Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai” (11)
„Jaunimui reikia sakyti teisybę, o ne meluoti. Sakyk tiesą ir paaiškink, kodėl buvo taip, o ne kitaip“, – ragina mokytoja Angelė Ambrazienė ir priduria: „Kojines reikia kaitalioti, bet ne pažiūras“. Ji mus mokė istorijos 1970–1971 metais ir savo principams liko ištikima ligi šiol.
Angelė Jankūnaitė – Ambrazienė (g. 1945 m. sausio 4 d. Šiaulėnuose) – Lietuvos istorikė, pedagogė, profsąjungų veikėja.
Darbo veiklą pradėjo 1962 m. Radviliškio pramonės kombinate (vėliau įmonė „Beržas“). Po to mokytojavo Radviliškio 2-ojoje ir Grinkiškio vidurinėse mokyklose. 1974 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, kur įgijo istorikės, istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos kvalifikaciją.
1972–1977 m. Lietuvos komjaunimo Radviliškio rajono komiteto trečioji sekretorė besimokančio jaunimo klausimams. Nuo 1977 m. dirbo Radviliškio 5-os vidurinės mokyklos (nuo 1993 m. Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla) istorijos ir politologijos mokytoja, Minaičių pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja.
Buvo Radviliškio rajono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė, Radviliškio regiono profesinių sąjungų centro pirmininkės pavaduotoja.
1989 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos, nuo 2000 m. Lietuvos socialdemokratų partijos narė, vadovavo šios partijos Radviliškio rajono skyriui. Vėliau buvo Liaudies partijoje. Du kartus buvo išrinkta kandidate į Seimą.
Mažas namukas Radviliškio pakraštyje. Vos paklebenu tvoros vartelių skląstį, prasiveria durys – manęs laukė. „Riki, neik“, – prašo tarpduryje mokytoja Angelė Ambrazienė, tačiau šunelis jau pranėrė pro ją ir draugiškai šokinėja aplink mane, o nutaikęs progą, kol bandau užverti vartelius, šmurkšteli į gatvę. „Tegul palaksto, – numoja ranka mokytoja, – netoli jis nubėga – sugrįš“.
Susėdę šiltai prikūrentame kambaryje prie obuoliais apkrauto stalo prisimename su buvusia mokytoja senus gerus laikus. Man jie geri buvo pirmiausia todėl, kad tada buvau jaunas ir gyvi buvo tėvai, broliai bei daug kitų brangių man žmonių, kurių jau nebėra. Laikas tuomet slinko taip pamažu ir ramiai, jog atrodė, visą gyvenimą niekas nesikeis.
O aštuntąjį savo dešimtmetį jau įpusėjusi mokytoja Angelė Ambrazienė buvusius senus laikus giria ir už tai, jog, pasak jos, anuomet buvę daugiau pagarbos žmogui, garantijų ir pastovumo. „Raudona gimiau, raudona ir mirsiu“, – neslepia savo kairiųjų pažiūrų buvusi mokytoja.
Mūsų pašnekesys vinguriavo ilgai, mokytoja pakurstydavo krosnelę, Rikis dūko kieme, o laikrodis be garso skaičiavo minutes. Kur buvę nebuvę vis nuklysdavome į 1970-uosius, kai mes, kelios dešimtys Radviliškio rajono Grinkiškio apylinkių jaunuolių, mokėmės šio miestelio vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje.
1970 metų pradžioje Grinkiškio vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Zofija Radavičienė, kuri ne tik mokė istorijos, bet ir buvo mūsų klasės auklėtoja, paliko Grinkiškį ir išvyko dirbti bei gyventi Kaune.
„Neliko kam dėstyti istoriją vyresniosioms klasėms, todėl mokyklos vadovai pakvietė mane“, – prisimena A. Ambrazienė.
Tačiau juk tada ji mokytojavo Radviliškyje? „Taip, bet dažnai lankydavausi vyro tėviškėje – Gulbinų kaime, o jis netoli Grinkiškio. Ten ir prikalbino mane papildomoms pamokoms Grinkiškyje. Keletą metų važinėjau į Grinkiškio mokyklą tai iš Radviliškio, tai iš Gulbinų. Anuomet autobusai važinėdavo dažniau negu dabar, tai didelio vargo nebuvo“, – sako mokytoja.
