Lyg asociali motina pas savo vaikus trumpam sugrįžo žiema. Vieną rytą kaimynui pasiūliau nupirkti kelialapį į Italiją, nes jie itin pigūs. Nustebęs žmogus paklausė: „Kam?“ Atsakiau: „Uošvienei“. Kaimynas pagaliau suprato ir nusikvatojo, bet Jūsų laukia visai kitos istorijos.
Jas pasakojo dvi garbios damos ir vienas įtartinas tipas. Tipas pasakojo, jog keičiant šilumines trasas Radviliškyje buvo atkasti buvusios sinagogos pamatai. Atkasti ir skubiai užkasti, kad nesulauktų kokių nors archeologų dėmesio. Toks čia ir stebuklas. Archeologams trasų remontininkai paliko bent 50 metrų vamzdyno po taip vadinamo Sąjūdžio stadiono teniso aikštele. Įamžinau.
Kažkada rašiau, kad vienas tarpukario laikų kariškis nugalabijo savo tarnybos draugą ir pasisavino jo pinigus ir vertingus daiktus. Jį sušaudė ir, pasak legendų, užkasė kažkur Kutiškių kaimo pakraštyje. Vietą sutrypė, kad niekas nežinotų, kur palaidotas nenaudėlis. Viena ponia sakė, jog tai ne visai tiesa. Jeigu Jūs važiuosite Dariaus ir Girėno gatve, prieš buvusį Tarpkolūkinės statybos organizacijos administracijos (naująjį) pastatą yra posūkis į Radviliškio – Šiaulių plentą. Štai visai šalia kryžkelės, Durpyno (anuomet poligono) miškelyje, galvažudžio artimieji įrengė kažką panašaus į kapą – darželį. Kariškiai asmens, stojusio prieš Dievo teismą, kapo nenaikino.
Kitas anoniminės ponios pasakojimas, kurį aš palengva traukiu iš periferijos į centrą, ta pati Šiaulių, dabar Dariaus ir Girėno g., ir dauba, dar išlikusi šalia karinio dalinio.
Dalį jos sovietmečiu užpylė gruntu ir pastatė sandėlius. Taip po storu žemės sluoksniu atsidūrė Radviliškio savižudžių ir kitokių veikėjų, kuriems nebuvo vietos pašventintoje kapų žemėje, palaikai. Dar viena minėtos ponios istorija apie tai, kad kadaise Vaižganto g. 5 A namo vietoje stovėjo vėjo malūnas (jų Radviliškyje buvo penki), į kurį prasidėjus vokiečių okupacijai buvo suvežtos žydų parduotuvių prekės ir kitos vertybės. Šio malūno-sandėlio sargais buvo įdarbinti lietuviai.
Beje, jeigu jau artėjame centro link, galime pridurti, kad dabartinė „Snaigė“ stovi ant buvusios nedidelės daubos, Radviliškio „ožkų karalienės“ Mažulienės valdos.
Kita ponia išgirdusi šias istorijas jas papildė savo šiurpoku pasakojimu. Tarpukario, o gal ir sovietinės okupacijos, metais kai kurie kontrabandininkai ar spekuliantai garvežio kabinoje keliaudavo į Rygą, nes taip buvo pigiau. Keleiviai kelionės tikslą pasiekdavo, bet kai kurie prapuldavo grįždami į Radviliškį. Esą mašinistas su ekipa panaudodavo garvežio pakurą kaip krematoriumą. Pinigais ir prekes pasidalindavo. Graži istorija, tinkama papasakoti prieš miegą. Jei manote, kad viskas, apsirinkate. Paskutinę vasario dieną man į rankas pateko žurnalas „Kardas“ (panašus buvo ir tarpukario Lietuvoje). Tai štai, antrasis žurnalo puslapis prasideda srž.mjr. Alvydo Tamošiūno rašiniu „Legendinės kautynės: Pergalė prie Radviliškio“. Geras straipsnis, dalykiškas, įdomus, bet vėl lipama ant seno grėblio – esą lemiamas kautynių epizodas įvyko prie Vaidulių kaimo malūno arba į pietus nuo Radviliškio. Akivaizdu, jog autorius ignoruoja mūrinio vėjinio malūno, buvusio šiaurės – rytų pusėje, šturmą. „Kario“ žurnale yra schemos su malūno buvimo vieta. Ir apskritai autorius galėtų padirbėti archyvuose, surasti Radviliškio planą prieš 1914m. (ten tikrai turėtų būti pažymėtas malūnas), t.p. pasinaudoti protokolais, kuriuose užfiksuota bermontininkų padaryta žala radviliškiečiams, bei nustatyti, kur palaidoti bermontininkų palaikai (jų turėtų būti šimtai). Taip pat nemanau, jog nėra išlikusių to meto liudininkų pasakojimų (dienoraščiai, memuarai ar pan.). Todėl laikau šį darbą neįvykdyta iki pergalingos pabaigos. Mano pasakojimo pabaigai dar kartą teks sugrįžti į Dariaus ir Girėno g.
Retas atkreipia dėmesį į eglę, augančią prieš duonos kepyklą, kitoje gatvės pusėje, o juk tai vienos trečios vidurinės mokyklos mokinės žūties vieta. Laikas negaili atminties ir nevertina istorijos. Tą gali padaryti tik žmogus.
Vytautas MIKALAUSKIS
