Specialistai pastebi nerimą keliančią tendenciją: vis jaunesni vaikai pradeda eksperimentuoti su psichoaktyviosiomis medžiagomis, o klasikines priklausomybes keičia naujos, dar pavojingesnės formos. Kaip atpažinti pirmuosius pavojaus ženklus ir kokių klaidų nedaryti susidūrus su šia problema?
Pastebėjo raudonas vėliavėles
„Kai staiga pasikeitė dukters laikysena, eisena, nekreipiau daug dėmesio. Maniau, paauglė eksperimentuoja, gal ką kopijuoja. Bet kai puikius pažymius ir atsakingą požiūrį į mokslus pakeitė šešetai ir naujoji „na, ir kas“ filosofija, supratau, kad vyksta rimtesni reikalai“, – apie septintokės dukters pokyčius pasakoja vilnietė Marija.
Norėdama išsiaiškinti, kodėl dukters elgesys pasikeitė, moteris sostinės centre esančioje mokykloje susitiko su klasės auklėtoja. „Ji sakė ir pati norėjusi artimiausiu metu su manimi susisiekti, nes pastebėjo nerimą keliančių signalų: susiradusi naują draugę dukra nustojo šypsotis, per pamokas tapo abejinga, tik žvalgėsi į laikrodį. Mergaičių draugystė auklėtojai nepatiko, ji įtarė, kad per pertraukas mokyklos tualete jos rūko elektronines cigaretes neaiškiais užpildais. Kartą matė, kaip iš tualeto abi išėjo lyg apkvaitusios“, – pasakoja Marija.
Po pokalbio namo moteris grįžo prislėgta. „Negaliu sakyti, kad auklėtojos žodžiai mane nustebino, bet tikrai nuliūdino. Niekas mūsų šeimoje nerūko, nevartoja alkoholio – pavyzdys gražus. Bet smogė suvokimas, kad praleidau kažką svarbaus, kad mūsų ryšys – nepakankamas“, – sako vilnietė.
Marija pamena tą pačią dieną užregistravusi save ir dukrą bendrai psichologo konsultacijai.
Reakcija išgąsdina
„Tėvams sužinojus, kad jų vaikas eksperimentuoja, bandė ar vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, kyla emocinis šokas, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėja Simona Kacevičė. – Dėl to tėvai dažniausiai imasi klaidingų veiksmų: ima šaukti, grasinti, kaltinti, kelti ultimatumus. Imasi griežtų ir ilgalaikių bausmių, kurios padaro daugiau žalos nei naudos. Vaikas jaučiasi atstumtas, nesuprastas, dažniausiai užsisklendžia ir su tėvais atviro pokalbio nebepalaiko.“
Anot specialistės, viena didžiausių klaidų – visą kaltę suversti vaikui, nepasigilinus, dėl kokių priežasčių taip atsitiko, nuo ko viskas prasidėjo. Tai vaiką dar labiau pastūmėja paguodos ieškoti gatvėje tarp bendraamžių ar vyresnių paauglių, skatina norą maištauti.
„Visuomenėje ir tarp tėvų vis dar gaji stigma, todėl problemos dažnai neigiamos, nepripažįstamos, šeimos imasi spręsti problemas savarankiškai. Jie pradeda kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, bando tardyti, siekdami išsiaiškinti tokį elgesį ir versdami vaikus prisipažinti, kas sukelia vaikams dar didesnį pasipriešinimą, nepaklusnumą, prieštaravimus, ir užsisklendimą“, – teigia S.Kacevičė.
Kalbant su vaikais specialistė siūlo rinktis jautrius, supratingumą išreiškiančius žodžius. „Bendravimas turi būti pagrįstas pasitikėjimu, pagarba ir supratimu, kad vaikas nesijaustų teisiamas, baudžiamas, kaltinamas. Svarbu išreikšti palaikymą, kalbėti be pasmerkimo, gėdinimo. Greitų rezultatų ar pokyčių tikėtis neverta, tad reikalinga kantrybė. Pokyčiai ateina, kai vaikams suteikiama erdvė išsikalbėti, kai tėvai rodo norą įsitraukti į sunkumų sprendimą drauge“, – sako vedėja.
Grėsmės – vis jaunesniems
S.Kacevičė pasakoja, kad šiandien vis mažiau vaikų ir paauglių renkasi vartoti alkoholį. Jį pakeitė naujos psichoaktyviosios medžiagos – sintetiniai kanabinoidai, marihuana, nelegalūs tabako ir nikotino produktai, taip pat inhaliacinės medžiagos (dujos, klijai, aerozoliai). Vis dar vartojamos ir stipresnės stimuliuojančios medžiagos, tokios kaip amfetaminas, ekstazis. „Deja, yra ir paauglių, kurie narkotines medžiagas užsigeria alkoholiu“, – priduria specialistė.