1972 metais ji buvo pakviesta dirbti rajono komjaunimo rajono komitete, tačiau po keleto metų paliko šią įstaigą ir vėl grįžo dėstyti istoriją mokyklose.
Nuo šio jos gyvenimo epizodo ir pradėjome pokalbį.
– Jūs dirbote Radviliškio rajono komjaunimo komiteto sekretore, bet vėl grįžote į pedagoginį darbą. Kodėl? Juk tokios pareigos tais laikais buvo prestižinės, buvo galima padaryti karjerą – tapti kokios nors įstaigos vadove ir panašiai.
– Netraukė manęs tas darbas, nors išbuvau ten ne taip mažai – gal septynerius metus. Vis dėlto norėjau būti tik mokytoja. Beje, į mane komiteto lankytojai ir kreipdavosi „mokytoja“, nes buvau dirbusi Radviliškio ir Grinkiškio mokyklose. O darbas komjaunimo komitete man pravertė labiausiai tuo, jog turėjau geras sąlygas neakivaizdžiai studijuoti istoriją Vilniaus universitete, vėliau tobulinausi Maskvos M. Lomonosovo universitete.
– Kokia buvo specializacija, diplominis darbas?
– Vilniaus universitete pasirinkau studijuoti naujausių laikų istoriją. Ligi šiol prisimenu lotynų kalbos paskaitas. Kurso draugai dejuodavo „Linqua latina nervus gadina“, o man ji patiko. Diplominio darbo tema buvo „JAV jaunimas kovoje už demokratiją, teises ir taiką“. Turiu jį išsaugojusi. Rašiau studijuodama Maskvoje, Lomonosovo universitete.
– Tokiai temai turbūt reikėjo mokėti anglų kalbą, kuri anuomet TSRS nebuvo labai populiari, – juk teko surinkti medžiagos apie JAV jaunimą?
– Taip. Zubrindavau anglų kalbą ir bendrabutyje Maskvoje, ir paskaitas lankydavau. Skaitydavau universiteto bibliotekoje dienraštį „The New York Times“ ir kitą spaudą anglų kalba. Taip išmokau angliškai, kad jau galėjau ir pati skaityti paskaitas anglų kalba, tik drovėjausi.
Prisimenu, vienoje tarptautinėje konferencijoje Taline pradėjau paskaitą rusiškai ir vienas pažįstamas mokslininkas paklausė: „Jūs gerai kalbate rusiškai, tačiau kodėl ne angliškai?“ Atsakiau: „I want to speak in English, but i боюсь“ (Aš noriu kalbėti angliškai, bet bijau). Tai keletą dienų manęs kolegos kitaip ir nevadino, kaip „Ai bojus“.
– Kur Jūsų gimtinė, kas buvo tėvai?
– Gimiau 1945 metų gruodžio 25 dieną Šiaulėnuose – pirmąją Kalėdų dieną. Tėtukas vėliau apie tą įvykį pasakojo taip: „Vaikeli, pavalgėme mes Kūčių vakarienę ir pradėjai neduoti mamai ramiai pamiegot“. Bet registruojant gimimą raštininkas jį užrašė 1945 m. sausio 4 d. – supainiojo su kažkokiu berniuku. Vėliau tą išsiaiškinome, bet ištaisyti buvo vėlu.
Ligi šiol sapnuoju, kaip lakstau po Šiaulėnų miestelio balas netoli bažnyčios po lietaus… Mano tėvai buvo paprasti žmonės: tėvelis – darbininkas, mama – namų šeimininkė. 1948 metais jie išsikraustė į Radviliškį ir čia užaugau, čia baigiau vidurinį mokslą. Šeimoje buvome trys vaikai: be manęs, dar sesutė Birutė, kuri mirė dar maža būdama, ir brolis Edmutis (Edmundas).
Baigusi vidurinę mokyklą, įsidarbinau darbininke Radviliškyje, „Beržo“ fabrike. Ten iš faneros darydavome dėžutes šokoladiniams saldainiams, kuriuos gamino „Rūtos“ konditerijos fabrikas Šiauliuose ir eksportuodavo į užsienį. Fabriko valdžia mums liepdavo pasistengti, tai dėžutės išeidavo išskirtinės, tikrai gražios.
