Kalbant apie riaušes, iš esmės čia yra daug niuansų. Pasibaigus mitingui, jo organizatoriai turėjo pasiūlyti žmonėms išsiskirstyti ir apie tai informuoti pareigūnus. Šito nebuvo padaryta ir čia buvo didžiausia klaida. Aš suprantu, niekas nesitikėjo tokios baigties. Lygiai taip pat policija per garsiakalbius galėjo paprašyti žmones išsiskirstyti, kadangi leidimas buvo gautas tik iki 17 val., policija šito irgi nepadarė. Atvykus VST riaušių malšinimo pajėgoms, jie visų pirma, kaip jau rašiau, protestuotojus prieš jėgos panaudojimą turėjo paprašyti per garsiakalbius išsiskirstyti. Tai irgi nebuvo padaryta.
Bet esminis dalykas – dujos, garsinės ir dujinės granatos, „bananai“ ir totalus „dubasinimas“ naudojami tik tada, jei protestuotojai pereina į aktyvų pasipriešinimą. Aktyvaus pasipriešinimo iš protestuotojų nebuvo, vadinasi, tai, kas įvyko, yra perteklinis jėgos panaudojimas.
Tuos kelis, net jei būtų keliasdešimt provokatorių, buvo galima laisvai neutralizuoti – riaušių malšinimo pajėgos tai puikiai turi mokėti daryti. Bent jau mes tikrai to buvome mokomi iki „automatizmo“. Tačiau su protestuotojais buvo pasielgta, kaip su protestuojančiais zekais zonose. Nors ir ten, prieš panaudojant jėgą, zekai yra įspėjami, o čia net šito nebuvo padaryta.
Nežiūrint į tai, kad rugpjūčio 10 d. buvo darbo diena, džiaugiuosi, jog tauta bunda. Mums paskelbtas karas, ir tai tik jo pradžia. Jei kas mano, kad nomenklatūrinis partinis dvaras nusileis, tai tuos galiu pavadinti tik naivuoliais.
Dvaras puikiai supranta, kad daugiau jis išlaikyti pavadžių negalės, jis daugiau tam neturi jokių šansų, todėl bandys keisti rinkimų įstatymus, palikdamas tik „sąrašinius“. Jis laikinai atleis pavadžius dėl „lagerio“ sąlygų, bet vis tiek nenusileis.
Tai – karas. Tai, kas vyksta šiandiena, reiškia tik viena – kad mums atvirai paskelbtas karas. O jis baigiasi tik tada, kai viena iš pusių kapituliuoja.
Įvykiai prie Seimo sako tik viena: kad šis režimas vargiai ar sulauks savo kadencijos pabaigos. Žmonės bunda ir bunda tūkstančiais, ir susirėmimas neišvengiamas.
Ką rodo istorija? Pakeisti sistemą „taikia kova“, „taikiomis priemonėmis“ neįmanoma pagal apibrėžimą. Jei kas mano kitaip, tegul pateikia nors vieną pavyzdį. Atmetam Armėniją – ten Pašinjanas atėjo į valdžią tik todėl, kad jų nomenklatūrinis partinis dvaras nepanoro kraujo, nes žinojo, kad Pašinjaną palaiko milžiniška tautos dauguma. Ir jei bus kraujas, tai nomenklatūrinis dvaras praloš ir atsidurs kartuvėse.
Pašinjanas, net pralaimėjus prieš Azerbaidžaną karą, ir Armėniją 30 metų valdžiusiam partiniam dvarui organizavus neeilinius rinkimus, vis vien išliko Armėnijos ministru pirmininku, o jo partija gavo absoliučią dauguma parlamente, nors atrodytų, kad jis neturėjo jokių šansų. Net pralaimėjimas kare nepridėjo Pašinjano oponentams taškų.
Po 30 metų nuomenklatūrinio dvaro valdymo politinis, valdymo palikimas yra toks sunkus Armėnijos tautai, kad Pašinjanas liko valdžioje net ir po karinio pralaimėjimo. Ir tai nėra paties Pašinjano nuopelnas – tai yra akivaizdžiai nevykusio valdymo problemos tų, kurie valdė Armėniją pastaruosius trisdešimt metų.
