Gana dažnai suabejoju, ar reikia sakyti tai, kas man yra svarbu. Ar reikia pasakoti apie savo išgyvenimus, patirtus jausmus ir emocijas. Gal po kurio laiko galvosiu kitaip. Gal kas perskaitęs drėbtelės: ir vėl ta su savo prisiminimais… Žinau, kad dar yra gyvų mano bendraamžių, kurių potyriai panašūs. Jie gal ir sutinka, ir neprieštarauja man.
Mano išmintingų minčių sąsiuviniuose daug poezijos, filosofijos, psichologijos deimančiukų. Ten randu ir kritikos, ir pagyrimų, patarimų. Autoriai įvairiausi. Net stebiuosi jų įvairove, o dar labiau klaustukais: kur ir kada visa tai radau ir kodėl užsirašiau.
Prisiminimų daug. Juk tiek metų jau ESU. Ir vakarykštė diena man svarbi. Juk mes nekalti, kad mūsų gyvenimas ne toks, koks dabarties vaikų, paauglių, jaunuolių. Aš dėkinga tolstančioms dienoms už galimybę sutalpinti į Laiko laikrodį tiek vilčių, troškimų, norų. Dėkinga net už klaidas, kurias dariau ir iš kurių mokiausi… Poetė G. L. rašė: „Subyra smėlio dulkėmis į praeitį nubėgęs laikas“. O aš noriu LAIKĄ susigrąžinti.
Visai neseniai pavaikščiojau po savo vaikystės gatves (Janonio, Valančiaus, Sakalausko). Suvargo mano gatvelės, pasikeitė neatpažįstamai. Į namus grįžau susikrimtusi. Čia viskas svetima. Tik šulinys tebestovi kieme, o už tvoros – buvusi rusų mokykla, kiek atokiau laidojimo namai „Atjauta“. Ten buvo mano mokykla…
Ir mintyse nukeliavau į ano amžiaus vidurį. Ten, Janonio (dabar Jaramino) gatvėje stovėjo medinė mano mokykla. Kažkodėl vyresnieji sakydavo: žydų šūlė. Toje pradinėje mokyklėlėje aš patyriau baimę.
Baimė
Mane, ne labai stropią pirmokėlę, mokytoja paliko po pamokų pasimokyti dailyraščio. Kai mokytoja pažvelgė į mano sąsiuvinį, susinervino. Raidės sąsiuvinyje šokinėjo, kraipėsi, ant kai kurių mėlynavo rašalo dėmės. Ji manęs nebarė, tik pasakė, kad paliks „po pamokų“… O siaube! Palėpėje sugrūsta gausybė žemėlapių, lentelių ir… žmogaus griaučiai. Jie stovėjo prie stalo, kur mane pasodino mokytoja. Ir dar tas baisus paukštis, išskėtęs plačiai sparnus. O ką jau kalbėti apie kažkokius krebždesius. Nuo krūpčiojimo raidės buvo dar daugiau nepaklusnios. Minutės pavirto į valandas. Mane gi visi pamiršo. Širdis plakėsi, o mintyse kviečiausi mamą… Ji tai mane stipriai išgelbėtų…
Atradimai
Mūsų, šeštokų, auklėtoja B. Trakšelienė mokė ne tik lietuvių kalbos. Laukdavome jos „darbelių“ pamokų. Kamuoliukas vilnonių siūlų, virbalai ir neįkandama užduotis – mezgimas. Išvirkščiosios ir gerosios akys, mezgimas stulpeliu ir nepaklusnūs pirštai – tai „akis“ pabėga, tai siūlų kamuoliukas, tai virbalą pameti. Mokytoja šypsosi ir pasakoja apie „kabliuką“ (vašelį), apie siuvinėjimą virvele. Ir atrodydavo, kad niekada neišmoksiu išsiuvinėti žodžių „Sotink, Dieve“, nuostabių našlaičių ar žibuoklių. O kur dar pilnavidurės rožės, jurginai. Ar pražys kada nors jie ant servetėlių? Sunkių ir neįdomių pamokų būta. Užsirašinėjome, kaip skalbti patalynę. Nebe pamoka, o visas universitetas: užmerkti pamuilėse, išskalbti rankomis, pavirinti katile, zulinti ant rumbuotos skardinės lentos, skalauti… Gerai, kad mama turėjo kantrybės ir leisdavo viską išbandyti pačiai. Tik išgręžti skalbinius visiškai nesisekdavo. Tėtis juokdavosi: blauzdelės per skystos… Maloniausias prisiminimas – žiemą išdžiaustyti skalbiniai ir vėju kvepiantys kambariai. Šis kvapas nepamirštamas!