Tačiau nuo mažų dienų svajojau būti mokytoja. Tėvelis per mano gimtadienius dovanodavo knygų ir sakydavo: linkiu būti mokytoja. Taip ir atsitiko. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo. Mano gyvenimas buvo visąlaik su vaikais, taigi – įdomus.
– Ar džiaugėsi tuo Jūsų tėvai? Kas turėjo daugiau įtakos – tėtis ar mama?
– Tėvelis. Labai jį mylėjau. Auksinių rankų meistras – nebuvo mechanizmo, kurio nebūtų mokėjęs pataisyti, nors buvo baigęs tik 4 klases. Tarpukariu Šiaulėnuose mano tėtis buvo išrinktas vietinės komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Kai paūgėjau, paklausiau tėčio, kaip tai atsitiko. „Ogi suėjome keli bernai ir jie sako: Antanai, tu nei geri, nei pas mergas eini, tai būsi mūsų sekretorius“.
Gal tuo ir būtų pasibaigę, bet kai 1941 metais Lietuvą okupavo vokiečiai, vienas šiaulėniškis įskundė jiems mano tėvą dėl to komjaunimo. Suėmė jį baltaraiščiai ir veda sušaudyti prie Tytuvėnų kryžkelės už Šiaulėnų. Pakeliui sutiko keletą susirūpinusių kariškių, tie sako – sugedo malūnas, negalima miltų sumalti, o kareiviams reikia valgyti. Gal žinot, kas gali tą malūną sutaisyti? Vienas baltaraištis parodė mano tėvuką: tas viską moka. Sutaisė jis malūną ir liko gyvas.
O po karo mano tėveliu susidomėjo stribai: tu vokiečiams tarnavai – malūną taisei? Paskundė tas pats, kuris anksčiau tėtį parodė kaip meistrą. Dabar jį jau norėjo sušaudyti stribai, bet tėvukas ir tąkart išliko.
Mums atsikrausčius į Radviliškį, tėtis ligi pat pensijos dirbo elektriku Radviliškio stiklo fabrike, kurį laiką buvo cecho viršininkas, už gerą darbą buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Tas fabrikas gamino aukštos kokybės stiklą Panevėžio televizorių ekranų gamyklai, dalis jo buvo eksportuojama į užsienį. Pasikeitus laikams, toji gamykla bankrutavo.
1986 metais mano tėvelis mirė. Palaidotas Radviliškyje. Čia palaidotas ir brolis.
– Tai štai iš kur kairiosios jūsų pažiūros – perėmėte iš tėčio?
– Iš dalies gal ir taip, bet šiaipjau tėvelis nebuvo nei labai aktyvistas, nei politika labai domėjosi ir mane mažą stengėsi nuo jos apsaugoti. Jeigu vaikystėje ko nors paklausdavau apie politiką, tardavo: „Vaikeli, mažiau žinosi – ilgiau gyvensi“. Anais neramiais laikais suaugusieji slėpdavo politikas nuo vaikų, ir teisingai darė. Nekuklu sakyti, bet aš perėmiau iš tėčio kitą jo charakterio bruožą – nuoširdumą: ką galvoju, tą ir sakau.
– Anais laikais atsisakyti darbo vadinamuosiuose partiniuose ir tarybiniuose organuose nebuvo paprasta – ne tik nenorėdavo išleisti, bet ir tolesnė karjera būdavo pasmerkta, pasiekti paaukštinimą ar vadovo pareigų būdavo sunku. Jums irgi taip atsitiko?
– Tuometiniai rajono vadovai atkalbinėjo: „Vaikeli, ką tu čia sugalvojai – lik“. Bet kai nepasidaviau, nusileido: „Na kad taip labai nori – eik. Tu būsi gera mokytoja“. Visą likusį gyvenimą ja dirbau, susidarė 48 metų darbo stažas, iš jų 32 metai mokytojavimo. Dėsčiau istoriją Radviliškio antrojoje (dabar V. Kudirkos), vėliau penktojoje (dabar Gražinos) vidurinėse mokyklose, dar vėliau epizodiškai padirbėjau Šiaulėnų, Šaukoto, Minaičių mokyklose. Kitokių pareigų nesiekiau, tai ir nežinau, būtų pasisekę ar ne.
