Šį kartą pagrindinis straipsnio leitmotyvas bus mūsų valstybės kūnas ir kraujas, tai yra ekonomika ir finansai. Aš nepateiksiu išsamios charakteristikos. Tai ne šio straipsnio tema. Remdamasis istoriniais faktais, paįvairintais literatūrine kalba, pristatysiu kelias temas, kurios, mano manymu, yra pačios aktualiausios šiuo metu.
Jeigu nusikelsime į XIII a. vidurį, tai Radviliškio rajono vietoje pamatysime vietoves tankiai apaugusias miškais. Šalia upių, ežerų, tai vienoje tai kitoje vietoje matysis gyvenvietės, o šalia jų bus įkurtos medinės pilys. Šių pilių teritorijose stovėjo mediniai apžvalgos bokštai su juose buvusiais pilių sargybiniais. Kuomet sargybiniai pastebėdavo ateinantį priešą, tai užkurdavo bokšte laužą, kad įspėtų kitų pilių sargybinius apie artėjančią nelaimę. Taip elgėsi tų vietų gyventojai kai prie jų pilių priartėjo kunigaikščio Mindaugo kariuomenė. Mindaugas, tuomet dar kunigaikštis, su kariuomene išsiruošė prieš Šiaulių žemės kunigaikščius, kurie buvo atsisakę prie jo jungtis. Vienus kunigaikštukus jis nužudė, kitus – ginkluota jėga išgąsdino, taip priversdamas prie savęs jungtis. Tiesa, šaltiniai nutyli apie Mindaugo žiaurumą vietos gyventoju atžvilgiu. 1378 m. kryžiuočiai priėjo prie mūsų krašto pilių. Ir vėl degė bokštuose laužai, bet vietos gyventojai mažai kaip galėjo pasipriešinti. Tuomet, pavyzdžiui Raginėnų pilyje nužudė 40 gyventojų, o likusius gyvus, kartu su gyvuliais, išsivarė į vergiją. Raginėnų kaimas ir pilis buvo sudeginti ir vėliau jau nebeatsistatė. Ir vienu ir kitu atveju vietiniams gyventojams buvo padaryta sunki fizinė bei moralinė žala. Įdomu šioje vietoje paklausti – kuri žaizda skaudėjo labiau: įgyta nuo svetimšalio grobiko ar nuo savo pavergėjo? Manau nuo savo, nes čia prisidėjo dar ir išdavystės momentas.
Savo dėstymą pradėsiu pristatydamas du mūsų ekonomikos sunkiasvorius, vienus iš didžiausių Lietuvos darbdavių ir esminius mokesčių mokėtojus tai – Lietuvos Geležinkeliai bei Klaipėdos krovos uostas. Lietuvos Geležinkeliai yra valstybės valdoma akcinė bendrovė, kurios pagrindinę pelno dalį sudaro krovinių pervežimas. Keletas skatikų į šį pinigų aruodą nukrenta ir iš keleivių pervežimo, kuris apskritai yra nuostolingas verslas ir šį faktą Lietuvos Geležinkeliai nuryja kasmet kaip karčią piliulę. Šiuo metu Seimas, inicijuotas savo deleguotos vyriausybės, priėmė nutarimą, kad baltarusiškų trąšų tranzitas kenkia Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įdomu kaip? Gal dėl to, kad sudaro esminę pajamų dalį LG ir Klaipėdos krovos uosto biudžete? Tai ne šiaip eilinis Seimo nutarimas. Užsimota visai nutraukti baltarusiškų prekių tranzitą per Klaipėdos krovos uostą. Baltarusija grasina adekvačiomis priemonėmis: visiškai nutraukti lietuviškų bei ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją. Jei taip atsitiktų LG, kaip žuvis išmesta ant kranto, imtų gaudyti orą. LG liktų tik nežymus Kaliningrado tranzitas ir dar mažesni šalies vidaus pervežimai. Vienas įdomus žmogus iš valdančiųjų pusės mestelėjo frazę, kad ukrainiečiai savo prekes veš per Lenkiją į Klaipėdos uostą. Aš šiam mielam žmogui siūlyčiau pasitiesti prieš save Europos žemėlapį ir žvilgtelėjus į jį, pamastyti ką jis pasakė. Ir netik tai. Pasieniuose reikės keisti vagonų aširačius. O tam nei lietuviai nei lenkai nėra pasiruošę. Šiam reikalui reikės ne tik didelio kiekio aširačių, bet ir išplėsti jų sandėliavimo, remonto bazę. Be to, drastiškai teks keisti traukinių grafikus. Na, lenkai, tikėtina, gan greit susiorganizuos. Bet tuomet šias prekes, mano mielas prelegente, matysi Klaipėdos uoste kaip Kukučio ausis – neabejoju, kad lenkai jas nukreips per Gdansko uostą. Ukrainietiškos prekės, atlikusios svaiginančią pažintinę kelionę iš Vilniaus į Maskvą per Peterburgą (paminėjau kaip alegoriją), Klaipėdos uoste taps auksinės. Baltarusiai taip pat nemiega – trąšas skubos tvarka ruošiamasi nukreipti per Talino, Rygos, Azovo jūros uostus. Ten tokiems pervežimams dar nepasiruošta, bet čia tik laiko klausimas. Įvedus baltarusiškų prekių embargą, Lietuva patirs didžiulius nuostolius. Tai ne tik prarastos didžiulės pajamos už prekių pervežimą, bet ir siaubingi ieškiniai tarptautiniame arbitraže( iki dviejų milijardų) už sutarčių nesilaikymą, kuriuos, garantuoju, Baltarusija laimės. O estai perėmę baltarusiškų prekių( naftos produktai, metalas) vežimą iš Lietuvos, stovėdami už kampo kikena ir trina iš pasitenkinimo rankas. Toks nusikaltėliškas neūkiškumas papjaus dar vieną Lietuvos vištą dedančią auksinius kiaušinius ir dar labiau nuskurdins Lietuvą.