Su auklėtoja klijavome ir žalčiukų iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“ žvynelius. Taip ruošiamės pirmajam mokykliniam karnavalui (apie 1950-uosius metus). Tai buvo kitokios pamokos. Paprastos ir kartu sudėtingos. Tai buvo ne žaidimai. Tai buvo gyvenimas mokykloje!
Eksperimentai
Botanikos mokytoja liepdavo atlikti praktikos darbus. Pasėjai sėklytę, pasodinai pupelę ar svogūną, ir stebėk. Sėklų daigų laukti atsibosta. Na, o su pupelėmis susidraugavau. Išlenda stiebelis, šonuose dvi ausytės (lapeliai) ir stiebiasi augalas aukštyn. Palaistyk, pasukinėk, kad visos puselės šviesos gautų, ir lauk. Eksperimentas baigėsi ašaromis. Kai reikėjo užaugintą daigelį mokytojai parodyti, jis dingo. Pasirodo, mama švarino mano „palocius“. Tai ką dabar pasakysiu mokytojai? O išsvajotas penketukas?…
Repeticijos
Mokykloje dirbo nuostabi jauna, graži mokytoja K. Švedarauskaitė. Buvau mačiusi jos mamos ir tetų gamintas popierines vaškines gėles. Galvojom, kad ir mus to mokys. O gi ne. Ji atrinko keletą mokinukų į dramos būrelį. Pirmasis užsiėmimas – išraiškingas mokytojos pasakojimas apie teatrą, spektaklius, artistus. Klausydavomės ir sėdėdavome taip tyliai, kad musę skrendant buvo galima išgirsti. O ji mums vis dar pasakodavo apie zuikius, vilką, kuriuos turėsime suvaidinti. Laukėme to stebuklo, kai vaidinsime gėlytes, paukščiukus, žvėriukus. Ir kuo tik mes nebuvome: zuikiu puikiu, ožkytėmis, gėlėmis. Belaukdami repeticijų ir susipykdavome, ir pravardžių prisigalvodavome. Tik subrendus suvokiau, kad būtent ji, mūsų geroji vadovytė, mus mokė atsakomybės, bendravimo, ugdė drąsą, lavino balsą, mokė estetikos. Viskas buvo paprasta, įdomu, naudinga…
Pažinti save ir kitus
Visi turėjome ne vieną mokytoją. Vieni jų paprasčiausiai buvo. Matematikai, istorikai, dailiokai. Jie mus mokė. Kiti, nors daugelio jų jau seniai nebėra, ir šiandien su mumis. Mes kiekvienas turėjome SAVO MOKYTOJĄ. Vienintelį tokį. Daug kartų rašiau apie mokytojus A. Jenčių, A. Petronį, A. Faustaitę, J. Žurauską, Čižiką, Abromovaitę. Jie buvo šviesos žiburėliais mano jaunystėje. O dabar noriu aprašyti neišsakytus jausmus apie auklėtoją, septynmetės mokyklos mokytoją V. Čižikienę. Griežta matematikė. Jos lyg ir prisibijojome. Atsimenu, kai parašė dvejetą iš geometrijos. Bandžiau pasiteisinti, kad nesuprantu aš tos geometrijos. Išgirdau nelauktą ir netikėtą žodį: „Tinginė!