Tai vienintelė mano žinoma išimtis iš taisyklės – kai Pašinjanas atėjo į valdžią be kraujo ir be Molotovo kokteilių, bet per gatvės politiką (gatvės taikius protestus) ir tik dėl to, kad tos už Pašinjano nugaros esančios jėgos išsigando 30 metų Armėniją valdęs nomenklatūrinis partinis dvaras.
Tačiau dažniausiai situacija, sistema keičiasi tik tada, kai žmonės išeina į aikštę su „Molotovo kokteiliais“ ir įrodo, kad tarp jų kojų esančių kiaušinių stiprumas yra lemiamas gatvės politikoje (gatvės protestuose). Kitaip nebūna.
Ar įmanomas taikus režimo pakeitimas Baltarusijoje ar Rusijoje?
Kada sakoma, kad „mes nenorime gatvės politikos, nes tai ekstremizmas“, kad „mes nenorime revoliucijų ir perversmų“, kad „mes norime tik stabilumo“, kad „viską galima išspręsti taikiomis priemonėmis“ – tai reiškia, kad tie žmonės yra nuolankūs esamo nomenklatūrinio dvaro šalininkai ir ne daugiau.
Teiginiai, kad „gatvės politika“ yra blogai, kad ji neveiksminga ir apskritai visus „persodins“, reiškia tik viena – kad tie žmonės solidarizuojasi su mūsų politiniu dvaru, yra jų pusėje. Jie siūlo tik iliuziją sociumui (liaudžiai) ir tik todėl, kad jie yra už dabar esamas sistemos taisykles, už esamą sistemą ir jos tvarką, jų tikslas tik įstoti į politinio dvaro klubą, kad ateityje galėtų iš jo maitintis, gauti dosnų mokesčių mokėtojų išlaikymą, statusą, pripažinimą, prabangius biurus, limuzinus, saugumą, žiniasklaidos dėmesį, kelionės po pasaulį. Todėl jie užsiima tik ciniška veiklos imitacija „pokyčiais taikiomis priemonėmis“ ir visiškai ignoruoja tuos, kurie bando surengti tikrą kovą prieš valdžią uzurpavusio partinio dvaro diktatūrą.
Kada man sako, kad pasiekimai gali būti fiksuoti tik taikiais politiniais rezultatais, tai man kelia tik juoką. Nes baltarusių „Maidanas“ taikiu keliu be „Molotovo kokteilių“ lėmė visišką 2020 -ųjų protestų pralaimėjimą.
Tačiau ne vienas tokių „taikių protestuotojų“ sektų pamokslininkų man iki šiandiena nesugebėjo atsakyti į elementarų klausimą: kaip konkrečiai „taikiais protestais, taikiomis politinėmis priemonėmis“ galima pakeisti Putino ar Lukašenkos ar kokių nors kitų diktatūrų, režimų valdymą į demokratiją, tiesą, teisingumą, racionalumą, gerovę visiems? Nes taikiomis priemonėmis pakeisti režimo praktiškai neįmanoma.
Andrejus Illarionovas savo „telegram“ kanale aiškiai pateikė info, kad per pastarąjį pusšimtį metų iš 266 bandymų nušalinti (pakeisti režimus) taikiais protestais pavyko tik 7 atvejais ir tik todėl, kad režimai patys atsisakė naudoti jėgos struktūras protestų malšinimui, nes jėgos persvaros buvo didžiąja dalimi protestuotojų pusėje.
Darome racionalią išvadą: politinių protestų strategijos pasirinkimas priklauso nuo to, kokią strategiją naudoja jų priešininkas (valdantysis režimas). Būtent tai, o ne abstraktūs moraliniai svarstymai lemia, kokias priemones naudoti politinių pokyčių inicijavimui, valdžią uzurpavusio režimo nušalinimui.
Aš nesiginčiju, kad būtų labai gerai inicijuoti politinius pokyčius, nušalinti valdžią uzurpavusį režimą be kraujo, „facebook“, „telegram“ ir „Twitter“ galaktikose demonstruojant savo intelektualinį ir moralinį pranašumą prieš valdantį režimą. Bet taip niekada nebūna.