– Vis dėlto keista: Jūs idėjinį darbą anais laikais palikote, bet kairiųjų idėjų neatsisakėte ir ligi šiol, nors jos dabar ne tik nebemadingos, bet kartais net ir rizikingos. Tuo tarpu dalis tų, kurie tarybiniais laikais buvo aktyvūs komunistai, šiandien dedasi dideliais nepriklausomos Lietuvos patriotais ir aršiai kritikuoja sovietmetį. Tai kada ir kurie jie tikrieji – anuometiniai ar dabartiniai?
– Jų ir reikėtų to paklausti, o aš galiu atsakyti tik už save: kokia buvau, tokia likau. Vienas pažįstamas radviliškietis dirbo mėsos kombinate, tai didžiulį namą pasistatė. Vėliau viename renginyje girdžiu – jį jau vadina politiniu tremtiniu. Tai aš ten garsiai paklausiau: nuo kada vagys tapo politiniais tremtiniais?
Nemažai jau išgyvenau – galiu palyginti abi santvarkas. Juo labiau kad esu istorikė, su aukštuoju išsilavinimu.
– Ir kokia išvada?
– Idealios santvarkos nėra ir būti negali. Vieniems geriau buvo anuomet, kitiems dabar. Tarybinėje santvarkoje klaidų būta, bet pažiūrėkite, kaip yra dabar: jeigu kurioje nors radijo ar televizijos laidoje bandydavau ką nors teigiamo pasakyti apie anuos laikus, tai žurnalistas tuoj nutraukdavo. Tai ar didelis skirtumas tarp anų ir šių dienų?
O juk daug vyresniojo amžiaus žmonių, kurie dar gerai prisimena anuos laikus, sako – tada gyvenome neblogai. Ar bomžai rausdavosi šiukšlių konteineriuose, kaip būna dabar? Anais laikais Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje dirbo 1100 žmonių, dabar – 100.
– Tačiau gyvenimas buvo kiek labiau pagerėjęs tik paskutiniajame „brandaus socializmo“ dešimtmetyje, maždaug 1980–1990 metais.
– Tas tiesa – pokario laikais buvo sunku gyventi. Paskui palengvėjo.
– Argi ne paradoksas, jog šiais laikais Rusijoje – irgi kapitalizmas, oligarchai? Prieš kelias dešimtis metų mums būdavo sakoma, jog kapitalizmas visame pasaulyje baigia supūti, vadinasi, dabar jo jau neturėtų būti.
– O argi pas mus oligarchų nėra? Virš 30 metų išdirbau mokyklose – ar uždirbau milijoną? Kodėl kai kurios šalys kišasi į kitų šalių reikalus, nurodinėja, kaip joms gyventi? Kas būtų, jei mano kaimynas atėjęs čia sakytų, jog ne taip barščius išviriau, turiu virti taip, o ne kitaip?
Yra trys pagrindinės politinės doktrinos: liberalizmas, kapitalizmas ir socializmas. Vis dar yra valstybių, kur žmonės pasisako už socializmą.
– Bet, pavyzdžiui, Kinijos komunizmas – negi kinai juo patenkinti?
– O ką mes žinome. Žiniasklaida apie tai juk nerašo. Man atrodo, kinai konteineriuose nesirausia.
– Totalinis žmonių sekimas toje šalyje, kontrolė per mobiliuosius telefonus, kompiuterius – kam tai gali patikti?
– O ar pas mus nesekama? Ar kiekvienas galime viešai sakyti tiesą? Prieš radijo, televizijos laidas, kuriose dalyvaudavau, vedėjai primindavo: negalima to ir ano sakyti, negalima taip ir anaip kalbėti.
– Sakoma, jog tiesa būna viena. O gal egzistuoja kelios – priklausomai nuo požiūrio, aplinkybių?
– Panaudojai sąvoką: požiūris. Tai tada aišku: koks požiūris, tokia ir tiesa. Tačiau istorijos negalima vertinti pagal požiūrį, istorija vertinama faktais.
– Kai 1990-aisiais buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Jūs dar dirbote istorijos mokytoja. Ar nebuvo sunku persiorientuoti dėstyti daug ką visiškai kitaip, negu sovietmečiu buvo reikalaujama?