“ Oi kaip įsižeidžiau! Žinojau, kad vėl reikės atsiskaityti. Ant medinių kambario durų rašiau formules, braukiau, tryniau, bambėjau. Mama tik stebėjo. Pykau ant viso pasaulio – kokia aš nelaiminga ir dar tinginė. Atrasti sprendimą pavyko. Aš galiu! Tą paslaptingą „Tu gali“ nešiausi per visą gyvenimą. Reikia tik noro ir pastangų. Bet šiandien dėkoju savo auklėtojai ne vien už išmoktas formules. Niekada nebuvau tiksliukė. Šiandien kalbu apie kitas pamokas, apie bendravimą. Ji mus visus mokė: būkite dėmesingi šalia esančiam, nesmerk, nesišaipyk, padėk, išklausyk, būk šalia, kai to reikia kenčiančiam, pasimetusiam, nelaimingam. Ne, tai nebuvo sausi žodžiai. Tai buvo veiksmas. Auklėtoja tai rodė savo veiksmais, poelgiais, nebijojo įvardinti, kas yra kas.
Atviraudami pasakojome, kaip pamokose šaipomės iš jauno matematiko žemaičiavimo. Ji klausėsi mūsų, o vietojo priekaištų papasakojo, kokia nelengva buvo to mokytojo jaunystė… Džiūgavome, kad pravardžiavome moterį, kuri rengdavosi vyriškai. Ji gi mums pasakojo apie tos moters darbštumą. Kartais išklausiusi mūsų „atviravimą“ ji tylėdavo. Ir palaipsniui atsirado suvokimas: nežemink kitų, neaukštink savęs.
Ji būdavo nepakartojama mūsų išvykose. Susodina mus į rogutes ir tempia mus laimingus, o pasitaikius akimirkai, išverčia mus į pusnį. Tai juoko! Sėdasi ir ji pati į rogutes. Tada ir mes taikomės ją išversti. Ir ką? O gi nieko. Ji guli sniege ir juokiasi išvadinusi mus šelmiais. O po sniego maudynių kviečia pas save į svečius arbatos atsigerti. Kokia skani ta auklėtojos arbata! Kokie jaukūs jos namai! Kokia ji… draugiška!
Ar galima tai pamiršti? Auklėtoja – mūsų draugė. Ji ir išbars, ir paguos, ir nuramins, ir pagirs!.. Kodėl? Kodėl išeina žmonės mylimi?
Kad jau prabilau apie septynmetės mokytojus, tai nuoširdžiausi prisiminimai ir apie kitus. Istorikas Trakšelis (mes jį vadinome „Trakšt – 15“, nors patys nežinome kodėl) mus nukeldavo į senovės laikus. Pamokose karaliavo ne vien žodis, bet ir veiksmas, judesys. Fizrukas (kūno kultūros mokytojas) J. Žurauskas neapseidavo be anekdoto, be taikios replikos. O įdomiausia būdavo, kad mes bėgam ruožą ir jis greta. Ir vis su šypsena, su juokeliais. Kai į pamoką atėjo su dujokauke ant veido, visi lūžome iš juoko, o jis po to pasakojo labai rimtus dalykus. Pamenu, koks jis išradingas buvo. Reikia parašyti skelbimą apie varžybas. Mes nedrįstame, o tiksliau – nemokame. Tada jis piešia. Rankoje paprastas pagaliukas. Padažo į rašalą ir rašo, rašo, rašo. Žiūrėk, pridėjo besišypsantį žmogeliuką. Štai ir skelbimas…
„Kaip visa tai toli ir kaip seniai praėję“ – rašė R. M. Rilkė. O juk tiesa, kad „gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, kiek tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai pasakoji…“ (G. Markesas).
Janina Kaučikienė