Kam tai naudinga? Ką aš matau, ar kaip aš vertinu (čia grynai mano asmeninė subjektyvi nuomonė) tai, kas vyko kas Rūdninkuose bei prie Seimo? Mano sveiku protu tai nesuvokiama. Į žmonių prašymus pašalinti galimus provokatorius policija visiškai nereagavo, o kai kuriuos žurnalistus prašė pasišalinti – neva kitaip gali gauti akmenų į galvą. Ką tai reiškia, pasakoti nereikia…
Kam visa tai naudinga? Tikrai ne protestuotojams. Bent jau kol kas aš nematau prasmės kviesti ant barikadų tų, kurie nėra pasirengę kovoti ir mirti, kaip tai buvo anais 1990-1991 metais. Kol kas sociumas kovai nesubrendo. O tai reiškia, kad nesubrendęs sociumas tampa tik sakralinėmis, beprasmėmis aukomis sado-mazo scenoms, kuriose „stribai“ azartiškai guminėmis lazdomis „dubasins“ švelnius infantilių hipsterių užpakaliukus. Ką ir parodė įvykiai – tiek Rūdninkuose, tiek prie Seimo. Totalaus „dubasinimo“ nebuvo, bet ir riaušių malšinimo pajėgų panaudojimui nebuvo jokio pagrindo.
Neginčijamas faktas yra tas, kad kol kas pokyčiams yra tik masinė paklausa, bet nėra ryžto už pokyčius numirti – sociumas tam dar nesubrendo. Ir, kiek man teko bendrauti su protestų aktyvistais, iniciatoriais, jie puikiai tai supranta.
Tada dar kartą klausimas: kam tai naudinga? Ogi žaliesiems kaimo „talibams“ – karbauskiniams ir skverneliams. Tik jiems naudinga kaip galima daugiau diskredituoti dabartinius valdančiuosius. Plius po šia širma bandoma privatizuoti Klaipėdos uostą, rengiama nauja „independence“ afera – bendrovė „Klaipėdos nafta“ laukia pasiūlymų dėl naujo SGD laivo-saugyklos pirkimo. Ir čia galima tęsti be pabaigos…
Panašiai buvo ir 2009 metais per guminių kulkų „balių“. Tada, 2008, ir pareigūnams buvo nurėžtos algos, irgi buvo planuojami protestai ir, beje, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas, buvęs 1 PK budėtojas ir Vilniaus miesto atsakingas budėtojas – „pelių generolas“ (Artūras Černiauskas) primygtinai reikalavo ir visais būdais bandė inicijuoti, kad proteste pirmose gretose eitų uniformuoti pareigūnai. Mūsų komanda tada jau beveik buvo nušalinta nuo įtakos VRM ir Vilniaus policijos profsąjungose, bet mes dar buvome taryboje. Mes supratome, kad čia kažkas ne taip („попахивает говнецом“) ir mes kryžiumi gulėmės, kad – NE. Tiesiog buvo kažkokia nuojauta, detalių mes dar tada nežinojome, jas sužinojome vėliau, kad tai buvo eilinė „подстава“.
Valdžioje buvo tada konservatoriai ir jie, kaip visada, veržė visiems diržus – krizė. Socdemams reikėjo žūtbūt, kaip galima daugiau, diskredituoti konservatorius, o Artūrui Černiauskui buvo pažadėta, kad, jei jis tinkamai atidirbs, tai per rinkimus pateks į socdemų sąrašo penketuką.
Manau, kažkas panašaus vyksta ir dabar. Rudeniop esama koalicija skils, todėl bandoma kaip galima daugiau ją ir jos Vyriausybės narius diskredituoti. Taip pat Skvernelis su savo „šaika“ atsiskiria nuo Karbauskio ir pareina pas konservatorius ir užima atitinkamus postus, arba kuria kažką kito.
Greičiausiai į savo komandą Skvernelis paims ir dabartinį VST vadą Ričardą Pocių, nes kitaip aš nežinau, kaip paaiškinti tai, ką jis daro – jis nėra visiškas kvailys, bet jis žaidžia prieš valdančiuosius („самозванец на трон – понимаю, самозванец на эшафот – не понимаю“). O jis tiesiogiai keliauja ant ešefoto ir konservatoriai – ne durniai, puikiai supranta, kieno naudai jis žaidžia ir kieno žaidime jis dalyvauja.
Beje, demokratija yra tada, kai protestai prieš valdžios sprendimus, siekis juos pakeisti nelaikomi antivalstybine veikla.
Rimas Armaitis,
Buvęs „Aro“ pareigūnas,
komentaras.lt
