Dar vienas rajono savivaldybės administracijos neūkiško vadovavimo pavyzdys – Šeduvos seniūnas Justinas Pranys. Nevengiantis viešumo, ypatingai arogantiškas, turintis egocentristinės elgsenos polinkių su napaleoniško komplekso požymiais, perdėtai sureikšminantis atliktus smulkius darbus, bet nereaguojantis į esmines seniūnijos gyventojų problemas. Kartais apsilankau jo vadovaujamoje seniūnijoje, kad palyginčiau vietinių jau praminto „Manekeno“ darbo rezultatus su jo aktyviai propaguojama viešinimo kompanija.
Jei šis seniūnas darytų bent 10 proc. to, ką apie save skelbia, Šeduvos seniūnijoje daugumai gyventi būtų gerokai paprasčiau. Niekam nė paslaptis, jog kažkokiu būdu rajono valdžiai Šeduva yra tapusi traukos centru ir tik dėl šios priežasties šios seniūnijos neaplenkia pinigai. Dideli pinigai skiriami kultūrai, renginiams ir panašiai. Dar senovės Romoje egzistavo posakis, jog liaudžiai reikia duonos ir žaidimų. Tuo, matyt, ir rūpinasi J. Pranio „globėjai“, formuodami iš išorės veiklaus ir ryžtingo seniūno įvaizdį.
Paskutinio apsilankymo metu J.Pranys buvo prigautas darbe … raudonomis akimis. Neabejoju, kad jį informavo apie žurnalisto atvykimą. Gal deguonies trūkumas smegenyse, gal kitos priežastys, tačiau penktadienį, liepos 13 dieną, jis net nesugebėjo atsakinėti į klausimus. Manau, kad verta pateikti pokalbio įrašą, jog įsitikintumėte jo turima kompetencija.
Pokalbio įrašas su Šeduvos seniūnu J. Praniu – kitame „Radviliškio krašto“ numeryje.
Bus daugiau
Marius Aleksiūnas