Viena aktualiausių pastaruoju metu Lietuvos politinės sistemos intrigų yra tapusi socialdemokratų partijos vidinė sumaištis. Kiek tai turės įtakos nacionalinei politikai, parodys laikas, tačiau panašios intrigėlės persmelkia ir rajonų skyrius. Kai naujasis partijos pirmininkas G. Paluckas siekia partiją pasukti atsinaujinimo keliu ir atsikratyti „senųjų bebrų“ balasto, tai Radviliškio skyrius po permainų tik pirmininko „skūrą“ pajaunino, bet ne mąstymą.
Radviliškio socdemai tarpusavyje rimtai susipyko dar tuomet, kai einantis pirmininko pareigas rajono vicemeras K. Augulis taip norėjo įtikti savo „bosui“, kad net neprašomas nusprendė visų taip vadinamų „bičiulių“ vardu palaikyti konservatorių kandidatą į Seimo narius V. Juozapaitį. Tada užsisuko karuselė ir prasidėjo „akis už akį, dantis už dantį“ žaidimas: skundai, pareiškimai, pageidavimai iš abiejų ginčo pusių užplūdo ne tik vietos skyriaus etikos komisiją, bet ir Vilnių kaip cunamio bangos pasiekė.
Nesugebėdamas atlaikyti revoliucingai nusiteikusių dalies skyriaus narių spaudimo, rajono vicemeras K. Augulis tikriausiai pasinaudojo koalicijos didesniojo „brolio“ patirtimi. Kaip konservatoriai tvarkėsi su jiems neįtikusiuoju, rajone puikiai žinoma. O dar čia tokia puiki proga tarpusavyje „supjudyti“ koalicijos partnerius ir ramybė garantuota iki ateinančių rinkimų. Kaip patyręs medžiotojas: du zuikiai vienu šūviu. Tačiau K. Augulis apsiskaičiavo apžiojęs gerokai jam per didelį „kąsnį“, nes gerokai pervertino savo ir sūnaus daromą įtaką bendrapartiečiams.
Po tragiško pasirodymo Seimo rinkimuose ne tik A. Butkevičius prarado premjero ir partijos pirmininko postą. K. Augulio sūnus Donatas taip pat prarado postą kaip partijos Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas. O galiausiai susikompromitavęs saviškių akyse kaip asmuo be autoriteto ir įtakos, bet su „boso“ duota garantija dėl vicemero kėdės, K. Augulis atsisakė kandidatuoti į skyriaus pirmininkus. Nežinia, ar dėl to, kad ramiai sėdėdamas „šiltoje kėdėje“ sulauktų pensijos, ar dėl to, kad niekur nebėra taip laukiamas, tačiau kad gautų taip trokštamą prizą ir bent nors kiek pademonstruotų likusius „alfa patino“ trupinėlius. Nesvarbu, kad toks elgesys iššaukia dar didesnį susiskaldymą skyriaus viduje ir mažina bet kokią konstruktyvią diskusiją ar nuomonės išraišką.
Atsinaujinusi LSDP etikos ir procedūrų komisija, posėdžiavusi rugsėjo 23 d. ir svarsčiusi K. Augulio ir Radviliškio skyriaus sekretoriaus A. Abromavičiaus veiksmus šalinant du socialdemokratus iš partijos sąrašo, nesulaukus apskundimo termino pabaigos skyrė abiems po įspėjimą. Tai turėjo būti tarsi kaip perkūnas iš giedro dangaus naujajam partijos skyriaus pirmininkui K. Račkauskiui. Vis tik jam pritrūksta saliamoniškos išminties ne tik „užkasti karo kirvį“, bet ir įžvelgti, kam naudingiausia tokia sumaištis tarp rajono socdemų. O pateikdamas prašymą šalinti Tarybos narį E. Martynkiną iš partijos narių, K. Račkauskis jo elgesį sutapatina su maištingu socdemų Seimo narių „dešimtuku“ ir taip įpila dar daugiau žibalo į ugnį. Paties pirmininko komentaras buvo trumpas: „Tokiu savo elgesiu, kai nepaklūsta partijos skyriaus priimtai pozicijai, jis nuolat ir sistemingai pažeidinėja partijos statutą. Kadangi tai jau nebe pirmas kartas, nes jis yra jau įspėtas dėl to, Radviliškio rajono savivaldybės Tarybos narys E. Martynkinas yra šalintinas iš partijos“. Paklaustas, ar tai nesikerta su Konstitucijos garantuojamu laisvu mandatu nuo partijos, pirmininkas K. Račkauskis pakartojo, kad statutas aiškiai tuos dalykus reglamentuoja. Tiesa, pridūrė ir tai, kad jis neatsimena, kuris jo punktas, bet tai esmės nekeičia.
Lietuvių patarlė sako, kad trečias kartas nemeluoja. Ar stengdamasis užbėgti įvykiams už akių, ar kitų motyvų vedamas, tačiau E. Martynkinas, nebelaukdamas trečio jo asmens svarstymo, pats pasitraukė iš partijos. Taip pasielgė ir 8 Seimo nariai, norintys bendradarbiauti su valdančiaisiais. Tuo tarpu Radviliškio rajono Tarybos nario E. Martynkino motyvas visiškai priešingas – dauguma jo sprendimų nesutampa su valdančiosios rajono koalicijos.
Komentuodamas susidariusią situaciją, buvęs socdemas E. Martynkinas pasakė, kad tokiu sprendimu tiesiog palengvino keliems asmenims „užduotį“. Pasipriešinimas vienasmeniniam valdymui bei „žalių mygtukų“ spaudinėtojų beformei masei šiam politikui kainavo asmeninį gerbūvį ir nesavanorišką išmetimą iš „komforto“ zonos. Bet ar atsikratęs šio nario socdemų skyrius, vadovaujamas K. Račkauskio, pradės dirbti konstruktyviai ir nebebus tik konservatorių „sugulove“, parodys laikas. O gal ir toliau vykdys „savų darbo vietų“ išsaugojimo politiką bei propaguos prisitaikėlišką elgesį pamindami bet kokį savigarbos jausmą už numetamus gardesnius kąsnelius nuo „pono stalo“.
Marius Aleksiūnas