Užvakar lankiausi Radviliškyje. Jis man puikiai žinomas – čia gyveno mano tėvai, keletą metų čia dirbau. Radviliškyje pažįstu nemažai gerų žmonių.
Šįkart labai nustebino miesto centras – aikštė prie savivaldybės pastato. Pažvelgęs į ją nustėrau: ten, kur augo kelios dešimtys išlakių liepų – erdvi plynė. Kirtavietė vidury miesto.
Visas parkelis išpjautas! Tik kelmai teriogso.
Apžiūrėjau tuos kelmus atidžiai, kaip kadaise dendrologai mokė – sveiki, nė vienos liepos nebūta pūvančios, grybelių apniktos.
Tai koks nelabasis sugundė Radviliškio merą konservatorių Antaną Čepononį ir jo kompaniją pakelti kirvį prieš parką? Tai, kad jis buvo projektuotas ir sodintas sovietmečiu?
Šie medžiai labai puošė, gyvino miesto centrą. Radviliškis – ne iš gražuolių, pilkas ir net niūrus. Apšepę mediniai gyvenamieji namukai, kurių čia gausu ir dabar, suręsti ant čia telkšojusių pelkių. Miestas ilgas ir siauras, nes iš vienos pusės spaudžiamas magistralės Panevėžys-Šiauliai, o iš kitos geležinkelio. Kadaise apie Radviliškį sakydavo, kad čia suodini net žvirbliai. Nėra šiame mieste upių, ežerų.
Todėl kiekvienas krūmas, o juo labiau medis Radviliškyje – aukso vertės.
Tai kodėl, Čepononi, tamsta užsimojai prieš tą auksą?
Kilo idėja, kaip tam liūdnos atminties Vilniaus merui Artūrui Zuokui, išgrįsti miesto centrą kiniškomis plytelėmis? O vietoje buvusių drūtų lietuviškų liepų bus prismaigstyta plonų vokiškų liepaičių po kelis šimtus eurų, kaip tai padaryta Vilniaus Gedimino prospekte?
Ir apskritai ar verta tiek daug dėmesio skirti tik savivaldybės rūmų aplinkai, kai už poros šimtų metrų plyti XIX amžių primenantys lūšnų kvartalai ir siaurutės duobėtos gatvelės?
Prieš keletą dešimtmečių kilęs Lietuvos miestų žaliojo rūbo naikinimo cunamis taip ilgai neatslūgsta, kad masiniais medžių kirtimais ir beatodairiškais genėjimais jau net gamtininkai pavargo piktintis, nes realiai jie nieko negali padaryti. Sparčiai kaip šagrenės oda traukiasi net Druskininkų ir kitų kadaise labai žalių miestų žaluma.
Antai prieš keletą metų pagal panašią, kaip Radviliškyje, „idėją“ išpjauta net keli šimtai liepų, klevų ir kitokių medžių Jurbarke. Jų vietoje suklojo trinkeles, per kurias dabar kratosi mašinos, ir prismaigstė daugybę baltai dažytų metalinių kuolų.
Kai Jurbarko savivaldybės tarnautojų tuomet klausinėjau apie šį projektą, savivaldybės architektė gyrė, esą jis labai žinomų specialistų parengtas ir aprobuotas. O Jurbarko rajono aplinkos apsaugos agentūros vadovas paklaustas, kodėl suderino šiuos darbus, kvietė: „Atvažiuokit pas mus po keleto metų – pamatysit, kaip gražu!“
Klausaisi tokių kalbų ir galvoji: kodėl šiais laikais net valstybės gamtos sergėtojai, užuot ją gynę, laimina naikinimą? Kodėl jie taip keliaklupsčiauja prieš vietos kunigaikštukus? Negi Aplinkos ministerija silpnesnė už savivaldybę? Kodėl prieš medžių kirtimus mieste neprotestavo nei Jurbarko, nei Radviliškio rajonų aplinkos apsaugos agentūros?
Gal todėl, kad kadaise ir pati Aplinkos ministerija Vilniuje išpjovė prie savo pastato keliolika liepų ir kaštonų, kad čia tilptų jos darbuotojų automobiliai?
„Radviliškio krašte“ radau išspausdintą Radviliškio apygardoje išrinkto Seimo nario, Valstiečių ir žaliųjų partijos atstovo Aurimo Gaidžiūno pranešimą, kad A.Čepononis lankėsi Seime pas šios partijos lyderį Ramūną Karbauskį prašyti beveik 3 milijonų eurų aikštės rekonstrukcijai.
„Kaip galima imtis statybų, neturint tam pinigų? Kodėl nedidelei aikštei sutvarkyti reikalaujama net 2,999 mln. Eurų?“- stebisi A.Gaidžiūnas.
Keista jam ir tai, kad A.Čepononis šių pinigų prašo iš R.Karbauskio, kuris tėra Seimo kultūros komiteto pirmininkas – šis komitetas lėšų statyboms neskirsto.
O gal tai gudrus konservatorių sumanymas: pirma iškirsti parką, paskui gauti politinių oponentų – žaliųjų lyderio pritarimą tam ir patyliukais pasirūpinti, kad ši istorija išeitų į viešumą?
Feliksas ŽEMULIS
Autoriaus nuotr.
