(Tęsinys. Pradžia Nr. 12)
Kartą lageryje įvyko žiaurus nutikimas. Atvežė jaunus kriminalinius iš kalėjimo. Jie nenorėjo dirbti, tik reikalaudavo iš virtuvės maisto ir duonos iš kepyklos. Kriminaliniai naktimis lošdavo kortomis. Tą sykį pralošęs turėjo nužudyti kepyklos vedėja. Atėję į kepyklą, pareikalavo duonos ir subadė peiliais vedėją. Jis buvęs rusų pulkininkas, 1941m. Fredos aerouosto ir Kauno įgulos viršininkas. Netikėtai naktį vokiečiai subombordavo visus Kaune stovėjusius karo lėktuvus. Tą viršininką areštavo ir išvežė į Sibirą davė dešimt metų kalėti. Kai jį palaidojome, po savaitės gavome pranešimą, kad reabilituotas ir gali išvykti į laisvę. Bet jau nebebuvo gyvo. Šiame lageryje savo galvas paliko ir lietuviai: kunigas iš Šeduvos mirė, kito lietuvio neprisimenu pavardės. Netoli Taišeto mirė buvęs mūsų prezidentas Stulginskis. Iš šio mažo lagerio parvedė į Turgačio lagerį. Čia taip pat kirtome mišką, ruošėme rąstus. Dirbau kartu su Jonu Liauku. Jonas buvo daug jaunesnis už mane. Vieną naktį nutarė jis su Vitų Stašaičiu bėgti. Užmetė vielą ant laidų kur buvo nuvestas apšvietimas aplink zoną. Kai šviesa užgeso ir iš kontoros išėjo, tvarkdarys juos pastebėjo. Vitas ir Jonas greitai įbėgo į baraką ir atsigulė. Vėliau juos klausinėjo režimo viršininkas, bet jokios bausmės neskyrė. Jie neprisipažino, o tvarkdarys neįrodė. Tai sužinojęs, labai bariau Vitą Stašaitį ir Joną Liauką, ir tikinau, kad mus greit išleis į laisvę. Stašaitis irgi buvo jaunas vyrukas. Jo tėvas, buvęs Lietuvos karininkas pulkininkas, buvo išvežtas. Kalėjimuos ir Sibire nukankintas ir nežinia, kur jo kaulai guli…1950 m. rudenį į Turgačio lagerį atvežė 190 kriminalinių nusikaltėlių iš Leningrado. Jie atsisakė dirbti. Eidavo į virtuvę ir kepyklą atiminėti maisto ir skriausdavo mus, sunkiai dirbusius. Mes pranešėm lagerio viršininkui, kad sudraustų juos. Viršininkas pasakė, kad statome kalėjimą ir juos uždarys. Bet laikas bėgo. Ir kai gaudavome algas, jie prie valgyklos sulaikydavo senesnio amžiaus žmones ir peilius įrėmę, atimdavo pinigus ir duoną. Kentėjome vieną, kitą mėnesį, bet kantrybė išseko. Miške, susirinkę prie laužo, tarėmės, ką daryti. Vežikų brigados latvis brigadininkas pasiūlė visiems pasiruošti lazdas, o kai kriminaliniai užkliudys nors vieną, tada visos brigados sukilsim ir su tai pagaliais išmušim. Vieną šaltą gruodžio dieną jie mus užkabino. Jų barakas buvo atskirai. Sukilę mūsų vyrai – keturios brigados – apsupom jų baraką ir prasidėjo muštynės. Jie buvo ginkluoti peiliais. Kova truko iki ryto. Sargybiniai bokšteliuose pradėjo šaudyti. Subėgo visi viršininkai prie vartų, pastatė kulkosvaidžius, jie galvojo, kad langeris ruošiasi pabėgimui. Kai baigėsi muštynės, mūsų nebuvo sužeistų, o jų daug nunešė į ligoninę. Ryte atsisakė eiti į darbą. Viršininkai sušaukė į klubą, pranešė, kad eitume dirbti, bet mes pasakėme: kol nebus išvežti kriminaliniai, mes į darbą neisim. Viršininkas davė žodį, kad