo medžiaginę naudą. Atkakliausiems būdavo pažadama grąžinti iš Sibiro artimuosius, nebausti mirtimi jų išduotų vadų ir pan. Kvosdavo nugirdytus, šantažuodavo, pvz., laisvės kovotoją aprengdavo čekisto uniforma ir nufotografuodavo šalia nužudytų partizanų, sakydami, kad ši nuotrauka jau išplatinta ir žmonės žino, kas laisvės kovotojų žudikas. Išgavę pirmą sutikimą bendradarbiauti, čekistai verbuojamuoju dar nepasitikėdavo. Prikalbinę dalyvauti „tik vienoje operacijoje“, naujoką į ją išleisdavo su neužtaisytu ginklu (kad nepaspruktų pas partizanus), saugojamą ne mažiau kaip dviejų sargybinių (neretai naujoko koja būdavo rišama su agento smogiko koja), netoli visuomet būdavo kareiviai su šunimis. Šitaip priverstas dalyvauti „vienoje“ kruvinoje operacijoje, naujokas visam gyvenimui likdavo čekistų valios vykdytoju. (5)
Pravartu pažymėti tai, jog agentai smogikai privalėjo žudyti laisvės kovotojus, jų rėmėjus, sunaikinti arba pagrobę pargabenti į MVD, NGB, o vėliau ir į KGB būstines partizanų vadus, siųsti laisvės kovotojų būrius į čekistų pasalas, suardyti ryšius tarp partizanų dalinių, prasiskverbti į pogrindžio vadovybę, ją iš vidaus skaldyti.
Agentai smogikai žudydavo itin klastingai. Laisvės kovotojus išsikviesdavo arba suorganizuodavo susitikimus pačiais įtikinamiausiais motyvais, o iššaudydavo šaltakraujiškai visus, kad neliktų jokio liudytojo, net tariamai mačiusius įvykį.
Kaip privalėjo veikti agentai smogikai, A. Sokolovo sudarytos instrukcijos apie veiklos tobulinimą 1946 m. gruodžio 24 d. LSSR MVD ministro pavaduotojui P. Kapralovui rašoma:
„… Tose vietose, kur, pagal mūsų duomenis, slapstosi banditų štabai, įvykdyti užduotį gali būti lengviau, jeigu teroristinė grupė atliks rizikingesnes kombinacijas. Kaip sudaryti operacijos įspūdį? Suimti mūsų operatyvinėje įskaitoje esančius štabų ryšininkus, po to pakeliui į valsčiaus centrą juos specialioji grupė kaip banda atmuša, nusiveda kur nors į vienkiemį. Ten apklausinėdami mūsų smogikai su jais susipažįsta, paskui paleidžia, susitarę dėl ryšio ir… po kiek laiko pas juos pasiunčiama teroristinė grupė su užduotimi sunaikinti štabą.“ (6)
Ten pat apie laisvės kovotojų nepasitikėjimą agentais smogikais rašoma:
„… Specialioji grupė be kombinacijų – bandos pasireiškimų ( tarybinio partinio aktyvo represijos, kareivių apšaudymas ir pan. ) negali greitai įgyti banditų pasitikėjimo, vadinasi, ir likviduoti bandas. Banditų nepasitikėjimą specialiąja grupe, kaip banda, didina ne kartą pasitaikę specialiųjų grupių išsišifravimai, tai išmokė banditus ir jų vadeivas nepasitikėti visais naujai atsiradusiais banditais…“ (7)
Norint sunaikinti partizanus, A. Sokolovas siūlė dirbti taip:
„ … Specialiųjų grupių darbą… reikia keisti, pereiti prie darbo mažomis teroristinėmis grupėmis – nuo trijų iki penkių žmonių, ne daugiau. Tokio darbo kryptis – fiziškai sunaikinti banditų vadeivas, o jei būtų įmanoma – ir sučiupti juos gyvus“. (8)
Pravartu pažymėti tai, jog, ypač tardymo metu iš agentų smogikų pusės vykdavo smurtas, kankinimai bei žudymai, kai kada per žiaurūs atrodydavo ir kai kuriems čekistams. Štai ką LSSR MGB 2 N valdybos 2 skyriaus 1 poskyrio operatyvinis įgaliotinis Petras Rimkevičius raporte NGB ministrui P. Kapralovui, apie tą darbą agentų smogiukų grupėse, o tiksliau apie A. Sokolovo toleruojamą žiaurumą rašė:
