Baigiantis antrai karantino savaitei, Radviliškio rajone buvo nustatyti du asmenys, sergantys koronavirusu – abu jie grįžo iš Meksikos. Radviliškio rajono savivaldybė, laikydamasi LR vyriausybės rekomendacijų, pasirūpino asmenų, grįžtančių iš užsienio, karantinavimu, maitinimu, pervežimu. Tik klausimas, ar ne per brangiai tai kainuoja ir dar kainuos mokesčių mokėtojams?
Karantinuojamų asmenų skaičius nesiekė 20
Radviliškio rajone karantinuojami asmenys apgyvendinami Šeduvos, Raudondvario bei Radviliškio švietimo įstaigų bendrabučiuose, kurie šiuo metu, kai mokinių mokymas vyksta nuotoliniu būdu, stovi tušti. Šiuose bendrabučiuose paruošta 170 vietų rajono gyventojų karantinavimui, tačiau tokių asmenų kovo 27 d. buvo tik 16. Gerai, kad gyventojai elgiasi sąmoningai ir kreipiasi dėl izoliacijos, tik ar jų gyvenimas mokyklos bendrabutyje mokesčių mokėtojams kainuoja ne per brangiai – viena para vienam asmeniui įvertinta 7 Eur su PVM . Pasak savivaldybės administracijos, ši suma bus mokama iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo. Palyginimui – Vilniaus kolegijos bendrabutyje gyvenimas asmeniui iki 15 parų kainuoja 5,5 euro už vieną parą. Ir tokia kaina sostinės bendrabutyje svečiui, o ne rajono mokyklos bendrabutyje. Tad ir kyla klausimas, ar rajono klerkai nesumanė pasipinigauti šiandieninio „maro“ metu?
Patiekalai lyg iš restorano?
Karantinuojamus gyventojus, be abejo, reikia ir maitinti. Maitinimas taip pat numatytas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo. Ir vėl kyla klausimas – ar ne per brangus tas maitinimas – vienam asmeniui dienos maitinimui skiriama 7,50 euro. Ir vėl galime palyginti – dienos pietų kaina išsinešimui viename iš Radviliškio restoranų svyruoja nuo 2,50 iki 2,80 eurų.
Ir dar – dėl karantinuojamų asmenų maitinimo rajono savivaldybė sudarė sutartį su ekologiškų maisto produktų skandalu susijusia rajono mokinius maitinančia VšĮ „Bruneros“. Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ jau rašė, kad ši įmonė vietoje pirkimo sutartyse numatytų ekologiškų maisto produktų mokykloms teikė daug pigesnius neekologiškus. Tad vėl kyla klausimas – ar ne per brangiai rajono valdantieji moka už karantinuojamųjų maitinimą – juk patiekalai ne iš restorano… O gal taip įmonei galimai bandoma atsilyginti už nemalonumus, patirtus dėl maisto produktų ekologijos ir leidžiama užsidirbti?
Procesas dar nesibaigęs…
Savivaldybių transportas taip pat vyko parsivežti savo gyventojų iš Vilniaus, Kauno, Palangos oro uostų, taip pat jūrų uostų. Kadangi gyventojų pargabenta nemažai, kelionės taip pat neartimos, šios paslaugos mokesčių mokėtojams taip pat nemenkai kainuos. Deja, kiek jau lėšų išleista šioms kelionėms, konkretaus atsakymo iš rajono savivaldybės ir vėl nesulaukta. Kaip dažniausiai būna, į „nepatogius“ klausimus stengiamasi atsakyti „atsirašinėjimu“, cituojame: „Procesas nesibaigęs, išlaidos bus tikslinamos pasibaigus situacijai“.
Taip pat savaitraščio redakcija savivaldybės administracijos pasiteiravo, kiek buvo išleista lėšų dėl su virusu susijusioms reikmėms, kas ir už kiek buvo pirkta. Atsakymas ir vėl analogiškas: „Procesas nesibaigęs, išlaidos bus tikslinamos pasibaigus situacijai“.
Pasak savivaldybės vadovų, visos išlaidos, susijusios su priverstiniu karantinu, bus skaičiuojamos jam pasibaigus. „Kiek lėšų buvo išleista karantino reikmės, bus apskaičiuota jam pasibaigus, kaip buvo ir su „Gairelitos“ gaisru – sakė meras.
Na, kai tokios „išpūstos“ kainos už karantinuojamųjų apgyvendinimą bei maitinimą, dar pridėjus ir pervežimo išlaidas bei respiratorių ar kitų saugos priemonių įsigijimą, suma bus labai įspūdinga…
Būsimo Tarybos posėdžio sprendimuose buvo minėta, kad rajone kovai su koronavirusus bus skirta 100 tūkst. eurų. Tačiau apetitas kyla bevalgant – įveikti koronavirusui jau reikia 200 tūkst. eurų, kurie bus paimti sumažinus Socialinės paramos skyriaus lėšas, skirtas pašalpoms bei kompensacijoms mokėti.
Apie valdininkų užmojus „ištratinti“ 200 tūkst. eurų, skirtus sunkiai besiverčiantiems rajono gyventojams paremti, skaitykite kituose savaitraščio „Radviliškio kraštas“ numeriuose.
Jonas Petrikas