– Kaip ir ką sakyti, daug priklauso nuo mokytojo. Aš sakydavau taip, kaip buvo. Kai kurie kolegos stebėdavosi: Angele, ar nebijai taip kalbėti? Aš atrėždavau – o ko bijoti, negi į Sibirą ištrems? Tegul tremia – Sibirą pamatysiu. Betgi neištrems, kitoje šalyje dabar Sibiras.
Vaikams, jaunimui reikia sakyti teisybę, o ne meluoti. Visada sakiau kaip buvo ir kaip yra. Sakyk tiesą ir paaiškink, kodėl buvo taip, o ne kitaip.
– Betgi galėjo kas nors pranešti valdžiai, kad šita mokytoja dėsto ne taip, kaip dabar nurodyta dėstyti.
– Jėzus Marija, kiek pokalbių su valdžia dėl to turėjau… Sykį vienam mane iškvietusiam valdininkui pasakiau: „Asilą pažinsi iš bliovimo, o žmogų iš darbų“. „Tai uždaryk duris iš kitos pusės“, – pasakė. Man kas – uždariau.
– Anais laikais daug kas bijojo komunistų valdžios, o dabar ar yra ko bijoti? – Ko bijos… Kad ir, pavyzdžiui, žemietis – politikas Algirdas Butkevičius. Jis iš Paežerių kaimo, netoli nuo Šeduvos. Buvęs premjeras. Tapęs ministru pirmininku, švietimo ministru paskyrė… mediką. Tai ar turi jis galvą ant pečių, ar neturi? Amžinatilsį mano tėtukas, kai ką nors negerai padarydavau, klausdavo: Angelyte, tai kam tau duota galva? Kad į ją lapų neprikristų? Taip ir su Butkevičiumi.
O paskui kai mes, mokytojai, paskelbėme mokytojų streiką, tai Butkevičius mus pavadino Rusijos agentais.
– Tą patį, tik vėliau, per kitą mokytojų streiką, apie mokytojus pasakė ir kitas premjeras.
– Taip.
Istorijos nesuklastosi. Aš dėkinga Vilniaus universiteto dėstytojams už istorijos studijas – ne vienas jų pasakydavo: „Oi, buvo ne taip, kaip dabar rašoma ir sakoma, jūsų tėvai ir seneliai žino – pasiklauskite“. Antai pokariu klausėsi žmonės paslapčiomis per radiją Amerikos balso iš Vašingtono. O ką jis sakydavo? – „Truputį palaukit, ateis Velykos ir mes ateisim gelbėti Lietuvą nuo komunistų“. O ar atėjo? Po kiek laiko – „Ateis Kalėdos ir tikrai jau ateisim“. Ar atėjo?
– Jūs sakote – istorijos nesuklastosi. Tačiau bėga metai, dešimtmečiai, šimtmečiai, žmonės miršta ir gimsta, daug kas užsimiršta, nugrimzta. Pavyzdžiui, ką tikro žinome apie Žalgirio mūšį arba dar seniau – apie Biblijos veikėjus? Gal daug kas buvo kitaip, negu dabar teigiama?
– Be abejo. Tai jau tikėjimo dalykai. Volteras ne veltui yra pasakęs: „Dievu gali tikėti ir be bažnyčios“. Savaitę jis gulėjo mirties patale ir neprisileido bažnyčios, ir mirė be jos.
– Ką Jūs kaip istorikė galvojate apie ateitį: kokia ji bus?
– Man atrodo, dar daug kas pasikeis. Kaip sakoma – negirk dienos be vakaro, arba rytas protingesnis už vakarą. Nežinia, kas įvyks, kas ir kaip vadovaus.
– Girdėjau vieną radijo laidą, kurioje diskutuota, kodėl mažėja mokytojų Lietuvoje. Jūs irgi ten dalyvavote, aiškinote priežastis.
– Tai kad nesuprasi: vienąsyk sakoma, jog mokytojų trūksta, kitąsyk – kad jų per daug. Kai mokyklą uždaro, tai sako, jog mokytojų nereikia. Valdininkai nesuderina savo pozicijų tarpusavy, kairė nežino, ką daro dešinė. Kiek dabar uždaroma mokyklų! Anksčiau mokyklas ne uždarydavo, o atidarydavo: Durpyno pradinė mokykla prie Radviliškio, Pašušvio aštuonmetė, mokyklos Aukštelkuose, Šniūraičiuose ir t. t.
