„Vaiko atmintį reikia užsėti nuostabiais prisiminimais apie artimus žmones, apie gyvenimo įvykius, apie tuos gyvenimo reiškinius, kurie praėjus dešimtmečiams padės žmogui rasti dvasinę – dorovinę atramą, vadovaujantis savaisiais vertinimo kriterijais“. Tai kažkurioje knygoje išskaityti žodžiai. Jie mano užrašinėje atsirado neatsitiktinai. Mano mama buvo tas žmogus, kuris nuoširdžiai mane,vaiką, supažindino su savo ir mano tėvo giminėmis, parodydama, kur jie gyvena, papasakodama kukliai apie jų buitį, tradicijas, gyvenimą. Gyveno tie mūsų giminaičiai kreivose, dulkėtose gatvelėse, miesto pakraščiuose, o kai kurie – centre. Trakų, Valančiaus, Kapų, Sakalausko, Žemaitės, Prūdelio gatvėse. Visose man teko pabuvoti. Bet dažniausiai ateidavome į Karolio Požėlos gatvę (dabar Vasario 16- osios). Niekada nekalbėjome apie tai, kas tas Karolis Požėla. Kiek vėliau mokykliniuose vadovėliuose atradau tą pavardę – tai vienas revoliucinio judėjimo veikėjų, LKP organizatorių ir vadovų. Tai buvo kukli, apstatyta mediniais namukais gatvelė, einanti nuo geležinkelio stoties centro link. Laisvės alėjos ir K. Požėlos gatvių sankirtoje puikavosi vienintelis medinis dviaukštis namas. Apie 60 – uosius metus čia buvo įsteigtas viešbutis. Ne paprastas,o pavadintas „Ramybe“. Gal kas pajuokauti norėdamas pasiūlė tokį pavadinimą, nes ramybės jame nebūta. Apsistojusiųjų viešbutyje poilsį trikdė nuolatinis traukinių dundėjimas, garsiniai signalai. Mediniai gyvenamieji namukai pagal tuometines galimybes buvo padažyti, aptvarkyti. Kai kuriuose gyveno po keliolika šeimų, todėl tuos greitai praminė barakais (laikini pastatai, pasmerkti nugriovimui). Dešinėje pusėje puikavosi sumūrytas plytų pastatas. Esu girdėjusi, kad čia buvusi daboklė. Mano atmintyje čia buvo geležinkelininkų kepykla ir nuolat kvepėdavo šviežia duona. Kiemuose už to mūrinio pastato buvo įsikūrusi vilnų karšykla. Čia tvyrojo specifinis vilnos ir tepalų kvapas. Man, vaikiščiui, buvo smalsu stebėti, kokie čia stebuklai dedasi, o kartu ir baugu. Mama atnešdavo ryšulį avies vilnų, jas plėšydavo gabalėliais, o paskui, praėjus pro kažkokį aparatą, pasirodydavo iššukuotos, švarios, putlios vilnos, kurias jau buvo galima verpti, iš siūlų megzti kojines, pirštines, megztinius. Sakoma,kad tai, kas su mumis itin ryškiai, įsimenamai atsitinka vaikystėje, o ir ankstyvoje jaunystėje, atsitinka visam gyvenimui. Taip ir tos gatvės vaizdai išliko atmintyje iki šiolei. Mes gyvenome ir tuomet. Gyvenome kaip sugebėjome, pagal savo prigimtį, drąsą, pagal galėjimus ir negalėjimus. Juk negalėjome pasirinkti lako, kuriuo mums teks gyventi.
Sakoma, kad senatvė priverčia susimąstyti- o kam aš gyvenau? Gal mano gatvė Jaramino, kur stovėjo tėvų namas? Tai kodėl aš rašau apie Požėlos gatvę? Ir jokios čia paslapties. Čia ateidavome į parduotuves, ta gatve eidavome į stotį, šioje gatvėje prabėgo ir mūsų jaunystė. Tuščioje vietoje nieko negali vykti, o čia gatvė. Čia virė gyvenimas… Amžiams liks atmintyje įstrigusi vietelė, kur stovėjo medinė duonos krautuvėlė. Tik šiandien mes dejuojame, kai reikia išsirinkti kokią duoną ar batoną pirkti. Jos gausa neapsakoma. O šešiasdešimtaisiais duona buvo didžiausia vertybė. Jos nebuvo iki valiai, ji buvo normuota. Kad gautum duonos kepalėlį ,šeimos nariui reikėjo keliolika valandų išstovėti eilėje. Anksti rytą mama užimdavo eilę sau ir mums, vaikams, o mus atvesdavo prieš aštuonias. Tada eilė „sustodavo“, vieni prie kitų spaudėmės kaip silkės bačkoje. O jau kai įeidavome į pačią krautuvėlę, atsigaudavom nuo žinojimo, kad duonos šį kartą užteks, ir nuo šviežumo kvapo. Ar įsivaizduoti galite, kokią kantrybę reikėjo turėti, kad iki namų parneštum sveiką, nenulaupyti kepaliuką forminės duonos?!
Tik namuose gaudavome išsiilgtos ir prisikvėpuotos duonos. Ir nors po kelerių metų mama iš Rygos parveždavo skanios rygiškos duonos, niekuomet nenuvertinome savosios, radviliškietiškos… Būta šioje gatvėje ir daugiau parduotuvių: Peščinskio (tokia parduotuvės vedėjo pavardė), audinių, knygynas, veterinarijos vaistinė. Ten, kur savivaldybės kieme dabar statomi automobiliai, ten ir buvo įsikūrusios tos parduotuvėlės. Dviaukščio pastato II – ame aukšte buvo bankas. O didžiausias pasididžiavimas gatvėje – raudonas restoranas (gal kad iš raudonų plytų sumūrytas?). Mama pasakojo, kad I salėje buvo daug stalelių, o už užuolaidų dar buvo „pagerinti“ stalai.
Ten, kur stovi „Norfa“, prie Maironio ir Vasario 16 – osios gatvių sankryžos stovėjo dviaukštis medinis namas. Nei kas jame buvo, nei kas gyveno, nežinau, bet užtat gerai atsimenu aukštus, stačius medinius laiptus. Jais lipdavome, kad patektume pas keistoką (taip man atrodydavo) moterį. Ji buvo žydė, o mes, vaikai, kažkodėl žydų bijojome, nors mama niekada nei vieno blogo žodžio apie juos nėra pasakiusi. Čia mama pirkdavo dažų vilnai ir bovelnai. Jie būdavo supakuoti į mažus pakučius ir ant kiekvieno užrašyta spalva. Mama tais dažais dažydavo vilnonius siūlus, drabužius…
Ech, gatve, kaip pakeitei tu savo įvaizdį. Nebėra restorano, viešbučio, kepyklėlės, nebėra (bent klaikiai atrodo) kažkada buvusio BGAK, užtai „išdygo“ Telekomas, atsirado Liaudies teismas, graži ūkinių prekių parduotuvė prieš geležinkelio stotį.
Einu, stabteliu, susimąstau. Sulėtinu žingsnius. „Šitaip kasdien nuo manęs nueina jaunystė…“ (Just. M.).
J. Kaučikienė
