Šis straipsnis tėra tik asmeninė autoriaus nuomonė apie rajono administraciją ir tam tikrą jos personalą. Dažno žmogaus galvoje biurokrato įvaizdis yra labai neigiamas. Dar labiau neigiamumas sustiprinamas, kai biurokrtu tampama pagal partinę liniją, visiškai nekreipiant dėmesio į asmens nekompetenciją.
Arba kompetencijas, visiškai nesusijusias su būsimomis pareigomis. Bet yra biurokratinių įstaigų, kur ir taip blogą situaciją pablogina už nematomų virvelių tampomas vadovas ir jo priimami sprendimai, paremti abejotinos reputacijos motyvais ir kontraversiškais argumentais. Viena tokių – Radviliškio rajono savivaldybės administracija. Liaudyje gerai žinomas posakis, kad žuvis pūva nuo galvos, šioje situacijoje yra pakankamai tikslus.
Iš sekretorės – į administracijos direktores
Labai gerai žinoma kaip Moters Saulės vardo nešiotoja ir itin pataikūnišką elgseną atvirai įvairių švenčių proga demonstruojanti J. Margaitienė baigė chemijos mokslus. Galbūt ji būtų prisidėjusi prie kažkada tikrai stiprios Lietuvos chemijos pramonės klestėjimo, bet grįžo į Radviliškį dirbti sekretore. Iš tikrųjų sekretorės darbas nėra iš lengvųjų, jei jis tikrai profesionaliai atliekamas. Tačiau kavos puodelių skambėsys, ko gero, jai tapo priimtinesnis garsas nei kompiuterio klaviatūros garsas renkant tekstus ar registruojant korespondenciją. Istorija nutyli, kaip Moteriai Saulei sekėsi kilti karjeros laiptais. Korupcija, nepotizmas ir bendrapartiečių protekcionizmas, tikėtina, buvo vieni svarbiausių palydovų nematomo globėjo šešėlyje. Vieni žmonės išmoksta daugiau nesimokydami, vien tik stebėdami aplinką. Kiti, net ir dvejus ar trejus aukštuosius kandę, įgyja tik popierinį diplomą.
Ar galima būtų kitaip pasakyti apie J. Margaitienę, kuri net nesugeba apsimesti, jog net 2006 m. baigusi Radviliškyje organizuotus viešojo administravimo mokslo kursus pati nevadovauja įstaigai? Garsiuosiuose pirmadieniniuose skyrių vadovų ir seniūnų darbiniuose pasitarimuose pirmu smuiku viskam diriguoja meras, kuriam pataikaudama įsiteikia administracijos direktorė J. Margaitienė. O meras su vicemeru net savos komandos neturi suformavę ir jiems dirbanti sekretorė yra būtent iš administracijos. Beje, tai – vienas retųjų atvejų Lietuvos savivaldos istorijoje. Ko išmoko iš Kauno technologijų universiteto dėstytojų apie viešąjį administravimą J. Margaitienė su savo kolegomis, nelabai aišku, bet kiekvienas nustebtų, jei Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėju dirbtų Radviliškio rūmų teisėjo padėjėjas, neatlikdamas jam pavestų funkcijų, arba Seimo pirmininko sekretoriatą sudarytų žmonės iš LR Vyriausybės kanceliarijos.
Esminių problemų nepastebėjimas nėra toks retas dalykas šios vadovės kasdieniniame gyvenime. J.Margaitienės vadovaujamai institucijai kliuvo ir nuo teismų, ir nuo Seimo kontrolieriaus, tačiau ji ir toliau nejudina savo pilkųjų smegenų ląstelių siekdama pagerinti įstaigos darbo efektyvumą ir prieinamumą žmonėms. Melas, intrigos, perdėtas susireikšminimas, žmonių, priklausančių politinių oponentų artimiausiam ratui, erzinimas bet kokia proga, nesugebėjimas priimti kritikos – geriausiai veiklą atspindintys elementai. Ji, panašu, yra atsidavusi visu kūnu ir siela konservatorių partijos skyriui su jos vadovu priešakyje. Tad nenuostabu, kad partijai pareikalavus kelia kandidatūrą visur, kur tik gali: į Tarybą, į Seimą, į merus ir taip toliau. Ir daro tai, kas liepta. Klusniai, pagal komandą.
Seniūnų rinkimai – imitacija
Pernai savivaldybės administracijos direktorė turėjo imituoti, jog renkasi seniūnus į tris seniūnijas. Pasirinkimas buvo žinomas. Prašalietis neturėjo ten pakliūti ir dėl to buvo dėtos visos pastangos. Tikrai neatsitiktinumas, jog kultūros specialistai ar fizinio lavinimo mokytojai tapo seniūnais. Tai dar ne blogiausia. Žinomas atvejis, kad Sidabravo seniūnas, neblogai įnikęs į taurelę, buvo taip pametąs protą, jog nesibodėjo darbo metu tarnybiniu automobiliu važinėti girtas.