O dabar net kalbama, jog ir ligoninių provincijoje nebereikia. Ir dar sako: mes – demokratinė valstybė. Ką reiškia democrat lietuviškai? – Liaudies valdžia. Tai ir klausykite liaudies, tarnaukite jai. Ar pasiklausėte jos, prieš naikindami mokyklas, ligonines, įmones?
– Vis dėlto Lietuvoje nėra labai populiarios kairiosios jėgos, kairioji pasaulėžiūra.
– Todėl, kad jas lygina su tarybiniais laikais, su komunistų partija. Primena jų klaidas. Ir tai daro daugiausia konservatoriai. Jie pasistengė, kad neliktų normalios socialdemokratinės partijos.
O kitose šalyse kairiosioms jėgoms netrukdoma. Ar trukdo prancūzai savo socialdemokratų partijai? – Ne. Tas pats ir Vokietijoje. Buvau Berlyne – tebestovi ten paminklas Marksui ir Engelsui, niekas jo neverčia kaip pas mus būtų. Nes nėra dėl ko versti, juk jų idėjos – amžinos. Kai dabar skaitau Markso ir Engelso „Komunistų partijos manifestą“, tai atrodo, jog jame apie šių dienų gyvenimą rašoma. (2013 m. Komunistų partijos manifestas buvo įtrauktas į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“.) Tų filosofų proanūkiai ligi šiol gyvena Prancūzijoje ir yra gerbiami.
– Kaip prisimenate Grinkiškį ir savo darbą jame?
– Tik geruoju. Patiko man ir mokykla, ir miestelis, ir žmonės. Tik gaila, bendrauti su kolegomis ten daug laiko neturėdavau – tekdavo skubėti namo pas vaikus, kurie tada buvo dar maži.
– O kokia jūsų šeima?
– Mano vyras Rimantas buvo irgi mokytojas, dėstė fizinį lavinimą. Kartu dirbome Radviliškio penktojoje vidurinėje mokykloje. Prieš keletą metų mirė. Užauginome du vaikus – Kęstutį ir Jūratę. Sūnus verslininkas, dirba transporto įmonėje Šiauliuose. Duktė baigė pedagoginius mokslus, tai galima sakyti, kad ėjo mano pėdomis. Dirbo darželyje, dabar – socialinė darbuotoja.
– Ar dabartinis jaunimas moka istoriją?
– Priklauso nuo mokytojų. Deja, pastebėjau, kad daug jaunų žmonių nežino nei pasaulio, nei savo krašto istorijos, nesusigaudo politikoje. Aš tai matau, nes kai kurie vaikai ir jaunuoliai, pažįstamų parekomenduoti, ateina pas mane pasimokyti, pasiruošti egzaminams, kaip dabar sakoma, būnu jų korepetitorė. Daug jų nesiorientuoja istorijoje, nežino jos sąvokų, nežino, pavyzdžiui, ką reiškia demokratija arba revoliucija – kai paklausiu, tai žiūri išpūtę akis. „Kodėl nežinai?“ – klausiu. „Mokytoja sakė – pats pasiskaityk ir suprasi“. Tai tokie ir mokytojai… Auksinė taisyklė: jei nori kitus mokyti, tai ir pats turi mokytis.
– Ką dabar veikiate?
– Nieko. Pensijoje. Nebent kas kokią paskaitą skaityti pakviečia, tai nuvažiuoju – į Baisogalą, Grinkiškį ar kitur.
– Jūs gyvenimu patenkinta? Ir pastarųjų dešimtmečių virsmu?
– Virsmu tai ne. O gyvenimas mano buvo įdomus – su vaikais.
Atsisveikinant Mokytoja linksmai palinkėjo: „Svarbiausia – nepasiduoti. Kaip ten Stasys Povilaitis dainuodavo? – „Dar širdyje ne sutema“.
…Praėjus metams po šio mūsų pokalbio, 2022-ųjų vasarį prasidėjus Rusijos karui su Ukraina, paskambinau A. Ambrazienei. Šįkart ji buvo nusiminusi ir net sutrikusi. „Maniau, jog Putinas protingesnis. Kam tas karas? Kodėl negalima sugyventi taikiai?“ – lyg manęs, o greičiausiai savęs klausė mokytoja. Šįkart net ji pati, istorijos specialistė, negalėjo rasti atsakymų į savo klausimus.
Feliksas Žemulis
