Klausydama gana įdomios psichologo paskaitos, mintyje dėliojau, koks mano santykis su kitais žmonėmis, kas aš jiems, gyvenantiems drauge, būnantiems kartu, kasdien ar atsitiktinai sutiktiems: mama, sesuo, teta, močiutė, anyta, kaimynė, mokytoja, auklėtoja, vadovė ar dar kas nors.
Pirmiausia mane pavadino dukryte. Tai buvo nepaprastai seniai. Ir jame, tame žodyje, sutilpo meilė ir šiluma, pasitikėjimas ir viltis. Vėliau į mane kreipėsi anyta, pavadindama martele. Man norėjosi, kad šitam žodyje tilptų pasitikėjimas ir pagarba. Ar buvo taip, net šiandien nežinau, tik neabejoju, kad jame buvo daug atsakomybės. Taip jau susiklostė, kad dažniausiai anyta į mane kreipdavosi vardu, visiems gerai įprastu ir niekuo neįpareigojančiu. Jaunystėje man sunkiausia buvo anytą pavadinti mama. Išsisukdavau be kreipinio, nors stengiausi pateisinti marčios vardą: rašydavau laiškus ir pasveikinimus, siųsdavau dovanėles.
Mano sesuo ir broliai užaugino dvi dukras ir keturis sūnus, bet jie niekada manęs nevadino teta ar tetute. Taip jau jiems išeidavo – Janė. Ir tas vardo skambesys man primindavo mokyklą, kur niekas kitaip manęs ir nevadino. Tiesa, mokytojai šaukdavo atsakinėti kreipdamiesi pavarde. Ir čia būdavo keblumų, kai reikėdavo paaiškinti pavardės kilmę. Vienintelė auklėtoja vyresnėse klasėse mane vadindavo Janute, bet tai būdavo retai, kai prasižengdavau mokinio taisyklėms ar šiaip pasielgdavau neapgalvotai. Vėliau šis kreipinys atgijo giminaičių lūpose. Bet maloniausia, o gal ir keisčiausia, kad visi giminaičiai ir jų vaikai mane vadina Janyte. Tai toks mažybinis, malonybinis vardo akcentas. Sūnus paauglystėje stebėdavosi, kad giminaičių lūpose daug mažybinių žodelių. Man irgi kartais būna keista, kad į mane, daug dešimčių pragyvenusią, kreipiasi mažybiniu vardu. Bet kartais pagalvoju, kad tai iš pagarbos. Sesuo retai kada mane pavadina vardu. Jai mieliau skamba paprastas
lietuviškas žodis „sesė“. Jis kažkoks šiltas ir malonus tas kreipinys. Artimiems draugams aš esu draugė, kartais pavadinama ir vardu. Ir tai visai ne perdėtai saldu ar oficialu. Tai visiškai normalus kreipinys. Juk draugas tave užjaus, tavimi pasidžiaugs, tavimi pasitikės.
Einu kiemu ar vaikščioju sode ir žinau, kad į mane
kreipsis paprastu žodžiu „kaimynė“. Tai nei per daug oficialu, nei per daug
šalta. Kaimynas išties pagalbos ranką, pakvies atokvėpio minutę paskanauti
kavos ar arbatos.
O kas aš gatvėje? Atsitiktinis praeivis, pėsčioji, eismo dalyvė. Jei kas
paklausia, iš kur kilusi, su
pasididžiavimu atsakau: grynakraujė radviliškietė.
Tai reiškia, kad čia gimiau, čia praėjo mano vaikystė, jaunystė, atėjo branda.
Ir toks mano įvardijimas labai mielas širdžiai.
Mokykloje dirbau per keturis dešimtmečius, o čia įprastas kreipinys buvo
mokytoja, auklėtoja. Tai įpareigojantys žodžiai, nes juose slypi ir
pasitikėjimas, ir pagarba, ir atsakomybe. O kaip gi kitaip? Jei šito nebūtų,
koks gi tu būtum mokytojas. Tik vyras retkarčiais suabejodavo: kokia tu jiems
mokytoja. Jie jau saugę žmonės. Įsimintinas vienas pastebėjimas savaitraštyje
„Radviliškio kraštas“, kad nebūna buvusių mokytoją. Jie visam gyvenimui kitų
širdyje išlieka tais, kuo buvo visą gyvenimą.
Kiek daug manyje telpa visokių pavadinimų: ligonė, skaitytoja, vadovė,
stebėtoja, organizatorė, pranešėja, oratorė. Bet yra keletas, maloniausių
širdžiai. Kad ir močiutė. Teturiu vienintelę anūkę ir nėra nieko gražesnio,
kaip tarmiškai ištartas kreipinys: „močiut“. Niekas kitas daugiau negali taip
manęs pavadinti, tik ji, vienintelė anūkėlė. Ir tame „močiut“ telpa ir vaikiški
norai, ir paauglystes pageidavimai, ir jaunystės paatviravimai. Jame telpa
pagrindiniai gyvenimo žodžiai: meilė ir laimė.
Taigi „daug manęs, visur esu. Gal žinai, o gal ir ne
– manimi prasideda diena… Manimi, manęs kiek dar liko manyje…?“
Tai kas gi aš iš tiesų ir kiek manyje telpa manęs?..
J. Kaučikienė