išveš juos. Grįžę iš darbo jau jų neradome. Iš Vyriausios lagerių valdybos sraigtasparniais atskrido komisija. Tardė lagerio viršininkus ir kai kuriuos kalinius. Po savaitės vėl sušaukė į klubą ir lagerio viršininkas pasakė, kad yra matęs, kaip kariavo kareiviai, pergyvenę sunkias karo dienas, bet taip vieningai mušant kriminalinių, dar gyvenime nematęs… Netrukus buvo teismas. Vieną mūsų vyruką ir vieną rusų, buvusį kepyklos vedėją, nuteisė dešimt metų, o visiems lagerio viršininkams nuėmė antpečius ir iš darbo atleido… 1951m. sausio pirmomis dienomis politinius kalinius vėl išvedė į Kanską. Sulaipino į prekinius vagonus ir išvežė. Ešelonas atriedėjo į Kazachstano Balschašo miestą. Pamatėme spygliuotom vielom aptvertą lagerį ir iš molio padarytas bendrabučius, vadinamus barakai. Nauji viršininkai surikiavo po keturis. Nuvedė į lagerio klubą. Kalbėjo viršininkai ir skirtė brigadomis. Reikės statyti vario liejykla ir gyvenamus namus miestuo. Čia jau buvo kalinių. Visi Balschaše buvo vyrų ir moterų lageriai, pertvertos sienos spygliuotomis vielomis. Vyrų lageryje buvo 2600 vyrų, o moterų – 310. Lageris nuo miesto apie penkis kilometrus, o nuo Liejyklos fabriko – kilometras. Į darbą veždavo sunkvežimiais. Čia lageryje režimas pasikeitė: visiems užsiuvo bylos numerius ant kepurių, ant nugaros, kelnių ir krūtinės. Naktį duris užrakindavo iš lauko pusės ir tik rytą, 6 valandą, atrakindavo. Maistas labai pablogėjo. Jei brigada neišpildo normos, tada duonos dalį nupjauna ir sumažina iki 400g per parą. Čia nebuvo jokių daržovių, tik kruopos ir sriuba iš sugedusios žuvies ar iš maisto atliekų. Žmonės sirgo cingos liga, iškrisdavo dantys, nes nebuvo jokio vitamino. Mes nepripratę prie tokio klimato. Balchaše nebūna lietaus, o jei gegužės mėnesį ir pareina trumpas lietus, tai paskui prasideda kraščiai. Birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais būna iki 40 laipsnių ir daugiau pavėsyje. Į darbo vietas vežė ledus ir ežero vandenį, nuo kurio žmonės pradėjo sirgti dizenterija, o vaistų nebuvo. Praėjus pusei metų, susirgau geltlige, išsiliejo tulžis. Gulėjau ligoninėje du mėnesius, po to vieną mėnesį davė atostogų – nevarė į darbą. Balchaše prieš gegužės pirmosios ir spalio šventes visus, turėjusius mirties bausmę, uždarydavo į kalėjimą ir laikydavo, kol pasibaigs šventės. Tai būdavo du kartus per metus, nes režimo viršininkas buvo labai griežtas ir žiaurus žmogus. Mus atrinko ir sudarė sunkaus režimo brigadą. Veždavo į akmens karjerą, čia sprogdino akmenis, o gabalus reikėjo su kūjais sumušti ir krauti į mašinas. Akmenis skaldėme apie pusę metų. Kartą sušilęs po sunkaus darbo, sėdėjau ant akmens. Pajutau, kad labai skauda nugarą, sugriebė radikulitas. Vakare nuėjau į amubulatoriją. Felčeris patikrino temperatūrą ir pasakė, kad atleidimo neduos, nes nėra temperatūros. Reikia eiti į darbą, o aš atsistoti negaliu. Ir rytą nėjau nei į valgyklą, nei į darbą, nes negalėjau