„… Pirma apibūdindamas mūsų ginklą – specialiąsias agentų smogikų grupes… Majoras drg. Sokolovas, turėdamas didelę operatyvinę ir gyvenimo patirtį, subūrė stiprų kovinį kolektyvą ir nuolat rūpinosi smogikų kovingumo kėlimu. Tai teigiama pusė. Tačiau ugdydamas kovines savybes, mjr. drg. Sokolovas ugdė ir per didelį smogikų žiaurumą. Sakoma – „ kiti laikai, kiti metodai’’. Tai tiesa, bet šaudyti senelius, moteris, kankinti tardomuosius įkaitinta geležimi nebuvo didelio reikalo, o jei ir reikėjo tai daryti, turėjo būti išaiškinama smogikui, kad tai ne metodas, o išimtinis atvejis. Kartoju, kad mjr. drg. Sokolovas atkakliai kultivavo per didelį žiaurumą ir jis giliai įsišaknijo smogikų sąmonėje, o nemaloniausia štai kas: senieji smogikai tai perduoda jaunesniems. ( … ) Lenkiu galvą prieš majoro Sokolovo nuopelnus, bet reikia pripažinti, paveldą jis mums paliko sunkų, nemalonų…’’ (9)
Ypač žiaurūs būdavo agentų smogikų vykdomi tardymai. Jų metu žmonės buvo ne tik kad sužalojami ar mirtinai nukankinami, bet ir išprotėdavo. Po to agentai smogikai juos tiesiog nušaudavo, o dar vėliau artimiesiems būdavo pranešama, kad juos nužudė laisvės kovotojai. Taip atsitiko ir su šešiolikmečiu Vaciu Dveiliu iš dabartinio Pakruojo rajono Dulkiškių kaimo. 1950 m. spalio 24 d. vaikiną tardė agentai smogikai. Nuo kankinimų jis išprotėjo (čekistai nurodė – „prasidėjo reaktyvinė psichozė“). Agentai smogikai jį nušovė ir ten pat, miške, užkasė. Štai kaip apie šį įvykį anuomet ataskaitoje LSSR MGB ministrui P. Kapralovui aiškinosi LSSR MGB 2 N valdybos 2 skyriaus 3 poskyrio viršininkas Nikolajus Sokolovas: „1950 metų spalio mėnesį, dirbant Šiaulių apskrityje, – aiškinantis masinio teroro aktą, buvo sulaikytas bandos ryšininkas Dveilis, kurį grupė du kartus „apdorojo“. ( … ) Smogikai Dveiliui taikė fizinio poveikio priemones, o paskui mėginantį pabėgti užmušė“. (10)
Tuo tarpu V. Dveilio motinai Onai Dveilytei MGB raštu dėl sūnaus žūties atsakė taip:
„ … Pranešame, kad Dveilytės Onos sūnų Dveilį Vacį 1950 metų spalio mėn. nužudė banditai“.(11)
Šitie faktai tik įrodo, kad čekistai, žudydami niekuo dėtus žmones, sąmoningai klastodavo faktus ir savo įvykdytus nusikaltimus priskirdavo laisvės kovotojams. Analogiškus nusikaltimus agentai smogikai vykdė visoje Lietuvoje. Štai 1947 – 1948 m. čekistų Senino ir Mezianovo vadovaujamos agentų smogikų grupės nariai patys žudė „tarybinius piliečius“ Mažeikių apskrityje. Dokumente apie šios grupės veiklą rašoma:
„ … 1948 m. rugsėjo 10 d. … nužudė apylinkės pirmininką Jasmontą. (…) Būdavo atvejų, kai agentai smogikai likviduodavo jų pačių užverbuotus asmenis“. (12)
Būdavo dažnų atvejų, kada agentai smogikai ieškoję ryšių su laisvės kovotojais ir jų neradę, iššaudydavo kaimų gyventojus, kurie su laisvės kovotojais neturėjo nieko bendro. Šie nusikaltimai taip pat būdavo priskiriami partizanams. Tai atsitiko ir 1946 m. balandžio 16 – 22 d. Skaistgirio (dab. Joniškio r.) ir kaimyniniame Gruzdžių ( dab. Šiaulių r.) valsčiuose.
Bene labiausiai gandas pasklido po balandžio 22 d. ryto, kai Laumakių (buv. Gruzdžių vls.) buvo išžudyti žmonės, susirinkę į kaimyno namus švęsti Šv. Velykų. Apie tai Bronius Kviklys enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva“, išleistame JAV, rašė:
„ 1944 – 1946 m. Laumakių miškuose veikė lietuviai partizanai. 1946 m. per Velykas partizanai, atėję pas ūkininką Vincą Rimdžių, rado ten besilinksminusius 15 asmenų, kurių tarpe buvo ir keli partizanų išdavikai. Lietuvos laisvės kovotojai suruošė partizaninį teismą: šeimininkas Rimdžius su 15 svečių buvo sušaudyti. Mat pas Rimdžių karo metais komunistų desantininkai rasdavo prieglobstį“. (13)
B. Kviklys nurodo, kad ši informacija suteikta Vytauto V. Virsnio. Žinoma, kad tai Laumakių kaime gimusio, o 1944 m. pasitraukusio į Vakarus Alfonso Vytauto Braziulio slapyvardis. Tačiau B. Kvikliui pateikta informacija apie Laumakių kaimo tragediją buvo netiksli.