Klaipėdos uostas. Tai mūsų pajūrio smaragdas. Tik virš jo labai intensyviai kaupiasi audros debesys. Praradus prekių srautus iš Rytų, jis iš pirmaujančių Pabaltijo uostų tuoj pat taps autsaideriu. Ir šis dalykas, matomai, taps visiems laikams. Lietuva visu tuo laikotarpiu praras didžiules lėšas. Ir ne tik dėl pajamų praradimo. Su Klaipėdos uostu susiję daugybė eilinių piliečių ir įmonių. Darbų praradimai ir įmonių bankrotai sunkiai guls ant ir taip nestipraus bei tragiškai praskolinto Lietuvos biudžeto. Tai paskatins dar didesnę emigraciją ir Lietuvos piliečių nepakantumą savo valstybei. Tarptautinių ekonominių susitarimų nesilaikymas, gali būti, visiems laikams suterš Lietuvos reputaciją – visi nepatikliai žiūrės į tokį partnerį: jei tu taip pasielgei su vienu, tu ir su manim gali panašiai pasielgti. Grįžtant atgalios reikia pastebėti, kad nutrūkus kalio trąšų tiekimui į Lietuvą iš Baltarusijos, jų, matomai, teks įsivežti iš Kanados, kuri dabar yra didžiausia tokių trąšų eksportuotoja pasaulyje. O čia, mano mielas politini oponente, vėl pasitiesk pasaulio žemėlapį prieš save ir pamastyk kiek tokios trąšos kainuos Klaipėdos uoste. O kiek išaugs žemės ūkio produktų kainos? Jau ir dabar lyginant su Lenkijos žemės ūkio politika, mes atrodome kaip mažas drambliukas, įsikibęs straubliuku į mamos uodegą. Atrodo protingų žmonių politika vėl įkaitins infliacijos spiralę…
Daugel strėlių sulaužyta dėl Astravo atominės elektrinės Baltarusijoje. Seimas net įstatymiškai užtvirtino nepirkti ten pagamintos elektros energijos kaip nesaugios. Na ir ką? Dabar ji teka iš Astravo į Vitebską ir toliau į Pskovą( viena iš esamų krypčių). Iš čia operatorius šią energiją nukreipia į Rygos energetikos biržą. Iš jos Lietuva ir perką jau „švarią“, „ išfiltruotą“, bet nesvietiškai išbrangusią elektrą. Nuo 2022 m. jau ir Estija pirks elektrą tiesiogiai iš Rusijos. Na, mano mielas skaitytojau, aš dėl tokių mūsų politikų – ūkininkų degu iš gėdos kaip čili pipirų prisivalgęs. O kaip Baltarusija norėjo prisijungti prie Kruonio akumuliacinės elektrinės… Būtume bendri operatoriai ir kilovatvalandė Lietuvos vartotojui būtų ženkliai pigesnė. O kas dėl atominės saugumo, tai nepirkdami elektros iš Baltarusijos jūs saugesnės jos nepadarysite. Ji kaip stovėjo taip ir stovės čia daugybę metų. Atvirkščiai, Lietuva dalyvaudama bendrame projekte su Baltarusija kaip esminis partneris, iš esmės kontroliuotų atominės saugumą. Ūkio ministras pasakė, kad elektros kaina vartotojui dabar išlieka panašiose aukštumose kaip ir vidutiniškai Europoje. Bet divertifikavus elektros srautus su Europa kainos šoktels – na rask kvailį Vokietijoje ar Lenkijoje, kuris parduos ten pagamintą energiją tokia pačia kaina kaip ir savo vartotojams. Na, jeigu čia su manimi ministras nesutiks, tai aš ramiai padėsiu ant stalo prieš jį fizikos kurso užrašus apie perdavimo metu prarandamus energijos kiekius, apie eksploatacijos metu retransliaciniuose įrenginiuose naudojamas itin brangias medžiagas bei ne ką pigesnį jų remontą ir bendrą priežiūrą.