Po ilgalaikio spaudimo iš Valstybės tarnybos departamento ir Vyriausybės atstovo, J. Margaitienė Sidabravo seniūnui skyrė menkutę nuobaudą, o paskui ir padidintą priedą prie atlyginimo – galimai už patirtus vargus.
Kita seniūnė, anksčiau mokiusi mokykloje vaikus šokių, kažkaip „patogiai“ pamiršo mokėti už jos butui tiekiamą šilumą, vandenį ir nuotėkas. Galima būtų vardinti ir vardinti, kaip klanas pelnosi visos bendruomenės sąskaita, tačiau tai beprasmybė. Jei direktorė J. Margaitienė būtų verta bent mažojo pavaduotojos J. Venckutės pirštelio, tai nebūtų dilema pasirenkant tinkamiausius kandidatus. Dabar ne kompetencija tampa pagrindiniu kriterijumi, o partiškumas.
Į seniūnus – pagal partinę liniją
Taigi, neišsiskiriančio partinio monolito dalimi tapo ir E. Mončauskas, pernai „laimėjęs“ konkursą į Radviliškio miesto seniūnus. Jam pasisekė, kad teismai nesigilino, kaip jo kolegos vertino kitą kandidatą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juo buvo straipsnio autorius. Tačiau ne apie tai kalbama, o apie sugebėjimą vadovauti seniūnijai ir atlikti seniūno funkcijas.
Per visus metus tik viena nebloga idėja gimė šio seniūno galvoje: „Sportuok su miesto seniūnu“. Beveik neabejoju, kad idėja galėjo būti nusižiūrėta iš kaimyninio Šiaulių miesto mero idėjos, kur jis kviečia bėgti su meru. Sporto nauda neabejotina – miesto gyventojai būtų sveiki ir sportiški, tačiau ar tai nėra sporto funkcionierių ir metodininkų veikimo daržas? Vis tik seniūnui turėtų gimti kitokios idėjos. Pavyzdžiui, palengvinančios darbus arba efektyviai išnaudojant ir taip menkus resursus. Kiekvieną kartą pamatęs darbininkų tempiamą vežimaitį su vandens bidonais gėlių laistymui, prisimenu K. Donelaičio „Metuose“ aprašytus būrus.
Beglobių gyvūnų problema egzistuoja daugelį metų, bet ji beveik nesprendžiama, nes kainuoja nemažus pinigus. Seniūnas siūlo uždaryti beglobius gyvūnus, kol atvyks įmonė juos sugaudyti, bet tada sąskaita išrašoma jau žmogui, nes laikoma, kad tai – jo gyvūnas!
Mieste medžiai apžėlę vilkūgliais, bet ar kas nors yra pastebėjęs miesto seniūnijos darbuotojus juos genint? Ir tam nereikia samdyti keltuvo. Tik dažniau dirbti su kitais administracijos specialistais. Kita nuolatinė problema – šiukšlinimas prie konteinerių aikštelių. Ne kartą ir ne du buvo sakoma, kad reikia montuoti vaizdo kameras. Darbas su ŠRATC taip pat padėtų. Deja… Radviliškio miesto seniūnas mano, kad bėgiojimas rytais su juo bus didesnė nauda miesto gyventojams.
Nebesiplėsiu, tačiau asmeniškai per teismus ir kitas institucijas dvejus metus įrodinėjau, jog miesto Sąjūdžio vardo stadiono taisyklės yra pernelyg biurokratiškos. Ir atsitik taip, kad seniūnui net nereikia prašyti leidimo sportuoti stadione ir telkti žmones. Skelbimas paviešinamas prieš kelias dienas, ir tik paklausus, ar turi leidimą, jis atsiklausia savo bendrapartiečio iš Švietimo ir sporto paslaugų centro.
Jau seniai žinoma, kad šie valdininkai geriausiu atveju nesibodi pažeidinėti savo pačių taisyklių, o blogiausiu – jų net nesilaiko. Taigi, kompetencijos, kad ir aukščiausios, taikomos visai kitoje srityje, kartais yra bevertės.
Sportas sportu, bet juk ne vien stadione sportuojama. Dviračių takų kokybė baisi ir reikalingos nemažos investicijos, kurios tikrai ne vien seniūno kompetencija. Bet nugenėti medžių šakas, kliudančias dviratininkams, nereikalauja daug lėšų ir žmogiškųjų resursų. Tam reikia tik geriau pažinoti miestą…
Marius Aleksiūnas