pajudėti. Prižiūrėtojas nutempė į štabą, kur sėdėjo viršininkai ir vyriausias gydytojas majoras. Paklausė, kodėl nėjau į darbą. Išklausę pasiaiškinimą, majoras pasakė režimo viršininkui, kad simuliuoju ir reikia pasodinti į karcerį 10 parų. Nutempė į karcerį ant pliko betono. Maisto duodavo vieną kartą per parą: pusė litro sriubos ir 200 g duonos. Karceryje sėdėjau penkias paras. Vieną dieną atėjo du jauni uniformuoti karininkai ir paklausė, už ką čia pakliuvau. Papasakojau, kaip susirgau ir dabar negaliu pasijudinti. Vienas jų įsakė prižūrėtojui išleisti mane ir nuvesti į pirtį. Sanitaras nuvedė į ligoninę. Gydytojas paskyrė vaistų. Lagerio ligoninėje išgulėjau apie du mėnesius. Kai išrašė, paskyrė antrą invalidumo grupę. Po trijų mėnesių skyrė trečią grupę. Po Stalino mirties, 1954 m. rudenį, režimas palengvėjo. Pasikeitė režimo viršininkas, kiti viršininkai išvažiavo iš lagerio. Pagerėjo maistas. Mane, Sebastijoną ir Stašaitį paskyrė dirbti šaltkalviais mechaniniame ceche. Darbas geras, patiko dirbti kartu su laisvais žmonėmis. Dirbome apie pusę metų. Vieną rytą iškvietė pulkininkas Sukorukovas. Paklausę, ar moku valdyti mašiną, paaiškino: duosiąs mašiną maisto produktams vežioti. Gausiu leidimą ir pažymą be sargybos važinėti. Iš pradžių ne kaip jaučiausi ir vaikščiodamas laisvai. Bet po kurio laiko ir daugiau atsirado vaikščiojančių be sargybos. Iš Balchašo miesto vežiau į Vastočno lagerį maisto produktus su karininku leitenantu. Užvažiuodavau į moterų lagerį, jos prikišdavo laiškų vyrams parvežti. Balchašo statybos viršininkas buvo žydas Jazevas, bet kaliniams buvo labai geras žmogus. Politiniai kalniai dirbo gerai ir sąžiningai, o laisvus visuomet barė ir keikė. Mes, kaliniai, pastatėme polikliniką, miesto ligoninę, kino teatrus, kultūros rūmus, keletą fabrikų vario liejykloms. Už tai, kad gerai dirbome, Jazevas prižadėjo važiuoti į Maskvą ir parašyti KP CK, kad išleistų į laisvę. 1956 m. pasklido gandai, kad greitai mus išleis į laisvę. Gegužės pradžioje atvyko dvidešimt keturių žmonių komisija iš prokuratūros. Komisijai vadovavo Kazachstano KP CK pirmininkas. Man įsakė paruošti mašiną, vežti žmones iš Vostočno į Balchašo lagerį, o štabe jau laukė komisija priimti kalinius ir peržiūrėti visų bylas. Paimdavau po 25 žmones, sargybos nebuvo, tik kartu važiavo karininkas su vyrų sąrašu. Atvyko į Balchašo lagerį, kalinius vedė į štabo namus. Sukorukovo kabinete sėdėjo komisija. Ji dirbo greitai, daug klausimų neužduodavo. Pirmas klausimas: už ką teistas ir ar suimtas su ginklu. Vežiojau visus daugiau kaip savaitę. Atėjo ir mano su Sebastijonu eilė. Pirmą pakvietė Sebastijoną. (Mes buvome vienoje eilėje, bet nespėjome pasitarti, kaip atsakinėti). Steponas padarė klaidą, kai pasakė, kad areštavo be ginklo. Po to įsakė įvesti mane. Kai prokuroras paklausė ar su ginklu areštavo, aš, nieko negalvodamas, atsakiau, kad su ginklu. Tada pirmininkas pasakė, kad mano draugas Sebastijonas sakė