Kinijos autonominės srities Taivanio ekonominės atstovybės atidarymas Vilniuje ne juokais supykdė Kiniją. Lietuva sukūrė iki šiol nebuvusį precedentą – ji netiesiogiai pripažino Taivanio siekį tapti nepriklausoma valstybe. Tai po to, kai savo laiku JAV ir kitos stipriausios Vakarų šalys pripažino Taivanį Kinijos provincija, su labai plačia autonomija??? Tai ką Lietuva nori būti šventesnė už patį Vatikano Popiežių? Kinai, ir nebe tik oficiali valdžia, tokį poelgį vertina kaip asmeninį įžeidimą. Jeigu tai perteigti labai buitiškai ir familiariai, tai galima pavaizduoti kaip tokio turinio scenelę – atėjo Lietuvos politikai, pridergė prie durų ir paskambinę skambučiu, išėjusiam kaimynui pasakė išsivalyti, o patys nuėjo aukštai pakelta galva. Kaip elgtųsi Lietuvos politikai jei šalčininkiečiai nuvažiuotų į Maskvą ir ten įkurtų Šalčininkų ekonominę atstovybę? Lietuvos politiniame Olimpe visi perkūnais užsisvaidytų… Vienas gerbiamas politikas pozicijoje į mūsų verslininkų riksmą, kad konflikto išplitimas atneš milžiniškus nuostolius mestelėjo, kad reikia prisiimti galimas rizikas investuojant tokiose valstybėse. Jis net nepasivargino paminėti, kad konfliktas įvyko dėl oficialios Lietuvos valdžios pozicijos. Vienas oficialus verslininkas per televiziją įvardijo, kad Kinijos rinkoje jis praranda 10 milijonų. Mūsų gerbiamas Prezidentas jau ankščiau įvardijo, kad nuostolius valstybė turi kompensuoti. Su tuo sutinka ir dabartinės vyriausybės atstovai. Dėmesio!!! Vyksta vagystės atvejis – tie pinigai bus imami iš visų mūsų valstybės biudžeto. Ir čia tik vienos įmonės lėšos.. Tai yra grupė asmenų atlieka kokį tai veiksmą, o nukentės visiškai ne prie ko esantys asmenys. O viskas dėl banalaus noro kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Tai kam, mano mieli Lietuvos žmonės, reikėjo atidaryti ambasadą Kinijoje, nuolat plėtoti ekonominius santykius tarp šalių? Dabartiniai politikai tiesiog naikina ankstesnių mūsų politikų įdirbį šia linkme. Mūsų jaunieji politikai, įsitikinęs, visiškai nestudijavo naujosios politinės ekonomijos kurso ir net nežino kaip reikia elgtis su oligarchinio kapitalizmo sanklodom. Tokios sanklodos valstybės vystosi labai siauruose rėmuose ir politinis tų valstybių antstatas tarnauja plonam visuomenės sluoksniui. Bet nežiūrint į nieką reikia stengtis ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Izoliuojant ir sankcionuojant tokias valstybes, mes pasiekiame tik jų radikalėjimą ir agresiją savo kaimynų bei savų piliečių atžvilgiu.
Tad ką dabar daryti? Mano įsitikinimu, reikia visomis išgalėmis teisiškai, pabrėžiu, teisiškai spausti Seimo poziciją, opoziciją, prezidentūrą, visuomenines organizacijas siekiant išgelbėti mano minėtus ūkio objektus, rinkti parašus, rengti taikius piketus. Jei dabar to neatliksime, ne vienam po to pasrus krauju akys, bet bus jau vėlu. Liko puse mėnesio kada įsigalios priimti skubos tvarka teisės aktai.
Jeigu vėl grįžti prie literatūrinės dalies tai dabar vaizduojuosi, kad sėdžiu olimpiniame stadione ir ten varžosi bėgimo takeliuose ne atletai, o atskirų valstybių politikos. Starto metu rėkiu kaip patrakęs už Lietuvą, mojuoju vėliava, trypiu kojomis. Bet neprabėgus nei puse distancijos, pastebiu kaip neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos politikos veidas: visas pamėlo, lūpų kampučiuose ėmė kauptis putos, kas žingsnį ji ėmė mėtytis iš vieno takelio krašto į kitą. Sėdžiu kaip nesavas, stebiu į save nukreiptus atlaidžius kitų sirgalių žvilgsnius, o galvoje kaip kūju daužosi mintis – iš kur tokį nevykėlį treneriai iškapstė…Gėda. O, Viešpatie, kokia gėda… Gerbiamas skaitytojau, palieku Jus su sena lietuviška sentencija – nėra nusikaltimas padaryti klaidą, nusikaltimas – gyventi klaidoje.
Gintautas Pabilionis