Štai kaip apie tą įvykį anuomet viskas buvo nušviečiama anuometinio saugumo dokumentuose. „Apie kovos su antitarybiniu pogrindžiu ir banditizmu Šiaulių apskrities teritorijoje 1946 m. balandžio mėnesio rezultatus“ Vidaus reikalų komisarui gen. Juozui Bartašiūnui ataskaitoje rašoma:
„1946 m. balandžio 22 d. Šiaulių apskrityje, Gruzdžių valsčiuje, Laumakių kaime, nežinoma šešių žmonių grupė Vinco Rimdžiaus sodyboje nužudė: Vincą Rimdžių, 1897 metų gimimo, buožę, turintį 28 ha žemės, banditų rėmėją; Barborą Rimdžiuvienę, 1914 metų gimimo, Vinco žmoną; Vacį Meirį – 1908 metų gimimo valstietį; Praną Džiugį – 1889 metų gimimo valstietį; Roką Šapkų – 53 metų valstietį vidutinioką, vokiečių policininko tėvą; Andriuką Šapkų, 1929 metų gimimo, Roko sūnų; Bronę Šapkutę. 13 metų, Roko dukrą; Genę Žemeckaitę, 1928 metų gimimo; Bronę Vivadaitę, 1895 metų gimimo, Vinco Rimdžiaus darbininkę; Vladą Bandzą, 1900 metų gimimo; Oną Bandzienę, 50 metų; Juozą Bandzą, 7 metų; Eugenijų Simonovičių, 10916 metų gimimo, Kėdainių miesto gyventoją; Jadvygą Simonovič, 20 metų.
Žudynės vyko tokiomis aplinkybėmis: minimi asmenys yra vietiniai Laumakių kaimo gyventojai ir Velykų proga surengė balių pas buožę Rimdžių. Balandžio 21 d. vakare ten užėjo nežinomi šeši banditai ir visą naktį kartu girtuokliavo. 22 – osios dienos rytą, apie 6 valandą, banditai sušaudė visus asmenis ir pasislėpė. Pagal turimas žinias, banditai atėjo iš Joniškio valsčiaus ir, kaip nustatyta, jie ten nužudė devynis to valsčiaus gyventojus. Visos priemonės surasti banditus rezultatų nedavė.
Tyrimu nustatyta, kad nužudytasis Vincas Rimdžius – buožė, banditų rėmėjas, jo namuose dažnai lankydavosi banditai, kuriuos Rimdžius aprūpindavo maisto produktais.
Be to, nustatyta, kad banditai į Rimdžių namus atėjo vakare, per visą naktį baliavojo, o rytą susiginčijo su Rimdžiaus svečiais, t. y. su atsitiktinai ten buvusiu Eugenijumi Simonovičiumi, rusų tautybės. Ginčas įvykęs todėl, kad Simonovičius banditus, kurie save vadinę „ kovotojais už Lietuvos nepriklausomybę’’, pavadinęs banditais. Banditų paieška tęsiama“. (14)
Šaltiniai:
1. Lietuvos Ypatingasis Archyvas ( toliau LYA ). – F. 41. – Ap. 3. – B. 1936. – L. 39.
2. Ten pat. – L. 40.
3.Specialiųjų grupių agentai smogikai. – Kn.: Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944 – 1953 metais. – K, 1996. – 62 – 71.
4. Buvęs Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Valstybės Saugumo Komiteto Archyvas ( toliau Buv. LSSR VSKA ). – F.3. – B. 33/13. – L. 56 – 60.
5. Nijolė Gaškaitė. Žmonės be Dievo: NKVD agentai smogikai // Tėvynės sargas. – 1994. – Nr. 1 – 2. – P. 42 – 44.
6. Buv. LSSR VSKA. – F. 3. – B. 22/4. – L. 176.
7. Ten pat. – L. 177.
8. Ten pat. – B. 33/13. – 36 – 53.
9. Ten pat. – L. 56 – 60.
10. Ten pat. – F. 16. – B. 224/11. – L. 97.
11. LYA. – F. 10. – Ap. 2. – B. 9/5. – L. 107.
12. Ten pat. – L. 107.
13. Laumakiai. – Kn.: Mūsų Lietuva. – T. 3.- ( Sudarytojas Bronius Kviklys ). – Bostonas, 1966. – P. 38 – 39.
14. LYA. – F.3. – B. 20/154. – L. 149 – 151.
Vilmantas KRIKŠTAPONIS