kitaip… Minutę tylėjau. Paskui prokuroras paklausė, už ką kovojau. Atsakiau, kad byloje parašyta, bet pridūriau – kovojome už Laisvę… Komisijos pirmininkas pasakė, kad teisingai atsakiau į klausimą. Man buvo paskirti 25 metai, o jau buvo praėję 10 metų: kadangi už metus Sibire užskaitoma 2,5metų, taigi buvau išleistas į laisvę. Liepė pasirašyti. Pasakęs ačiū, išėjau. Po manęs įvedė Steponą Sebastijoną. Kadangi jis nepasakė teisybės, sumažino bausmę, bet pusę metų turės dirbti komendanto priežiūroje, tik ne sargybos. Steponas buvo susinervinęs. Kai komisija baigė darbą, išleido daugiau kaip 7000 žmonių į laisvę. Ne visiems buvo linksma ta laisvė, nes pase įrašė, kad išvykti iš Kazachstano respublikos negalima ir dideliuose miestuose negalima prisiregistruoti. Aš ir toliau dirbau su mašina. Kai lageryje nebeliko žmonių, išvažiavau į Balachašą, kur daug gyveno lietuvių. Čia sutikau Jauozą Mačį. Jis dirbo miesto Prekybos valdyboje vyresniuoju mechaniku. Prekybos valdyba turėjo penkis pagalbinius ūkelius, kuriuose augino daržoves ir laikė gyvulius. Buvo reikalingas mechanikas, ir jis mane rekomendavo. Nuvykau į maža kaimelį, kuris nuo Balachašo apie 27 km. Čia ir prasigyvenau-davė dviejų kambarių butą ir pradėjau dirbti. Susipažinau su žmonėmis ir su mechanizatoriais. Darbas sekėsi, ir direktorius buvo patenkintas. Turėjau ir priešų, kurie skųsdavo NKVD. Nepraėjus nei metams, atvyko majoras iš NKVD ir pasakė, kad kitą dieną turiu atvykti į Balachašo NKVD štabą. Nuvykus tas pats majoras liepė rašyti savo biografiją rusų kalba, bet aš rusų kalbos niekada nesimokiau, tik lageryje pramokau kalbėti. Rašiau su didelėm klaidom, įsiterpdavo ir lietuviškų žodžių. Jie sunkiai perskaitė mano biografiją ir išleido. Bėgo metai, o mane vis persekiodavo NKVD ir vietos šnipai. Bet vėliau nekreipiau į tai dėmesio, įsigijau gerą vardą tarp komunistų ir susipažinau su miesto viršininkais, kurie pradėjo vertinti mane kaip gerą darbininką ir žmogų. 1960 m. tris pagalbinius ūkelius sujungė į vieną. Viename kaimelyje mane paskyrė vyresniuoju mechaniku. Padaugėjo darbo ir rūpesčių, nes aš neturėjau jokio diplomo. Nutariau stoti į Politechnikumą mokytis. Įstojau į mechanikos fakultetą, neakivaizdinį skyrių. Dirbau ir mokiausi. Buvo sunku, bet gavau mechaniko diplomą. 1968 m. pasistačiau medinį namuką ir pasisodinau vaismedžių. 1977 m. mane paskyrė direktoriaus pavaduotoju. Vėliau išėjau į pensiją, tekdavo labai daug važinėti į komandiruotes po apskrities miestus. Steponas Sebastijonas, atlikęs savo bausmę, nutarė važiuoti į Lietuvą. Parvažiavo į Šiaulius, kur gyveno jo motina. Jis buvo nevedęs. Po trijų mėnesių Steponą vėl areštavo ir išvežė į Baškirijos lagerius. Ten išbuvo tris metus, grįžo į Lietuvą. Motinos jau nerado, buvo mirusi. Išvažiavo į Mažeikius, ten vedė. Bet neilgas jo gyvenimas, pakirsta lageriuose sveikata ir 1978 m. nustojo plaukusi jo širdis…
Stepas Steponavičius (Stasys Juodkazis)
(Bus daugiau)