„Vaikų ir paauglių smegenys dar tik formuojasi, tad vartojant psichoaktyviąsias medžiagas jauname amžiuje kyla didelė grėsmė greitai tapti priklausomu. Vartojamos medžiagos sukelia atminties ir dėmesio sutrikimus, skatina socialinę izoliaciją. Vartojantiesiems kyla fizinės sveikatos sunkumų, tokių kaip kepenų, inkstų, smegenų, plaučių ir širdies pažeidimai. Perdozavimai kai kuriais atvejai baigiasi ir mirtimi – tokių atvejų Lietuvoje jau ne vienas, Klaipėdoje – taip pat“, – sako S.Kacevičė.
Problemą, anot priklausomybės ligų ekspertės, gilina tai, jos psichoaktyvios medžiagos išbandomos itin ankstyvame amžiuje – vidutiniškai nuo 14 m. Jaunuoliai renkasi vartoti naujas, stipresnes ir pigesnes sintetines narkotines medžiagas, kurios dėl neištirto poveikio sveikatai yra žymiai pavojingesnės.
Kaip atpažinti, kad vaikas vartoja?
Jei pasikeitė vaiko elgesys – jis tapo uždaras, dažnai pavargęs, nuliūdęs, priešiškas, nors tam nebuvo aiškių priežasčių, tai gali būti vienas pirmųjų ženklų, kad vaikas susidomėjo psichoaktyviosiomis medžiagomis.
„Taip pat dažnai pasireiškia nuotaikos pokyčiai: tai vaikas laimingas ir linksmas, tai išsekęs ir paniuręs. Pasikeičia ar sutrinka miego bei mitybos įpročiai, suprastėja santykiai su draugais, šeimos nariais“, – ženklus vardina S.Kacevičė.
Kad vaikas atrado naujų, bet nebūtinai gerų interesų, išduoda suprastėję mokymosi rezultatai, praleidžiamos pamokos ar mokyklos nelankymas, taip pat sumažėjęs susidomėjimas iki šiol patikusia sporto, meno ar kita veikla.
„Gali pasikeisti vaiko draugų ratas, atsirasti vyresnio amžiaus jaunuolių. Vaikas gali imti vengti buvusių draugų“, – priduria vedėja.
Kai kurie vartojantys vaikai nustoja rūpintis savimi, nebesilaiko higienos taisyklių, tačiau dažniau naudoja kvepalus, losjonus, smilkalus. Dalis jų ima save žaloti, kyla suicidinių minčių.
„Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ir poveikis vaikų bei paauglių organizmui yra stipresnis nei suaugusiųjų, todėl būtina laiku ieškoti pagalbos ir kreiptis į specialistus“, – dėmesį atkreipia S.Kacevičė.
Psichinės sveikatos ekspertai pataria: jei turite rimtų įtarimų, kad jūsų vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, tai gali būti rimta priežastis pažeisti vaiko privatumą ir patikrinti jo kambarį ar daiktus.
Apgalvokite, kaip atsakysite į audringą vaiko reakciją:
Išlikite ramūs, nepriklausomai nuo to, ką pasakytų jūsų vaikas.
Stenkitės nepasiduoti provokacijai ir neatsakyti pykčiu.
Venkite pernelyg emocionalios reakcijos į tai, kas įvyko. Geriau galvokite, ko linkite savo vaikui ateityje.
Nepamirškite kūno kalbos: naudokite atsipalaidavusią, atvirą kūno kalbą ir venkite didelių mostų ar sukryžiuotų rankų.
Stebėkite savo balso toną: galbūt jums norėsis kelti toną ar net šaukti, tačiau svarbu išlaikyti kuo ramesnį balsą, kad neatstumtumėte savo vaiko.
Klausykite tiek, kiek ir kalbate. Užtikrinkite, kad kalbėjimas būtų abipusis ir netaptų pamokslu.
Stenkitės nepriimti kritikos asmeniškai ir venkite gynybinės reakcijos – tegu tai būna galimybė tolimesnei diskusijai.
Jei pokalbis tampa sunkiai valdomas, padarykite pertrauką ir pratęskite vėliau.
Nepamirškite priminti vaikui, kad labai jį mylite ir būtent dėl to esate susirūpinę jo gerove.
Jei turite pagrindo manyti, kad jūsų vaikas eksperimentuoja arba reguliariai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, nedvejodami kreipkitės į artimiausią socialinių ir psichologinių paslaugų įstaigą ir pasitarkite su specialistais.
Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
