Kai pasižiūriu į besikuisiančius konteineriuose ir prie jų žmogeliukus, man darosi šiurpu. Dažnai prisimenu mamos kartotus žodžius: „Neišsižadėk lazdos, terbos, tiurmos (kalėjimo)“.
Toks jau laikmetis, kad žmogus kartais priverstas ieškoti „laimės“ šiukšlyne. Na, nebuvo taip prie sovietų. Rinkdavo žmonės skudurus, kaulus, gelžgalius, pridavinėdavo antrinių žaliavų supirkimo kioskuose, gaudavo pinigėlių, „prisidurdavo“ prie algos. O dar geriau – už priduotas antrines žaliavas galėdavai nusipirkti „deficito“: marlės, metalinių konservavimo dangtelių ir dar ko nors. Ir ne gėda būdavo pririnkus tačkelę atliekų gabenti į turguje įsikūrusį kioskelį. Ką ten į turgų?! Besimokydami vidurinėje mokykloje aktyviai dalyvavome metalo laužo ir makulatūros surinkimo konkursuose. Tai būdavo jaunatviško azarto – kuri klasė kurią aplenks. O už tai prizas ne visai paprastas – ekskursija. Tiesa, ne autobusu, o sunkvežimiu keliaudavome į Vilnių, Kauną, Palangą. Pamenu, kaip mus auklėtojas mokytojas J.Genys, kuris nelabai pritarė tokiai veiklai ir komjaunuolių iniciatyvoms, mus, laimėjusius konkursą, pagyrė: „Na, „peckeliai“, mokslui kad ir nelabai tikę, bet čia pasidarbavote šauniai“. Oho, kaip mes džiaugėmės ta klasės vadovo pagyra, labiau net nei pačiu prizu -ekskursija.
Šiandien galvoju, kad sovietinė valdžia (vietinė) buvo suinteresuota kad ir tokiu būdu apšvarinti miesto gatveles, kiemus, laukymes. Ir nauda keleriopa: jaunimas užimtas, miestelyje švariau.
Dabartinis jaunimas tokiais „niekais“ neužsiima. Gal tik jų seneliai linkę „pasikieminėti“. Būtų gerai, kad tie vargani benamiai prisilaikytų tvarkos. Deja. Gerai, jei dar su tam pritaikytais kabliais ištraukia kokį daiktą nusižiūrėję. Bet tai NE! Išverčia ant žemės vieną paskui kitą visus konteinerius ir pasikrapštę, „pašūdinėję“, palieka smirdantį chaosą. Nei prieiti, nei privažiuoti prie tokių konteinerių. O kur dar valkataujantys katinai ir šunys, kurie „ištapšnoja“ šitą mėšlą ir parneša į laiptines tūkstančius bacilų. Šlykštu žiūrėti į šitokią betvarkę.(Turiu omenyje chaosą prie konteinerių Gedimino 3,5,7 namų. Vargšai kiemsargiai, kuriems reikia viską sušluoti, sutvarkyti. O kad taip nors retkarčiais ryte ar pavakariais pravažiuotų pro šalį policininkai, butų ūkio vadai, atsakingi už šiukšlių realizavimą ponai, seniūnijos klerkai, kad „padrebintų“ šiukšlintojus, įdavę į rankas šakes ir šluotas. Bet jiems nė motais! Nemačiau, kad konteineriai būtų dezinfekuojami. Dar žiemą tai kaip nors – šaltukas pasidarbuos, o kitais metų laikais? O juk tai daryti privalu! Kai kuriuose konteinerių aikštelėse pastatytos atskiros talpos susidėvėjusiems drabužiams. Kodėl ne visur? Nejaugi turėdami keletą nereikalingų drabužių turime nešti kažkur į Radvilų ar Povyliaus gatves? Čia reikėtų mesti akmenį ir į netoliese konteinerių gyvenančius žmones. Nejaugi nemato pro butų langus, kas darosi?
Negaliu neprisiminti ir neparašyti apie specialias šiukšliadėžes šunų ekskrementams. Dėžės kaip dėžės, bet šuniukas pats neužsilips ant tos dėžės, o šeimininkui pasilenkti ir surinkti šuns „bombikes“ nei į galvą neateina. Kada išmoksime atsakyti už save ir savo augintinius?
Vyrams rūkaliams irgi turiu pastabų. Išeina rūkyti ant laiptų, bet nuorūkas meta ant žemės, po laiptais. Kiek ten jų primėtyta! Jei taip pinigėliais paverstume. Juk ne kiemsargė turi jas sušluoti, o patys rūkaliai sumesti į ant laiptų stovinčią šiukšliadėžę. Kaimynai, radviliškiečiai, pradėkime švarintis nuo savęs. Paraginkime ir kitus! Mūsų miestas gali ir turi būti švarus!
J.Kaučikienė
